Intelektas4
5 (100%) 1 vote

Intelektas4

112131

INTELEKTAS

(apibrėžimas, struktūra, rūšys)

Intelektas.

Lotyniškai intellectus (gr. „nus“) – „pažinimas, supratimas, protas“. Platonas intelektą vadino Dievo duota sielos jėga. Jo mokinys Aristotelis aiškino, kad protas atsiranda pažinimo procese. Tuo tarpu E.Kantas, priešingai, intelektu vadino sugebėjimą kurti sąvokas, o protu – metafizines idėjas. Galiausiai Hėgelis intelektu vadino sugebėjimą abstrakčiai analitiškai klasifikuoti, o intelektas – tai aukštesniojo, protingo ir konkretaus supratimo prielaida.

Taigi, intelektas – tai sumanumas, sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti dalykus, galėjimas pasimokyti iš patirties. Psichologinėje literatūroje yra keletas intelekto sampratų. Intelektas tiriamas kaip:

– sugebėjimas operuoti abstrakčiais simboliais ir ženklais (Spearman C., 1904, 1950; Terman L., 1916, 1925)

– sugebėjimas adekvačiai prisitaikyti prie naujų situacijų (Binet A., 1904; Stern W., 1916) arba mokytis (Woodrow I., 1964; Steik D., Dunkanson J., 1964)

– sugebėjimas perdirbti informaciją sprendžiant problemas (Guilford J.P., 1955; Estes W., 1982; Sternberg R.J., 1985).

Siaurąja prasme intelektą galėtume apibrėžti kaip ypatingą subjekto ir objektų sąveikos formą, specifinę veiklą, kilusią iš išorinių veiksmų, pasireiškiančių kaip visuma interiorizuotų operacijų, kurios koordinuojasi tarpusavyje ir sudaro grįžtamąsias, pastovias ir paslankias psichikos struktūras.

Kasdienybėje intelektu vadiname žmogaus sumanumą, protingumą, sugebėjimą spręsti problemas, greitai perprasti dalykus bei pasimokyti iš patirties.

A.Binet intelektą siejo su dėmesiu. Jis teigė, jog skirtingus intelekto lygius lemia skirtingas dėmesys ir savo tyrimais įrodinėjo, jog atsiliekantys individai nuo pirmaujančių skiriasi dėmesio savybėmis. Vėliau R.Cattelis išskyrė du intelekto veiksnius: „tekantį“ (fluid) ir „kristalizuotą“ (crystallized). Jo aiškinimais, „tekantis“ intelektas priklauso nuo prigimties ir pasireiškia sprendžiant visiškai naujus uždavinius, o tuo tarpu „kristalizuotasis“ – sprendžiant pažinimo uždavinius, reikalaujančius protinio darbo įgūdžių. Pastarąjį lemia aplinka ir mokymas. Taigi, galima teigti, jog vienas yra įgimtas, o kitas – įgytas.

Tačiau manoma, jog intelektas tai nėra vien tik sugebėjimas protauti, spręsti problemas bei išmokti, o yra taip pat susijęs ir su emocijomis, jutimais, įgūdžiais bei bendravimo sugebėjimais. Kartais jis net yra apibūdinamas, kaip tam tikras gebėjimas išvengti streso, išlaikyti emocinį stabilumą bei pasitikėjimą savimi. R.Cattelio ir E.Welbo tyrimų duomenimis, žmogaus interesai, valia kai kurios temperamento savybės rodo proto lygį, ir todėl priskirtini intelektui.

Intelekto struktūra ir rūšys.

Yra keletas intelekto struktūrinių modelių. J.P.Guilfordas sukūrė intelekto modelį su 120 sugebėjimų. Jo nuomone, kiekvienu momentu intelektą galima apibūdinti trimis veiksmo dydžiais: turiniu, operacijomis ir rezultatais. Tai išankstinė intelekto schema.

Vertingas yra L.M.Vekerio genetinis struktūrinis intelekto modelis. Jis teigia, jog norint suprasti intelekto prigimtį, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokios subjekto savybės kopijuoja objekto savybes. Pirmiausia, tai yra tokios savybės, kurios objekto savybes atkuria invariantiškai (tipiškai). Nervinio atspindėjimo lygmenyje, erdvė koduojama judesiais, jutimų lygmenyje – materiniais invariantais; suvokimo ir vaizdinių lygmenyje atkuriamos topologinės erdvės savybės; mąstymo lygmenyje atkuriami joje esantys ryšiai ir santykiai, net ir tie, kurie tiesiogiai nepatiriami. Galiausiai subrendęs intelektas pasireiškia apibendrintu loginiu sąvokiniu mąstymu. Taigi, L.M.Vekeris intelekto struktūros genezę vaizduoja kūgiu, kuriame matyti visi jo lygiai. Kiekvienas aukštesnis lygmuo atsiranda iš žemesniojo kaupiantis patyrimui (dalyvaujant atminčiai) ir sprendžiant iškilusias problemas. Toks modelis atskleidžia, kokia atsakomybė už augančio žmogaus intelektą tenka jį supančiai aplinkai, mokymo turiniui bei būdams. Intelekto sugebėjimų rodikliais Vekeris laiko pirminį asociacijų fondą, grįžtamųjų operacijų sistemą, intelektinius įgūdžius bei antrines asociacijas – socialinius įgūdžius, mąstymo būdus, savireguliacijos būdus ir mokslumą, kaip sugebėjimą mokytis. Visa tai atsiranda bei kinta ontogenezėje ir tai turi įtakos kūrybinei iniciatyvai.

Kiek paprastesnis būtų C.Spearmano intelekto struktūra, kurioje jis įžvelgė vieną veiksnį, nuo kurio ir priklauso bendras viso individo veiklos lygis.

L.L.Thurstonas, remdamasis E.L.Thorndiko iškelta teorija, jog intelektas yra atskirų gabumų, kurių kiekvienas gali egzistuoti be kitų, visuma, išskyrė septynis pirminius intelekto sugebėjimus:

– perceptual, arba sugebėjimą suvokti erdvę su visomis jos figūromis ir santykiais;

– spatial, arba sugebėjimą orientuotis erdvėje, perdirbti jau susidarytus vaizdus;

– verbal, arba sugebėjimą žodžiais išreikšti savo psichikos turinį;

– memore, arba sugebėjimą įsiminti, išlaikyti ir atgaminti patyrimą (informaciją);

– numerical, arba sugebėjimą nustatyti kiekio santykius ir jais operuoti;

– reasoning, arba sugebėjimą nustatyti dėsningumus, juos apibendrinti ir daryti loginius sprendimus;

– words fluence, arba sugebėjimą
vaizdingai, lakoniškai kalbėti.

Šis L.L.Thurstone modelis, kaip ir H.Gerdnerio septynių intelekto rūšių teorija, apie kuria netrukus kalbėsim, padeda suvokti, jog kiekvieno dalyko mokymas bei mokymasis yra labai svarbus intelekto lavinimui.

Taigi, apie šią teoriją. Howardas Gardneris skiria septynias intelekto rūšis:

Kalbinis intelektas. Šios intelekto rūšies kraštutinės formos – poeto ar rašytojo vartojami niuansai ir afazija sergančio žmogaus nesugebėjimas kalbėti.. Jį dažnai vadiname verbaliniu intelektu. Tai sugebėjimai panaudoti žodžius, atlikti verbalinę analizę, gerai įsisamoninti sudėtingą verbalinę medžiagą ir suprasti metaforas.

Muzikinis intelektas. Tai užkoduota ritminė informacija – ritmo proporcijų jutimas, ryškūs girdėjimo vaizdiniai. Jo apraiškų pavyzdžiais galėtų būti Mocarto ar Lenono genialumas. Taip pat eilinių trijų metų vaikų muzikinių gabumų lavinimas Sudzuki metodu puikiai patvirtina mintį, kad muzikinė sistema yra „įdėta į vidų“ ir laukia aplinkos poveikio.

Loginis matematinis intelektas. Jam būdingas lankstus mąstymas, sugebėjimas grupuoti mintyse, pamatyti dėsningumus, juos apibendrinti. Kraštutiniai variantai čia galėtų būti matematiko genialumas arba didelių energijų fizikos ar molekulinės biologijos teorijų ilgos išvedžiojimų grandinės. Ši intelekto forma reikalingiausia aritmetikoje, algebroje, simbolių logikoje.

Erdvinis intelektas. Tai sugebėjimas suvokti erdvės figūras ir santykius, susidaryti suvokiamos erdvės visumos vaizdą, vaizduotės turtingumas, sugebėjimas techniškai konstruoti. Toks intelektas akivaizdžiai atsiskleidžia architektų ar inžinierių veikloje. Jis nustatytas, remiantis Rodeno bei kitų skulptorių arba Pikaso bei kitų dailininkų biografijomis. Jis yra matuojamas testais, per kuriuos žmogus ieško paslėptų figūrų arba mintyse keičia objektų padėtį erdvėje ir apibūdina gaunamus pakitimus.

Kūniškasis kinestezinis intelektas. Tai yra labai tikslus, beveik tobulas savo kūno suvokimas ir valdymas. Juo pasižymi sportininkai, šokėjai ir žonglieriai.

Vidinis asmeniškasis intelektas. Tai nepertraukiamas žinių kaupimas apie save, sugebėjimas įsisamoninti savo mintis, jausmus, kūno pojūčius, visą savo individualų patyrimą, valdyti kūno funkcijas ir elgesį. Kitaip tariant, tai yra žinių apie save forma, kuria dažnai pasižymi religingi žmonės ir žmonės, turintys ypatingą nuovoką apie savo jausmus, valdantys savo kūno funkcijas (pvz. Indijos fakyrai).

Tarpasmeninis intelektas arba socialinis. Tai sugebėjimas bendrauti ir suprasti kitą žmogų; sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis užuominomis mūsų sudėtingoje socialinėje aplinkoje (pvz. Šeimoje, draugų, kaimynų tarpe, mokykloje).

Gardnerio nuomone, kiekviena intelekto forma turi savo simbolių sistemą – pagrindinį informacijos perdirbimo vienetą. Pavyzdžiui, muzikinį intelektą sudaro užkoduota ritminė informacija; erdvinis intelektas turi vizualinių simbolių sistemą. Jo nuomone, kiekvienas intelekto tipas yra savarankiškas, bet susijęs su kitomis sistemomis, panašiomis į modulį, į sistemas, kurios sudaro mašiną (pvz. Kaitinimo sistema yra susijusi su varymo sistema, išmetamąja sistema ir stabdžių sistema, bet ir aiškiai atskirta nuo jų).

Jo modulines idėjas galima argumentuti. Įrodymų pakanka. Tarkime yra žmonių, kurie praradę kalbą, bet nėra praradę muzikinio talento; žmonių, kurie per sekundes gali teisingai sudauginti du septynženklius skaičius, bet yra laikomi protiškai atsilikusiųjų įstaigose („lietaus žmogus“); žmonės, kurie gražiai piešia, bet vargu ar gali daryti ką kitą. Šie atvejai įrodo, jog smegenyse egzistuoja atskiros muzikinės, matematinės ir vaizdinės informacijos perdirbimo sistemos. Gali būti netgi taip, jog skirtingoms sistemoms yra skirtos specialios smegenų sritys.

Ši teorija teigia, kad vienas intelekto matas, toks kaip IQ, yra visiškai nepakankamas žmonių gabumams apibūdinti. Gardneris ir jo bendradarbiai kuria visų septynių rūšių intelekto vertinimo metodus. Jie duoda užduotis ne tik su popieriumi ir pieštuku, bet ir praktinio pobūdžio – tarkim išardyti mėsmalę ar pnš., nupiešti paveikslėlį, pašokti, prašo papasakoti nutikimą (socialinė užduotis).

Antroji, Roberto Stenbergo intelekto teorija nurodo, jog bet kokią intelektinę veiklą galima išskaidyti į informacijos perdirbimo veiksmus ar komponentus. Pagal jį yra trys pagrindiniai komponentai:

Metakomponentai. Tai aukštesnieji kontrolės ar vykdymo procesai, kurie problemos sprendimo ar užduoties atlikimo metu reguliuoja visą mūsų psichinę ir fizinę veiklą. Mastymo metakomponentams priklauso bendrosios strategijos, pagal kurias vykdoma užduotis, ir atliekant užduotį atsirandantis grįžtamasis ryšys.

Atlikimo komponentai. Tai psichiniai procesai, vykstantys atliekant užduotį: užduoties užkodavimas, ryšių nustatymas ir galimo sprendimo strategijų palyginimas.

Žinių įgijimo komponentai. Tai psichiniai procesai, kurie vyksta mokantis naujų dalykų: reikšmingos informacijos atskyrimas nuo nereikšmingos ir naujos informacijos susiejimas su turima informacija.

Taigi, dabar truputį panagrinėsime šiuos komponentus plačiau.

Metakomponentai, yra visi tie procesai, kurie padeda mums galvoti apie savo mąstymą. Tarkim egzamino metu gavę
planuojam laiką (ar ilgai užtruks jos sprendimas, ir geriau pereit prie kitos, ar spręsti dabar); planuojam veiksmų seką, svarstom, ar toks variantas tinkamas ir t.t., kol galiausiai padarom išvadą.

Atlikimo komponentai. Gavę tam tikrą užduotį, norėdami ją išspręsti, pirmiausia užkoduojame problemos elementus. Protingas sprendimas labai priklauso nuo to, kaip mintyse mums pavyksta atvaizduot visus svarbiausius problemos aspektus. Tolimesnis atlikimo komponentas yra išvada.

Žinių įgijimo komponentų prisireiktų tuomet, jei gautume užduotį su pateiktais atsakymo variantais, kurių vienas būtų mums visiškai nežinomas. Net jei tai būtų beprasmis žodis, tačiau to nežinodami, pirmiausiai bandytume jį apibrėžti, nes kol jo reikšmė nežinoma, nebūtų aišku, ar tai nėra teisingas variantas. Tam reikėtų žinių, kurių męs neturime, todėl čia mums galėtų padėti žodynas, ar koks kitas sužinojimo būdas.

Intelekto matavimas

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1688 žodžiai iš 3331 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.