Intelektas3
5 (100%) 1 vote

Intelektas3

11213141

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

PSIHOLOGIJOS KATEDRA

‘INTELEKTAS’

Referatas

Atliko:. Studenta

KAUNAS



Turinys

1.ĮVADAS 3

2. INTELEKTO KILMĖ 4

A. INTELEKTO SĄVOKOS RAIDA 4

B. „CREDO UT INTELLGAM“ („TIKIU, KAD SUPRASČIAU“) 4

C. ATRASTI ŽMOGŲ IR GAMTĄ 4

D. INTELEKTAS IR PROTAS 5

3. APLINKA AR GENAI ? 5

4. KAIP MATUOTI INTELEKTĄ? 7

5. KĄ RODO IR KO NERODO INTELEKTO TESTAI? 8

6. PAŽINTIS SU INTELEKTO TESTAIS 10

A. VEKSLERIO INTELEKTO SKALĖ: 10

KALBINĖ DALIS 10

KONSTRUKCINĖ DALIS 10

B. AMTHAUERIO INTELEKTO TESTAS: 11

7. IŠVADOS 12

1.ĮVADAS

Žmogus yra vienintelė pasaulyje žinoma protinga būtybė, todėl ji sugeba veikti sąmoningai, kelti sau tikslus ir juos įgyvendinti, laisvai pasirinkti savo elgesį. Viena svarbiausių žmogų iš kitų būtybių išskiriančių savybių yra intelektas. Jis ir sudaro žmogaus charakterio pagrindą.

Žmogaus veikla reguliuojama sąmoningai, o sąmonė yra aukščiausia psichikos išsivystymo pakopa. Ji leidžia žmogui, prieš pradedant žmogui ką nors daryti, preliminariai operuoti daiktų ir reiškinių vaizdais mintyse. Taigi sąmonė įgalina žmogų atlikti veiklą dviem lygiais: mintyse ir praktiškai. Pirmuoju atveju žmogus, žinodamas savo poreikius ir remdamasis savo mąstymu bei vaizduote, užsibrėžia tikslus tiems poreikiams patenkinti, numato priemones tiems tikslams pasiekti, atitinkamai (dažnai netgi idealiai) suplanuoja savo veiklą. O praktiškai veikdamas žmogus vykdo iš anksto numatytą veiksmų programą. Savo veikloje žmogus įvairius daiktus ir reiškinius vertina tiek, kiek jie padeda ar trukdo siekti tikslo. Jis numato būdus kliūtims įveikti ar jų išvengti, pasinaudoja įvairių situacijų teikiamomis galimybėmis, derina savo veiksmus, pastangas. Kartais pakartotinai vertina pavartotus veiklos būdus, gali visai pakeisti artimiausius tikslus arba sukeisti jų eilę.

Mokydamiesi kalbėti, kalbą perimame kaip jau gatavą produktą. Lengviausiai įsisaviname žodžius, žyminčius konkrečius, apčiuopiamus daiktus. Bet jų nepakanka atspindėti beribei gyvenimo (ir ne tik) įvairovei. Imame vartoti abstraktesnes sąvokas per daug negalvodami, ar pasakome būtent tai, ką norime pasakyti. Be to, žodis be savo reikšmės tėra bevertis garsų kratinys, o juk aplinkui mus, mumyse ir taip vis stiprėja triukšmas, vis sunkiau įžvelgiama prasmė.

Pasak vieno žymiausių dabarties filosofų H.G.Gadamerio, niekada nereikia nuvertinti to, ką gali pasakyti žodis, juk žodis – tai iki mūsų atliktas mąstymo darbas.

2. INTELEKTO KILMĖ

A. INTELEKTO SĄVOKOS RAIDA

Į tarptautinę vartoseną įaugusio lotyniško žodžio „intellectus“ (suvokimas, prasmė) sukūrimo nuopelnai priskiriami Markui Tulijui Ciceronui, garsiam romėnų oratoriui, stilistui, politikui (I a. pr. Kr.). Tačiau pati sąvoka senesnė, ją randame jau senovės graikų filosofų raštuose (VIV a. pr. Kr.), neabejotinai jos būta ir Senovės Rytų civilizacijų pasaulėžiūrose.

Archainis žmogus gyveno darnoje su gamta ir jautėsi neatsiejama jos dalis. Pamažu trūkinėjant vientisam mitologiniam pasaulėvaizdžiui ir atsirandant filosofinio mąstymo užuomazgoms, mitologijai būdingą vaizdinį pasaulio suvokimą pakeitė sąvokų kalba. Intelekto sąvokos gimimą lėmė žmogaus savimonės susiformavimas, savęs išskyrimas iš kitų gyvų būtybių, savo ypatingumo suvokimas. Jau antikos mąstytojai intelektu laikė tai, kas skiria žmogaus sielą nuo gyvūno, o tiksliau žmogaus sielos sugebėjimą pažinti daiktų esmę, mąstyti, sąmoningai kurti. Ši galia ar sugebėjimas buvo suvokiama kaip išskirtinis bruožas, apibūdinantis mąstančią būtybę žmogų.

B. „CREDO UT INTELLGAM“ („Tikiu, kad suprasčiau“)

Viduramžiais suklestėjus scholastikai (XIIXIII a.), pastebima tendencija menkinti intelekto svarbą pažinimui, pastarąjį pajungiant tikėjimui, apreiškimui. Dievas tapo vienintelis ne tik žmonių siekio pažinti, bet ir jų siekimo apskritai tikslas. „Credo ut intelligam“ pamaldus apreikštos tiesos priėmimas, kad po to ši tiesa būtų suprasta protu buvo viso pirmojo scholastikos periodo šūkis. Laikyta, kad tikėjimo ir pažinimo turinys sutampa, tik tas turinys turi būti pirma tikimas, po to pažįstamas, nušviečiamas proto.

Tomas Akvinietis teigė, kad visas pažinimas remiasi patirtimi ir gimsta iš daikto sąveikos su intelektu. Pojūčiai sužadina suvokinius, bet reikalingas intelektas, kad iš jų galėtume išskirti visuotines sąvokas, sąvokų vaizdus, kurie leistų pažinti daiktų esmę. Intelektas remiasi juslumu, kuris savo ruožtu veikia „kūniškais organais“. Bet veikdamas jis pats yra visiškai nematerialus. Kadangi intelekto veiklos prielaida iš esmės yra juslumas, o smegenys yra juslumo organas, be smegenų žmogus negalėtų mąstyti. Bet tai nereiškia, pasak filosofo, kad smegenys yra toks intelekto organas, kaip akys – regos. Intetektas pats savaime neturi jokio organo, o smegenys žmogaus vegetatyvumo ir sensomotorikos organas. Pats savaime intelektas neturi jokių žinių ir yra pasyvi potencija, gebėjimas įgyti apibrėžtumą.

Vėlyvosios scholastikos atstovai (pvz., Jonas Dunsas Škotas) intelektą teigė esant pasyvia pažintine žmogaus sielos
ypatybe, nedalyvaujančia Dievo pažinime.

C. ATRASTI ŽMOGŲ IR GAMTĄ

Renesanse ir naujaisiais laikais palaipsniui pripažįstant, jog Dievas yra ne vienintelis pažinimo tikslas, naujai pažvelgus į žmogų ir gamtą, nelengvai vaduotasi iš scholastinio mąstymo schemų. Net didysis naujųjų laikų mokslo apologetas F.Bekonas nemanė, jog mokslas galėti tirti, pažinti intelektą, ir priskyrė jį teologijos sričiai, nors tuo pat metu teigė intelektą esant mąstančios sielos galia, kuria remiasi visas mokslinis pažinimas.

Mokslo plėtra ir ta milžiniška įtaka, kurią ji darė žmonių gyvenimui iškėlė intelektą į pačią žmogaus dvasinių galių hierarchijos viršūnę. Bet ir naujaisiais laikais ne visi aklai lenkėsi intelektui. Racionalaus proto išaukštinimas žmogaus sieloje kėlė disharmoniją, žmogus pasijuto tarsi suskaidytas, tarsi praradęs savo prigimtinį vientisumą. Pasak F.Šilerio, vienos kurios nors dvasinės galios išlavėjimas daro žmones panašius į skurstančius augalus, kurių tik viena dalis išsivysčiusi, o kitos tik užsimezgę.

XVII-XVIII amžiuje pažinimo teorijoje tvirtai įsigali antropocentrinės nuostatos bei intelekto kaip „prigimtinės šviesos“ („lumen naturalis“) samprata. Remiantis šia samprata, intelektas įgimtas žmogaus sugebėjimas suvokti ir pažinti dalykų esmę. Jai pritarė ir racionalistai, aukščiausia pažinimo forma laikę intelektualinę intuiciją, ir sensualistai, teigė, jog „intelekte nėra nieko, ko prieš tai nebuvo jutimuose“.

D. INTELEKTAS IR PROTAS

Suvokęs save kaip mąstančią būtybę, žmogus, atrodo, niekada nemanė, jog intelektas yra vienintelė jo dvasinė galia. Šimtmečiais vyko ginčai, kurių tikslas buvo nustatyti, kas viršesnis: valia ar intelektas, kas svarbesnis pažinimui jutimai, vaizduotė, intelektas ar protas . Ir nepaisant to, kad ribos tarp tų galių buvo įžvelgiamos gana sunkiai, o galių apibrėžimai arba prieštaringi, arba migloti, atsirado daugybė sąvokų joms žymėti.

Intelekto ir proto perskyrą bene aiškiausiai galime apčiuopti žvilgtelėję, kaip šias sąvokas suvokė I.Kantas ir G.V.F.Hėgelis – dvi ryškiausios vokiečių filosofijos asmenybės. Pasak I.Kanto, intelektas (Verstand) kyla iš to paties šaltinio kaip ir juslumas. Tai yra sugebėjimas mąstyti jutiminio stebėjimo objektą, kurti vaizdinius ir sąvokas, spręsti, formuoti taisykles. Kitaip sakant, intelektui yra būtina patyrimo (empirinė) medžiaga. Jis yra bejėgis prieš besąlygiškus dalykus (pvz., laisvę, valią, Dievą), neteikiančius juslėms jokių duomenų apie save. Aukštesniu pažintiniu gebėjimu už intelektą I.Kantas laikė protą. Plačiąja prasme filosofas jį supranta kaip gebėjimą pažinti aprioriškai, t.y. nepriklausomai nuo patyrimo. Siaurąja prasme teorinis protas yra sugebėjimas dedukuoti, ieškoti to besąlygiška, iš bendrybės išvesti atskirybę ir ją pagal principus traktuoti kaip būtiną. Protas visiems intelekto veiksmams suteikia būtiną sisteminį vientisumą, jis siekia pažinti daiktus pačius savaime, tačiau to padaryti nesugeba. Taigi ribine daikto paties savaime sąvoka I.Kantas nubrėžia mūsų pažinimo ribas.

G.V.F.Hėgelio filosofijoje intelektas taip pat yra žemesnysis pažintinis gebėjimas, samprotavimas, veikiąs formaliosios logikos ribose, t.y. operuojantis mintimis pagal formaliosios logikos dėsnius. 0 protas – tai potencija, kuri plėtojasi pati iš savęs, operuoja priešybėmis ir jų vienybėmis (dialektika), galėdama apsieiti be juslinės patyrimo medžiagos ir veikti nesiremdama jokiais baigtiniais daiktais. Iš esmės tai yra Dievas, absoliuti idėja, pasaulinė dvasia.

XIX amžiaus pabaigoje pagrindines intelekto tyrimų vadžias perėmė eksperimentinė psichologija, rimti ginčai dėl intelekto filosofijoje aprimo.

3. APLINKA AR GENAI ?

Tyrimai su vieno kiaušinėlio dvyniais parodė, kad žmogaus intelektas daugiau ar mažiau yra įgimtas. Daugeliu atvejų po gimdymo išskirti dvyniai buvo vienodai gabūs, nors ir užaugdavo visiškai skirtingose aplinkose. Be to, vaikų, įvaikintų tuoj pat po gimimo, intelektiniai sugebėjimai panašesni į tikrųjų arba biologinių, o ne į juos užauginusių tėvų intelekto sugebėjimus.

Tačiau negalima paneigti fakto, kad skirtinga aplinka irgi turi įtakos intelekto lygiui. Lyginant tu pačių tėvų vaikus, augusius drauge su jais arba atskirai, paaiškėjo, kad kartu augusių vaikų intelekto vertinimai buvo panašesni į tėvų nei atskirai augintų vaikų.

Intelekto sugebėjimai, pasirodo, iš dalies priklauso ir nuo to, kelintas vaikas šeimoje esi. Ne tik užsienio, bet ir Lietuvos psichologai, ištyrę šimtus mokyklinio amžiaus vaikų, nustatė, jog pirmojo vaiko intelekto sugebėjimai beveik visuomet yra geresni už antrojo, trečiojo ir kitų vaikų. Tiesa, šiuo atveju kalbama apie išmatuojamą intelektą arba intelekto koeficientą. O panagrinėjus atskirus intelekto sugebėjimus paaiškėjo, jog pirmagimiai lenkė kitus vaikus tik kalbiniais sugebėjimais. Kai kurių tyrimų duomenimis, antri ar treti vaikai dažniausiai lenkia pirmagimius savo emociniu intelektu.

Kūdikio, o vėliau ir vaiko skatinimas, lavinimas, supažindinimas su įvairiausiais daiktais ir reiškiniais – tai irgi svarbūs aplinkos poveikiai žmogaus intelektui. Vaiko mąstymo vystymasis pirmaisiais gyvenimo metais labai stipriai susijęs su jo pojūčių ir
judesių lavinimu. Kuo emocionaliau ir daugiau bendraujama su kūdikiu ir mažu vaiku, tuo geresni būna vėliau intelekto sugebėjimai. Švedų mokslininkai stebėjo 600 vaikų, kurių intelekto koeficientas (IQ) 3-ioje klasėje buvo vienodas. “ Po dešimties metų vidurinę mokyklą baigiantys tie patys tiriamieji įvertinus intelektą surinko 5 taškais daugiau nei jų draugai, išėję iš mokyklos po 9-ių klasių. Tie, kurie buvo apsisprendę mokytis toliau ir sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus, pirmavo net 10-čia taškų.

Psichologas L.Terman su kolegomis atrinko tūkstantį vaikų, kurių intelekto koeficientas buvo didesnis nei 135. Palyginimui buvo atrinkta kita grupė vaikų su vidutiniu intelekto koeficientu. Keletą metu buvo stebimi patys vaikai ir tiriama jų aplinka. Paaiškėjo, kad aukštu IQ pasižymintys vaikai dažniausiai augo finansiškai ir socialiai geriau aprūpintose šeimose. Fiziškai jie buvo šiek tiek sveikesni ir didesni. Jų tėvai dažniausiai turėjo aukštąjį išsilavinimą, šeimos neiširusios. Patys vaikai atrodė pasitikintys savimi, norintys daug pasiekti, originalūs ir jautrūs. Jie atkakliau siekė užsibrėžto tikslo, be to, pasižymėjo didesniu optimizmu ir energingumu.

Visai neseniai amerikiečių mokslininkai vėl grįžo prie žmogaus intelekto klausimo ir šį kartą jie nukreipė dėmesį į sąlygas, turinčias įtakos vaisiaus formavimuisi. Mokslininkai peržiūrėjo anksčiau atliktus tyrimus su vieno kiaušinėlio dvyniais. Testai rodo, jog dvyniai tikrai yra labai panašūs savo intelektu, nors ir būdavo išskiriami iš karto po gimimo. Galima daryti išvadą, jog viską lemia genai. Tačiau dvyniai juk dalijasi ta pačia aplinka dar motinos kūne, ir mokslininku teigimu, vaisių supanti aplinka yra tokia pat svarbi, kaip ir ta, kurioje mes vėliau užaugame. Kokie faktoriai veikia gimdoje slypintį vaisių, dar nėra žinoma, tačiau jei motina turi žalingų įpročių, per maža ar netaisyklingai išsidėsčiusi placenta, tai ne tik nukentės vaiko sveikata, bet jis bus ir mažiau gabus.

Pastebėta, kad nemažą poveikį intelekto sugebėjimams turi maitinimasis: ir motinos mityba nėštumo metu, ir ankstyvoji vaiko mityba. Keliolika 2-3 metų mergaičių buvo įvaikintos amerikiečių šeimose. Vienos mergaitės iki tol buvo labai prastai maitinamos, kitos – pakankamai gerai. Visose įtėvių šeimose jos gavo gerą maitinimą. Po kurio laiko, patikrinus jų intelekto ir bendrus sugebėjimus, visos mergaitės rodė geresnius intelekto sugebėjimus. Tačiau tų mergaičių, kurios ir iki įvaikinimo buvo gerai maitinamos, įvertinimo rezultatai buvo geresni.

Danų mokslininkai pastebėjo, jog gabesni yra tie vaikai, kuriu svoris gimus yra didesnis nei įprastai. Didelės įtakos mąstymo sugebėjimams turi toksinai, ypač švinas. Grupė mokslininkų ieškojo ryšio tarp organizme rasto švino kiekio ir bendrųjų sugebėjimų testo rezultatų. Tapo akivaizdu, kad kuo didesnis švino kiekis organizme ( dantyse ir kraujyje ), tuo mažesni intelekto testo rezultatai, prastesni mokymosi įgūdžiai ir pastebimesni dėmesio trūkumai.

Taigi dauguma mokslininkų šiandien mano, kad 20% mūsų intelekto priklauso nuo sąlygų gimdoje, dar 20% reikia priskirti aplinkai, kurioje mes užaugome, o 50% priklauso genams. Likusius 10% mokslininkai priskiria prie kitų nenumatytų aplinkybių.

4. KAIP MATUOTI INTELEKTĄ?

Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė jau 17a. pabaigoje. Vokiečių-austrų kilmės gydytojas Franz Joseph Gall tvirtino, kad galvos paviršiuje esantys iškilimai daug ką pasako apie žmogaus sugebėjimus. F.Gall manė, jog žmogaus sugebėjimai slypi skirtingose smegenų vietose, todėl tobulėjant vieniems ar kitiems žmogaus gabumams, atitinkamai didėja ir iškilimai tam tikrose galvos vietose.

Vėliau, XIX amžiaus pabaigoje, psichines žmogaus savybes buvo mėginta įvertinti matuojant reakcijos greitį ir atminties apimtį. Pavyzdžiui, 1890 metais sukurti J.McCattell testai matavo judesių greitį, spalvų įvardijimo laiką, raidžių, įsimenamų vieną kartą jas perskaičius, kiekį ir panašius sugebėjimus.

1905 metais Paryžiaus švietimo darbuotojai kreipėsi į psichologą Alfred Binet su prašymu, kad šis padėtų įvertinti vaikų gabumus. Pasitelkęs į pagalbą psichiatrą Theodore Simon ir dvi savo dukteris kaip tiriamąsias, A.Binet parengė pirmąjį intelekto testą. Mokslininkai suprato, jog žmogaus intelektas didėja su amžiumi ir kad kiekviena žmogaus amžiaus pakopa pasižymi tam tikro intelekto lygiu, kurį galima nustatyti. Pavyzdžiui, 7 metu vaikas turėjo skaičiuoti pirštais, eilės tvarka pakartoti penkis skaičius ir paaiškinti, kas pavaizduota paveikslėlyje. Normalus vienuolikmetis turėjo sudaryti sakinį iš trijų jam duotų žodžių ir per tris minutes pasakyti 60 žodžių. A.Benit padarė išvadą, kad tie vaikai , kurie lengvai susidorodavo su vienu užduoties variantu , kitose užduotyse pasiekdavo irgi gerų rezultatų . T.Simon ir A.Binet sukurtų testų rodiklis buvo protinis amžius intelekto testu ištiriama didelė grupė to paties biologinio amžiaus žmonių (paprastai vaikų), o jų užduočių atlikimo rezultatų vidurkis ir vadinamas to amžiaus grupės norma. Kiekvieno tiriamojo teisingai išspręstų užduočių kiekis rodė jo protinį amžių.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, amerikiečių vyriausybė per trumpą
turėjo mobilizuoti 2 mln. vyrų, iš kurių 5% turėjo tapti karininkais. Laiko buvo nedaug ir nebuvo galima suklysti. Karinė vadovybė kreipėsi į Lewis Terman, Standfordo universiteto psichologą. Šis, patobulinęs Binet Simon testą, puikiai susidorojo su užduotimi.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2484 žodžiai iš 4883 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.