TurinysTurinys 2
ĮVADAS 3
1. Intelekto samprata 4
1.1. Intelekto sąvokos kilmė 4
1.2. Intelekto apibrėžimų įvairovė 5
2. Kaip matuojamas intelektas? 6
3. Intelekto testai 7
3.1. Daugiaprofilinė asmenybės apklausa 7
3.2. Asmenybės tipo ir profesinio kryptingumo ryšio testas 8
3.3. Pažintinių interesų tyrimas 9
3.4. Tyrimas „Profesinė motyvacija“ 10
3.5. Testas lyderio savybėms išaiškinti 11
IŠVADOS 13
Literatūra 14
ĮVADAS
Gyvenant sudėtingame ir dinamiškame XXI amžiuje žmonėms reikia
gebėjimo peržengti regimybės ribas, atverti žmogaus psichikos gelmes. Vis
labiau įsitvirtina nuostata, kad žmogiškasis veiksnys, t.y. individo
intelektinės, emocinės, asmenybės savybės, profesinė bei socialinė
kompetencija vaidina labai svarbų vaidmenį, netgi lemia jo sėkmę arba
nesėkmę konkrečioje gyvenimo situacijoje ar profesinėje veikloje. Todėl
žmonės nori žinoti savo galimybes, jų dėmesį patraukia tiek jų pačių, tiek
kitų žmonių vidinio gyvenimo ypatumai, individualybė. Geriau pažinti save
ir kitus padeda įvairios psichodiagnostinės procedūros, tarp jų ir
psichologinis testavimas, kuris apima ir intelekto testavimą. Psichologinio
tyrimo procedūrų metu gautos žinios ne tik padeda suprasti, kas jau įvyko
tiriamojo gyvenime, bet ir numatyti galimas asmenybės raidos perspektyvas,
lengviau įveikti įvairias kliūtis, kurios gali kilti siekiant užsibrėžto
tikslo.
Testavimas padeda ne tik nustatyti profesinį asmenybės kryptingumą ir
tinkamumą, bet ir numatyti žmogaus galimybes, jo profesinio tobulėjimo
perspektyvas. Vienokie ar kitokie testai gali padėti geriau pažinti
konsultuojamą žmogų, suprasti jo problemas, rasti tinkamiausią sprendimą.
Testų rezultatai labai naudingi ir pačiam besikonsultuojančiajam, nes
leidžia geriau pažinti save, keisti savo asmenybę ir elgesį.
Gerai žinoma, kad kvalifikuotai ir profesionaliai tirti asmenybės
savybes, įvertinti testų rezultatus gali tik psichologai ar
psichodiagnostikos specialistai. Tačiau ir nebūdami psichodiagnostikos
profesionalais, save ir kitus geriau pažinti stengiasi daugelis iš mūsų.
Tai ypač svarbu tiems, kurie savo profesinėje veikloje nuolat bendrauja su
žmonėmis ar jiems vadovauja (įmonių, organizacijų vadovams; personalo
vadybos specialistams, socialiniams ir aptarnavimo sferos, viešųjų ryšių,
reklamos ir pan. darbuotojams), taip pat tiems, kam patikėtas jaunimo
mokymas ir ugdymas. Tik gerai pažįstant ugdytinius galima tikėtis mokymo ir
auklėjimo sėkmės.
Siekiant daugiau sužinoti apie save ir kitus, norint pažinti savo ir
kitų žmonių psichologines ypatybes, neretai griebiamasi psichologinių
testų. Vieni iš jų – intelekto testai. Rasti įvairių testų nesunku, nes
daug jų skelbiama populiariojoje spaudoje, nemažai leidžiama specialių
testų rinkinių. Deja, daugelis jų stokoja teorinio ir metodinio pagrįstumo,
neretai yra skirti tiktai pramogai. Kaip bebūtų, studijuojant vadybą,
kiekvienam svarbu susipažinti tiek su psichologiniais testais bandrai, tiek
su viena jų rūšimi – intelekto testais. Todėl šio darbo tikslas – atsakyti
į tokius klausimus:
• Kas yra intelektas (sąvokos kilmė, apibrėžimų įvairovė)?
• Kaip yra vertinamas intelektas?
• Kokie intelekto testai galėtų būti pritaikyti vadyboje?
1. Intelekto samprata
Viena svarbiausių žmogų iš kitų būtybių išskiriančių savybių yra
intelektas. Kasdieniniai stebėjimai rodo, kad žmonės skiriasi įvairių
problemų (buitinių, profesinių, situacinių ir pan.) sprendimo greičiu ir
kokybe. Taip pat praktika sudaro sąlygas pastebėti, kad proto (kitaip
intelektinių galimybių) atžvilgiu žmonės tarpusavyje labai skiriasi nuo
protinio atsilikimo iki itin aukšto intelekto. Šio skirtumo priežastys
žmoniją domina nuo senųjų amžių.
1.1. Intelekto sąvokos kilmė
Teigiama, jog intelekto samprata palaipsniui apaugo vis nauju mąstymo
ir pažinimo turiniu, kuris atspindėjo vieno ar kito laikotarpio
pasaulėžiūros, interesų lauką. Tačiau paradoksalu yra tai, jog tiek Rytų,
tiek Vakarų civilizacijų kūrimosi pradžioje iškeltas sūkis „pažink save“ nė
kiek ne mažiau aktualus ir dabarties žmogui.
Archainis žmogus gyveno darnoje su gamta ir jautėsi neatsiejama jos
dalis. Pamažu trūkinėjant vientisam mitologiniam pasaulėvaizdžiui ir
atsirandant filosofinio mąstymo užuomazgoms, mitologijai būdingą vaizdinį
pasaulio suvokimą pakeitė sąvokų kalba. Intelekto sąvokos gimimą lėmė
žmogaus savimonės susiformavimas, savęs išskyrimas iš kitų gyvų būtybių,
savo ypatingumo suvokimas.
Į tarptautinę vartoseną įaugusio lotyniško žodžio intellectus
(suvokimas, prasmė) sukūrimo nuopelnai priskiriami M.T. Ciceronui, garsiam
romėnų oratoriui, stilistui, politikui (I a.pr.Kr.). Tačiau pati sąvoka
senesnė, randama jau senovės graikų filosofų raštuose (V-IV a. pr. Kr.),
neabejotinai jos būta ir Senovės Rytų civilizacijų pasaulėžiūrose.
Intelekto ir proto
perskyra bene aiškiausiai apčiuopiama žvilgterėjus,
kaip šias sąvokas suvokė I.Kant ir G.V.F.Hegel – dvi ryškiausios vokiečių
filosofijos asmenybės. Pasak I.Kant, intelektas (verstand) kyla iš to
paties šaltinio kaip ir juslumas. Tai yra sugebėjimas mąstyti jutiminio
stebėjimo objektą, kurti vaizdinius ir sąvokas, spręsti, formuoti
taisykles. Kitaip sakant, intelektui yra būtina patyrimo (empirinė)
medžiaga. Jis yra bejėgis prieš besąlygiškus dalykus (pvz., laisvę, valią,
Dievą), neteikiančius juslėms jokių duomenų apie save. Aukštesniu
pažintiniu gebėjimu už intelektą I.Kant laikė protą. Protas visiems
intelekto veiksmams suteikia būtiną sisteminį vientisumą, jis siekia
pažinti daiktus pačius savaime, tačiau to padaryti nesugeba. G.V.F.Hegel
filosofijoje intelektas taip pat yra žemesnysis pažintinis gebėjimas,
samprotavimas, veikiąs formaliosios logikos ribose, t.y. operuojantis
mintimis pagal formaliosios logikos dėsnius. O protas – tai potencija, kuri
plėtojasi pati iš savęs, operuoja priešybėmis ir jų vienybėmis, galėdama
apsieiti be juslinės patyrimo medžiagos ir veikti nesiremdama jokiais
baigtiniais daiktais. Iš esmės tai yra Dievas, absoliuti idėja, pasaulinė
dvasia.
1.2. Intelekto apibrėžimų įvairovė
Lotyniškai intellectus (gr. nus) – pažinimas, supratimas, protas.
Platonas intelektą vadino Dievo duota sielos jėga. Aristotelis aiškino, kad
protas (gr. ratio) atsiranda tik ką nors stengiantis pažinti. E.Kant,
priešingai, intelektu (vok. verstand) vadino sugebėjimą kurti sąvokas, o
protu (vok. vermunft) – kurti metafizines idėjas. Pasak G.V.Hegel,
intelektas yra aukštesniojo, protingo ir konkretaus supratimo prielaida.
J.Piaget žodžiais, intelekto operacijos psichikoje yra interiorizuoti
subjekto veiksmai. Jos koordinuojąsi tarp savęs ir sudaro paslankias
vientisas struktūras, kurioms būdinga grįžtamumas ir atvirkštumas. Kai šios
operacijos susiformavusios, žmogus tuo pat metu gali suvokti tiesioginį ir
jam atvirkštinį veiksmą. A.Binet intelektą siejo su dėmesiu. Jo teigimu,
skirtingus intelekto lygius lemia skirtingas dėmesys.
Intelektas ir protas nuo seno arba neskiriami, vartojami kaip
sinonimai, arba intelektas traktuojamas kaip sudėtinė proto dalis. Tokiu
būdu nėra tikslios intelekto definicijos, visų pripažinto jo apibrėžimo.
V.P.Zinčenko teigia, jog yra per 70 intelekto apibrėžimų, tarpusavyje
besiskiriančių, kartais net prieštaraujančių vienas kitam. Keletas jų:
• intelektas – integralinė subjekto protinių galimybių visuma;
• intelektas – tai kiekvienam žmogui būdingas psichofiziologinis
mechanizmas, kuris veikia nuolat ir yra sąlyga informacijai gauti,
apdoroti ir panaudoti;
• intelektas – mąstymo sugebėjimas, racionalaus pažinimo sugebėjimas;
• intelektas (angl. intelligence) – protas, sugebėjimas mokytis ir
išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius;
• intelektas – sugebėjimas spręsti naujas užduotis veiksmingiausiu būdu
ir per trumpiausia laiką;
• intelektas – psichinė savybė, pasireiškianti sąlygiškai pastoviu, tam
individui būdingu užduoties atlikimo efektyvumu;Pačia bendriausia prasme psichologams intelektas yra:
• sugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais (C.Spearman,
L.Terman);
• sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų (A.Binet,
W.Stern) arba mokytis (I.Woodrow, D.Steik, J.Dunkanson);
• sugebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas (J.P.Guilford,
W.Estess).Kasdienybėje žmogaus intelektas siejamas su jo sumanumu, protingumu,
sugebėjimu spręsti problemas, greitai perprasti dalykus, pasimokyti iš
patirties.
2. Kaip matuojamas intelektas?
Laikui bėgant mokslininkai pastebėjo, kad tiriant žmogaus intelektą,
iškyla nemažai problemų. Kiekviena tauta pasižymi savita kultūra ir
papročiais. Pavyzdžiui vakarietis, pamatęs pistoletą, iš karto pasakytų,
kas tai per daiktas, o kitos tautybės atstovas, kuris naudojasi tik lanku
ir ietimi, niekaip nesusidorotų su užduotimi. Skirtingose kultūrose
nevienodai suprantamas ir pats intelektas. Pavyzdžiui, vakariečiams ir kai
kurioms Afrikos gentims buvo pateikiamos įvairių pozų kačių ir šunų
(valgantys, miegantys, žaidžiantys ir t.t.) statulėlės. Tiriamiesiems
reikėjo jas sugrupuoti. Vakariečiai, žinoma, statulėles grupavo pagal
klases: šunis ir kates atskirai. Tuo tarpu afrikiečiai jas grupavo pagal
funkciją: valgančių gyvūnų grupė, žaidžiančių gyvūnų grupė ir t.t. Mes
galime manyti, kad mūsiškis grupavimo būdas yra neginčijamai
intelektualesnis. Afrikiečiai mano kitaip. Kai jų paprašė sugrupuoti
statulėles taip, kaip tai daro „kvaili žmonės“, jie sugrupavo jas taip,
kaip vakariečiai.
Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė jau XVIIa.
pabaigoje. Vokiečių-austrų kilmės gydytojas F.J.Gall tvirtino, kad galvos
paviršiuje esantys iškilimai daug ką
apie žmogaus sugebėjimus.
F.J.Gall manė, jog žmogaus sugebėjimai slypi skirtingose smegenų vietose,
todėl tobulėjant vieniems ar kitiems žmogaus gabumams, atitinkamai didėja
ir iškilimai tam tikrose galvos vietose.
Vėliau, XIXa. pabaigoje, psichines žmogaus savybes buvo mėginta
įvertinti matuojant reakcijos greitį ir atminties apimtį. 1890 metais
sukurti J.McCattell testai matavo judesių greitį, spalvų įvardijimo laiką,
raidžių, įsimenamų vieną kartą jas perskaičius, kiekį ir panašius
sugebėjimus.
Vokiečių psichologui W.Stern kilo paprasta, bet ir šiandien dar
plačiai taikoma idėja: jis pasiūlė intelektą išreiškiančią formulę. Taigi
1912 metais atsirado ir dabar dar labai populiari intelekto koeficiento
sąvoka.
IQ – tai protinio ir biologinio amžiaus santykis, padaugintas iš 100.
Kai protinis ir biologinis amžiai sutampa, tai yra vaikas atlieka tiek
užduočių, kiek vidutiniškai atlieka jo amžiaus grupės vaikai, intelekto
koeficientas lygus 100. Pavyzdžiui, jeigu vaiko atliktos užduotys atitinka
6 metų amžiaus vidurkį, o jam iš tikrųjų yra penkeri metai, tai jo IQ yra
120.
3. Intelekto testai
Tai nėra žinių testai. Tai – mąstymo, logikos testai. Dėl to tai nėra
visapusiškas žmogaus protingumo įvertinimas. Nes logika dar ne viskas. Kai
kurie labai protingi žmonės neturi stipraus loginio mąstymo, bet pasižymi
kitokiomis protinėmis galiomis.
Psichologas ir žurnalistas D.Goleman 1995 m. išleido knygą „Emotional
Intelligence“. Vienos iš labiausiai perkamų knygų autorius tvirtina, jog ne
loginis sugebėjimas ir ne sugebėjimas „virškinti“ skaičius neša sėkmę
gyvenime. Priešingai, kaip žmonėms seksis gyvenime priklauso nuo jų jausmų.
Jausminis intelektas padeda suprasti ir valdyti savo jausmus, rasti
argumentus ir bendrauti su žmonėmis. Ypač didelį vaidmenį jausminis