Intelektas6
5 (100%) 1 vote

Intelektas6

1121

INTELEKTAS

Intelekto sąvoka yra gana abstrakti ir nepakankamai apibrėžta. Kaip teigia V.Lazersonas „kiekvienas rimtas psichologas turi savo pažiūrų šiuo atžvilgiu“. David G. Myers (2000) intelektą apibrėžia taip: “intelektas – tai gebėjimas tikslingai ir adaptyviai elgtis. Intelektas apima gebėjimus pasinaudoti patirtimi, spręsti problemas, samprotauti ir sėkmingai sutikti iššūkius bei pasiekti užsibrėžtus tikslus”. Psichologijos atlasas pateikia tokį intelekto apibūdinimą – „tai gebėjimų kompleksas, teikiantis galimybę atitinkamai tvarkyti mokymosi, profesijos arba bendruosius būties reikalus“ (Benesch, 2001). Pagal psichologijos žodyną (1993) intelektas yra apibrėžiamas „kaip sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių ryšius“. Mes laikysime, kad intelektas – tai žmogaus gebėjimas įgyti informaciją ir įvaldyti įgūdžius, reikalingus sėkmingam funkcionavimui konkrečioje kultūroje, ir gebėjimas efektyviai taikyti tuos įgūdžius ir informaciją einamosioms problemoms spręsti.

Taigi, intelekto apibrėžimas vis dar tebėra neaiškus ir šioje srityje dirbantys specialistai nesistengia surasti vienintelio, visiems tinkančio apibrėžimo, tačiau siekia nustatyti intelekto kilmę, jo raidos dėsningumus bei sudedamąsias dalis.

Intelekto teorijos

Intelekto tyrimo teorijos iškilo XX a. pradžioje. Pirmasis mėgino išmatuoti intelektą Francis Galtonas (1884), kuris laikėsi paveldimosios intelekto teorijos (t.y., jog intelektas yra įgimtas ir perduodamas iš kartos į kartą). Jam intelekto įverčiai buvo reakcijos laikas ir jutiminiai gebėjimai, t.y., jo prielaida buvo, jog geras supratimas rodo esant gerą intelektą ir kad žmogaus proto gebėjimus galima vertinti kiekybiškai.

Ch.Spearman (1904) pirmasis pasiūlė bendro intelekto teoriją, pastebėjęs, jog visi intelekto testų atskirų subestų (mąstymo, dėmesio, atminties) rezultatai retai kada skiriasi. Šį intelektą jis pavadino g faktoriumi. Jo teorija remiasi požiūriu, jog intelektas yra vienodai svarbus visiems protiniams gebėjimams. Jei asmuo sėkmingai atliko mąstymo testą, tikėtina, kad taip pat sėkmingai jis atliks ir kitas užduotis. Spearman tikėjo, jog nuo g faktoriaus priklauso visa mūsų elgsena.

L.Thurstone (1938) nesutiko su Spearmano bendrojo intelekto teorija. Analizuodamas įvairių testų, skirtų tirti mąstymui, atminčiai, dėmesiui ir kt., rezultatus, jis bandė išskirti vienas nuo kito nepriklausomus pirminius sugebėjimus. Jis išskyrė 7 vienas nuo kito nepriklausančius veiksnius: verbalinis supratimas, manipuliavimo žodžiais greitis, gebėjimas manipuliuoti skaičiais, skaičiavimo sugebėjimai, gebėjimas įsivaizduoti erdvės-formos santykius, verbalinė atmintis, suvokimo greitis, gebėjimas atrasti taisykles. Thurston manė, kad intelektui įvertinti neužtenka vieno rodiklio (pvz.: IQ), tačiau vėlesni tyrimai parodė, jog minėti veiksniai yra vienas nuo kito priklausomi, taigi vis dėlto galima kalbėti apie bendro intelekto buvimą.

H.Gardner (1983) išskyrė 7 intelekto tipus: kalbinį, muzikinį, loginį, erdvinį, kinestezinį, tarpasmeninį ir vidinį intelektą. Visi šie intelekto tipai yra vienas nuo kito nepriklausomi ir būdingi kiekvienam asmeniui tik turi skirtingą išreikštumo laipsnį.

• Kalbinis intelektas – tai sugebėjimas panaudoti žodžius, atlikti verbalinę analizę, suprasti metaforas.

• Muzikinis intelektas – gebėjimas gerai skirti, jausti garso aukštumą ir ritmą.

• Loginis matematinis intelektas – tai algebros, aritmetikos ir simbolių logikos naudojimo sugebėjimai.

• Erdvinis intelektas – tai sugebėjimas mintyse keisti trimačių objektų padėtis, apibūdinti gaunamus pakitimus.

• Kūniškasis kinestezinis intelektas – tai beveik tobulas savo kūno suvokimas ir valdymas. Šiuo intelektu pasižymi sportininkai, šokėjai, žonglieriai.

• Vidinis – asmeniškasis intelektas – tai žinių apie save forma, kuria dažnai pasižymi religingi žmonės, turintys ypatingą nuovoką apie savo jausmus, valdantys savo kūno funkcijas (pvz.: jogai).

• Tarpasmeninis intelektas – tai sugebėjimas pasinaudoti subtiliomis užuominomis bendraujant sudėtingoje socialinėje aplinkoje.

Keleto psichologų – S.Burt (1949), F.Vernon (1960) ir L.Humphreys (1962) buvo pasiūlytas hierarchinis intelekto modelis. Intelekto hierarchijos viršūnėje Vernon išskyrė Spierman‘o pasiūlytą g (arba bendrąjį) faktorių, žemesniame lygyje – du plačius grupinius faktorius (verbalinį-išmokimo ir praktinį), kurie dar žemesniuose lygiuose gali būti suskaidyti į keletą sudedamųjų faktorių. Tokio modelio privalumas yra tas, jog jis apima platų spektrą asmens sugebėjimų ir gali būti lanksčiai taikomas intelektui apibūdinti ir tirti (Анастази, Урбина, 2001).

R. Sternberg teorija žiūri į intelektą, kaip į greitą informacijos apdorojimą. Jis pasiūlė triadinę intelekto teoriją, pagal kurią intelektas yra sudarytas iš trijų vienodo svarbumo komponentų, į kuriuos galima suskaidyti bet kokią intelektinę veiklą. Tai analitinis (tai, gebėjimas suskaidyti uždavinį į komponentus ir rasti jų sąryšius, šį intelektą matuoja intelekto testai), patirtinis (tai sugebėjimas pasinaudoti turima patirtimi naujiems uždaviniams spręsti) ir praktinis (tai gudrumas, kuris lemia,
kaip gerai žmogus prisitaiko kasdieniame gyvenime) intelektai.

Apibendrintai visas minimas intelekto teorijas galima suskirstyti į dvi stambias grupes – orientuotas į intelektą kaip visumą (bendrąjį intelektą) ir intelektą kaip susidedantį iš daugelio sugebėjimų (multi-intelektą). Priklausomai nuo to, koks yra tyrėjo teorinis intelekto supratimas, priklausys jo taikomas intelekto diagnostinis metodas.

Intelekto matavimo metodai

Dar Platonas pastebėjo, kad žinomų tėvų vaikai taip pat daug pasiekia. Tačiau jis manė, kad ne viską lemia prigimtis, mokymuisi taip pat tenka didelė reikšmė. Todėl Platonas siūlė naudoti intelekto matą talentingiems vaikams atrasti, kad šiems vėliau būtų skirtas ypatingas dėmesys ir mokymas.

Intelekto testai yra būdas, kuriuo bandoma įvertinti ir pamatuoti intelektinius gebėjimus, išsiaiškinti intelekto struktūrą ir nustatyti individualius skirtumus. Pirmasis intelekto testas buvo sukurtas 1905 metais A.Binet. Jo nuomone, protiniai gabumai yra įvairiai pasireiškiantys bendrieji gebėjimai, t.y., intelektas yra kompleksinis. Binet su Simon‘u sukūrė pirmąją procedūrą vaikų intelektui matuoti ir sudarė konkretaus amžiaus vaikų normas. Susiejus intelektą ir amžių iškilo proto amžiaus sąvoka, rodanti raidos tarpsnį, kurį žmogus pasiekė pagal savo rezultatus. Vokiečių psichologas Stern šiems testams pritaikė garsųjį intelekto koeficientą, arba IQ. IQ – tai asmens protinis amžius, padalintas iš jo chronologinio amžiaus, ir padaugintas iš 100. Šiuo metu IQ taip nebeskaičiuojamas. Dabar intelekto testu nustatytas protinių gebėjimų įvertis skaičiuojamas testuojamo žmogaus rezultatą lyginant su tokio pat amžiaus kitų žmonių rezultatus.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 998 žodžiai iš 1810 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.