Intelektas pristatymas
5 (100%) 1 vote

Intelektas pristatymas

11

Intelektas

Intelektas



Dauguma specialistų intelektu laiko žmogaus gebėjimą ,,tikslingai ir adaptyviai elgtis“. Intelektinė elgsena rodo gebėjimą prisitaikyti, mokantis iš patirties, sprendžiant problemas ir blaiviai protaujant. Tie, kurie elgiasi protingai, susidoroja su keliamais reikalavimais ir pasiekia savo tikslus.


Intelekto pagalba greitai ir veiksmingai sprendžiami uždaviniai, orientuojamasi neįprastose situacijose. Akcentuojama sąlygiškai tarpusavyje nepriklausomos kompetencijos kaip verbalinis suvokimas, erdvinis mąstymas, atmintis ir matematiniai, loginiai gebėjimai


Tiriant individo intelektą faktorių analizės būdu galimą išskirti teksto užduočių grupes, kurios matuoja tą patį gebėjimą. Pavyzdžiui, žmonės, kurie gerai atlieka pastraipos žodyno užduotis, gerai atlieką ir pastraipos supratimo užduotį. Ši užduočių grupė padeda išskirti verbalinio intelekto veiksnį. Psichologai yra nustatę keletą tokių grupių, tarp kurių yra ir erdvinių gebėjimų, ir saprotavimo gebėjimų veiksniai.


Charlesas Spearmanas padėjęs plėtoti faktorių analizę, manė, kad ir bendrasis intelektas, jo pavadintas G veiksniu ( anglų k. ,,general“ samptrumpa), kuris yra kitų konkrečių intelekto veiksnių pagrindas. Jis sutiko, kad žmonės turi ypatingų išsiskiriančių gebėjimų. Tačiau tie, kurių vieno veiksnio, pavyzdžiui, verbalinio intelekto, įvertis yra aukštas, paprastai gauna aukštesnius negu vidutinis ir kitiems veiksniams priskiriamų, pavyzdžiui, erdvinių ar samprotavimo gebėjimų, įverčius. Taigi yra, nors ir nestiprus, ryšys tarp skirtingų gebėjimų. Spearmanas buvo įsitikinęs, kad nuo to berndrojo veksnio priklauso visa mūsų protinga elgsena – pradedant puikiu mokymusi mokykloje, baigiant plakiojimu jūroje.


Robertas Stenbergas ir Richardas Wagneris skirsto paprasčiau, nurodydami tris skirtingas rūšis: akademinius problemų sprendimo įgudžius, įvertinamus intelekto testais, praktinį intelektą, kurio dažnai reikia kasdieniniame gyvenime, ir kūrybinį intelektą, atsiskleidžiantį reaguojant į naujas situacijas, kūryboje. Intelekto testai gana neblogai numato mokymosi sėkmę, bet ne taip gerai profesinę sėkmę. Antai, vadybinio darbo sėkmė ne tiek priklauso nuo gebėjimų, įvertintų intelekto įverčiu, turint omenį kad jis yra aukštas, kiek nuo mokėjimo valdyti save, tvarkyti savo darbus, vadovauti kitiems žmonėms.


Nancy Cantor ir Johnas Kihlstromas nuo akademinio atskiria socialinį intelektą, t. y. Mokėjimą suprasti socialines situacijas ir pačiam sėkmingai tvarkytis. Su jų deriniais derinasi ir duomenys gauti, jog universiteto pažymiai labai menkai naumato tolesnius gyvenimo laimėjimus.


Robertas Strenbergas atliko tyrimus pateikdamas analogijų užduotį ir prašydavo duoti ženklą vos supratus klausimą, pavyzdžiui, ,,Advokatas klientui yra tas pat, kas gydytojas …..“ tada pateikdavo galimus atsakymus a) pacientas, b) vaistas ir matavo laiką. Tie, kurių intelekto įvertis buvo didelis, klausimams analizuoti skirdavo daugiau laiko negu tie, kurių įverčiai buvo mažesni, tačiau pirmieji paskiau atpažindavo teisingą atsakymą. Taigi tyrimų duomenys patikslino seniai visiems žinomą nerašytą taisyklę, esą ,,gudrūs esą greiti“ žmonės kurių įverčiai dideli, greitai sugalvoja tik supratę problemą.


Tyrimais nustatyta, kad IQ lygį aplinka lemia ne mažiau, nei paveldimumas.


Testais neįmanoma atskirti įgimtų sugebėjimų nuo įgytų žinių: klausimų, kurie leistų identifikuoti intelektą, neatsižvelgiant į įgyjamas (išmoktas) žinias, niekas nėra sugalvojęs.


IQ teorija remiasi išankstine prielaida, kad yra socialiai identifikuojamos grupės, turinčios labai skirtingus IQ, pvz., universitetų profesorių IQ vidurkis turi būti labai aukštas, nusikaltėlių IQ vidurkis – labai žemas, o vidutinės klasės žmonių (pvz., darbininkų) – atitinka vidutinį. Testai sudaromi taip, kad vidutiniai socialiniai rodikliai atitiktų prognozuojamus IQ rodiklius.


Norint statistiškai patvirtinti labai aukštus IQ rodiklius (pvz., 150 ar daugiau), reiktų ištirti pakankamai didelę tokius rodiklius turinčių žmonių grupę (pvz., 100 žmonių), tačiau norint išskirti tokią grupę, reiktų ištestuoti milijonus žmonių – tokie tyrimai niekad nebuvo vykdomi.


Tyrinėtojai, sudarantys IQ testus, tiki, kad jie gali identifikuoti ir labai aukštus IQ, nors pagal jų pačių sudaromą IQ testų apibrėžimą abejotina, ar jų pačių IQ leidžia korektiškai apibrėžti tokį IQ atitinkančius klausimus.


Yra žinoma, kad vieni iš IQ teorijos kūrėjų – Henry H. Goddard ir Carl C. Brigham – testų rezultatais bandė įrodyti, kad kai kurios tautos (žydai, vengrai) ir rasės (negrai) turi labai žemą IQ.


Intelektas yra ne konkretus sugebėjimas, o tokių sugebėjimų visuma, todėl net ir pagal objektyviai apskaičiuotą IQ reikšmę negalima vienareikšmiškai spręsti apie žmogaus tinkamumą konkrečiam protiniam darbui. Ši problema iškyla jau lyginant daug paprastesnes sistemas (tarkim, du skirtingus procesorius).





Šiuo metu Jūs matote 99% šio straipsnio.
Matomi 734 žodžiai iš 738 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.