Intelektas5
5 (100%) 1 vote

Intelektas5

1121

KLAIPĖDOS UNIVERISTETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

Julijus Brazauskas,

dieninio mokymo skyriaus

1 kurso 7 grupės studentas

Referatas

INTELEKTAS

Darbo vadovas:

Doc. dr. M. Rugevičius

KLAIPĖDA,

2003

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………….

……………………………3

1. INTELEKTO SAMPRATA, ESMĖ, STRUKTŪRA……………………..4

2. INTELEKTO MATAVIMAS,

TESTAI……………………………………….7

3. INTELEKTĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI………………………………..9

IŠVADOS……………………………………………………………

……………………..11

LITERATŪRA…………………………………………………………

…………………12

ĮVADAS

Intelektas – viena iš pedagoginės psichologijos kruopščiausiai

tyrinėtų, reikšmingiausių ir problemiškiausių asmenybės savybių. Tai labai

svarbus dalykas, apie kurį turi žinoti tėvai, mokytojai, visi, kam rūpi

asmenybės raida, visuomenės tobulėjimas.

Intelektas koreliuoja su sėkme moksle, profesinėje veikloje. Šeima,

tėvai gali paskatinti intelekto vystymąsi. Pirmiausia būtina suvokti, kas

yra intelektas,kas jį lemia, kas skatina jo tobulėjimą. Svarbu suprasti,

kaip galima padaryti pedagoginį poveikį,ypač ankstyvuoju intelekto

vystymosi laikotarpiu.

Intelektas-sėkmingo mokymosi ir kūrybinės veiklos sąlyga. Jis įgalina

individą lengvai prisitaikyti prie naujų reikalavimų, padeda spręsti

eilinius uždavinius, adaptyviai veikti ir elgtis.

Intelektas įtakoja sugebėjimą perdirbti turimą patirtį, spręsti

naujus, originalius teorinius uždavinius, įžvelgti tikrovės veiksnių ryšius

,dėsnius bei dėsningumus (kūrybinė intelekto funkcija).

Išmokus intelektą suvokti, kaip tam tikrų procesų seką, galima

rūpintis jo lavinimu.Vadovaudamiesi šiuolaikinėmis informacijos perdirbimo,

intelekto koncepcijomis, menkus bendruosius sugebėjimus (protinius) galime

vertinti ne kaip netinkančią prielaidą, bet kaip veiklos modelį,kurį galima

tobulinti.

Šio darbo tikslas: apžvelgti intelekto sampratą, esmę, struktūrą,

intelekto matavimą, testus, intelektą įtakojančius veiksnius.

1. INTELEKTO SAMPRATA, ESMĖ IR STRUKTŪRA

Nuo XIX a. pabaigos, kai pradėta tyrinėti intelektą, psichologai ilgą

laiką nesutarė, ką reikėtų laikyti intelektu. Dažniausiai mokslinėje

literatūroje intelekto sąvoka apibrėžiama taip:

intelektas(lot. intellectus – suvokimas, prasmė) – protas,

pažintiniai žmogaus sugebėjimai ( 6, 216 );

intelektualas (lot. intellectualis – protinis) – išsilavinęs, didelio

intelekto žmogus.

Pedagoginėje literatūroje intelektas įvardijamas, kaip sugebėjimų

visuma, sąlygojanti asmenybės mąstymo kokybę .

Filosofai (I. Kantas) teigė, kad tikrovės pažinimas prasideda nuo

pojūčių, pereina į intelektą ir baigiasi protu, aukščiausiu pažinimo lygiu.

G. Hėgelis intelektą laikė “baigtinių dalykų mąstymu“ ( 4, 75 ).

Psichologijoje akcentuojama, kad intelektas yra sumanumas,

protingumas , sugebėjimas spręsti problemas ir greitai perprasti įvairius

dalykus, gebėjimas pasimokyti iš patirties ( 2, 49 ).

W. K. Estes (1982) teigia, kad intelektas yra individo adaptacinė

veikla, kurią paprastai sudaro tam tikri problemų sprendimo aspektai ir

kurios kryptys priklauso nuo pažinimo procesų bei operacijų. Taigi,

intelektas „nėra organizmo viduje egzistuojanti visuma, o yra veiklos

savybė“ (1, 50).

Intelektas – ne tik sugebėjimas protauti, spręsti problemas bei

išmokti. Jam būdinga ir nemaža su protavimu susijusių požymių – emociniai,

socialiniai ir sensoriniai gebėjimai bei įgūdžiai. Dalyje intelekto

apibrėžimų kalbama apie gebėjimą atsispirti stresui ir susierzinimui, o tai

reiškia emocinį stabilumą bei pasitikėjimą savimi.

Intelektas – tai individo gebėjimas operuoti vaizdais ar

abstrakcijomis kalboje, skaičiuose bei erdvėje ir laike, leidžiantis

sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų ir (remiantis specialiais

įgūdžiais) net labai specifinių užduočių. Intelekto sąvoka apima tiek

mąstymo procesą, reikalingą problemoms spręsti, tiek šio proceso rezultatus

( 1, 140 ).

Beveik visi intelektą tyrinėjantys mokslininkai pažymi, kad

intelektas nėra koks „daiktas“, intelektas – tai abstrakti , nemedžiaginė

sąvoka ( 5, 371 ).

Intelektas yra ypač sklandus susidorojimas su bet kokia iškilusia

situacija ( 5,
372).

Intelektas – sėkmingas prisitaikymas prie aplinkos, svarbiausi

pažinimo gebėjimai, kurie padeda žmonėms spręsti problemas ir sėkmingai

veikti bet kokioje aplinkoje.

Sugebėjimais (intelektu) suprantama visuma asmenybės savybių,

nulemiančių kokios nors veiklos sėkmę ( 3, 150 ).

Anot H. Gardner, yra keletas intelekto rūšių:

• Kalbinis intelektas (sugebėjimai naudoti žodžius,atlikti verbalinę

analizę,gerai įsisamoninti sudėtingą verbalinę medžiagą, suprasti

metaforas);

• Muzikinis intelektas (jautrumas ritmui, melodijai ir t. t.);

• Loginis matematinis intelektas;

• Erdvinis intelektas (matuojamas testais, per kuriuos žmogus ieško

paslėptų figūrų arba mintyse keisdamas objektų erdvinę padėtį

apibūdina gaunamus pakitimus);

• Kūniškasis kinestezinis intelektas (beveik tobulas savo kūno

suvokimas ir valdymas);

• Vidinis asmeniškasis intelektas (savų jausmų supratimas , savo kūno

funkcijų valdymas);

• Tarpasmeninis intelektas (sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis

užuominomis savoje socialinėje aplinkoje).

Šį sąrašą H. Gardner papildydavo, kai tik koks nors sugebėjimas būdavo

aprašytas kelių autorių darbuose. Teorijos autoriaus nuomone, kiekvienas

intelektas yra savarankiškas, bet susijęs su kitomis intelekto „rūšimis“.

Psichologai Robert Sternberg ir Richard Wagner intelektą skirsto

paprasčiau. Jų teorijoje išskiriamos trys intelekto rūšys:

• akademinė (įgūdžiai, vertinami intelekto testais);

• praktinė (įgūdžiai, reikalingi kasdieniame gyvenime);

• kūrybinė (įgūdžiai, atsiskleidžiantys reaguojant į nepažįstamas

situacijas).

Sportinius ,muzikinius ir kitus ne protinius sugebėjimus jie vadina

talentais.

Louis Leon Thurstone išskyrė septynis vienodai svarbius intelekto

veiksnius:

• erdvinė vaizduotė;

• suvokimo ir orientavimosi greitis;

• skaičiavimo įgūdžiai;

• kalbos supratimas;

• kalbėjimo įgūdžiai;

• atmintis;

• apibendrinamasis mąstymas.

Visus šiuos veiksnius psichologas L. L. Thurstone pavadino pirminiais.

Jiems matuoti buvo sukurti ir atskiri testai.

Mokslininkas J. P. Guilford sukūrė erdvinį modelį, atspindintį

intelekto veiksnių klasifikaciją, kur kiekvieną veiksnį apibūdina

operacija, produktas ir turinys. Šias tris reikšmes mokslininkas perkelia į

koordinačių ašis. Kiekvieną iš šių vertinimo aspektų J. P. Guilford

suskaidė į smulkesnes dalis:

1) mąstymas:

• figūrinis: informacija suvokiama jutimo organais;

• simbolinis: raidžių, skaitmenų ir kitų sutartinių ženklų supratimas;

• semantinis: verbalinių reikšmių ir vaizdinių formos;

• „socialinis intelektas“: susijęs su elgesiu;

2) operacijos:

• kognityvinės: pažinimas, suvokimas arba atpažinimas, atradimas;

• atmintis: žinių laikymas atmintyje ir t. t.;

• divergencinis mąstymas: nukreiptas skirtingomis kryptimis, ieško

skirtybių, jas nagrinėja;

• konvergencinis mąstymas: gebėjimas atrinkti reikiamą informaciją iš

turimos;

• vertinimas: gebėjimas nustatyti atlikto darbo vertę, teisingumą,

tinkamumą ar teiktinumą;

3) rezultatai

• vienetai: atskirų vienetų radimas;

• klasės;

• ryšiai;

• sistemos: tarpusavio ryšių sistemos sudarymas;

• transformacijos;

• implikacijos;

Teorijos autorius teigia, jog egzistuoja 120 galimų pirminių

intelekto veiksnių. Gebėjimams, kurie remiantis šia daugialype intelekto

teorija dar yra tik numanomi, būtina sudaryti juos matuosiančius testus.

2. INTELEKTO MATAVIMAS, TESTAI

Nuo pat intelekto, tyrinėjimų pradžios mokslininkai siekė rasti jo

vertinimo būdus. Intensyviai to siekė Francis Galton (1822-1911). Jis manė,

kad intelektas yra pilnai paveldimas. Šis mokslininkas veikale „Paveldėtas

genijus“ (1869) iškėlė mokslinio pagrindo neturinčią mintį, kad intelektą

galima vertinti matuojant galvos dydį. Vėliau jis sukūrė keletą genijaus

pagrindo (kaip jis suprato) matavimo būdų. F. Galton buvo pirmasis

mokslininkas, manęs, jog intelektą galima išmatuoti kiekybiškai.

Šią idėją sėkmingai pritaikė prancūzų psichologai A. Binet ir J. Simon

(1904). Jie sukūrė testą „vaikų intelektui matuoti“. Vėliau buvo sukurti

testai ir kitoms amžiaus grupėms priklausančių žmonių intelektui

matuoti.Šie psichologai teigė, kad :“visų vaikų intelekto raida yra tokia

pat, tik vienų ji yra greitesnė nei kitų“ (5, 362 ). A. Binet ir J. Simon

nustatė protinį amžių, tai yra protinį amžių, kuriam būdingas tam tikras

veiksmų lygis. Šių testų autoriai, žmonėms, kurių intelekto testų įverčiai

menki, siūlė „proto ortopediją“, lavinančią dėmesio plėtrą ir savikontrolę.

1911m., kai mirė A. Binet, Stanfordo universiteto profesorius L. Terman

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1185 žodžiai iš 2360 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.