Inteligentas ar intelektualas
5 (100%) 1 vote

Inteligentas ar intelektualas

11

Žlungant komunistinei santvarkai, prasidėjusi socialinės morfologijos transformacija matoma visose buvusio komunistinio bloko šalyse, o taip pat ir Lietuvoje. Vienas sparčiausiai nykstančių sluoksnių Lietuvoje, kaip ir visose postkomunistinėse visuomenėse, – inteligentija. Inteligentijos, kaip socialinio sluoksnio, skilimas į intelektualus, profesionalus, samdomus paslaugų sferos darbuotojus bei stambiąją buržuaziją bus aptariamas šiame straipsnyje.

Inteligentijos – intelektualų diskursas

Prieš aptariant inteligentijos transformaciją į intelektualus, visų pirma būtų tikslinga apibūdinti sąvokas „inteligentas“ ir „intelektualas“.

Kai kurie mokslininkai mini abi šias sąvokas, bet dažnai savo darbuose jas tapatina. Tačiau, anot L. Gudkovo, intelektualų ir inteligentų kategorijos atspindi skirtingai organizuotą intelektualinį gyvenimą, todėl būtinai žymi tam tikrus ypatumus (Gudkov, L., 1995, 147). Kaip pažymi savo straipsnyje L. Donskis, „terminas „inteligentija“ į teorinę ir apskritai intelektualinę apyvartą pateko XIX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau dabar jis nurodo pirmiausia rusų inteligentijos fenomeną“ (Donskis, L., 1997, 8).

Komunistiniais principais organizuotoje visuomenėje inteligentais vadintini kone visi turintys aukštąjį išsilavinimą asmenys. Kaip rašo Z. Baumanas, terminas „inteligentija“ egzistavo, bet mokslininkas jį įvardina kaip techninę sąvoką: „jis [terminas] nurodė siaurą žmonių stratą su išsilavinimu popieriuje“. Pasak Baumano, „tai žmonės, kurie savo darbe greičiau naudojo protinius, o ne fizinius sugebėjimus“ (Bauman, Z., 1995, 230). Komunistinėje visuomenėje inteligentija, gyvenusi po politinio elito globos skraiste, turėjo atlikti ideologijos skleidėjos vaidmenį, „padaryti liaudį laimingą, pateikdama jai nekvestionuojamą tikėjimą“ (Bauman, Z., 1995, 231). Nikolajus Bardiajevas inteligentus apibūdina kaip „sekuliarizuotą vienuolių ordiną, savo buvimo prasmę ir tikrąją paskirtį įžvelgiantį kovoje už socialinę ir intelektualinę pažangą“ (recituota iš L. Donskio, 1997, 8). Inteligentai paprastai nieko reikšmingo nesukuria, „dažnai jie apskritai stokoja tikrojo išsilavinimo, nemeluotos erudicijos ir profesionalumo pasirinktoje veiklos srityje“ (Donskis, L., 1997, 8).

Plačiai paplitusi ir naudojama vakarietiškoje literatūroje „intelektualo“ sąvoka turi kiek (arba visiškai) kitokią prasmę. Kaip teigia Z. Baumanas, žodis „intelektualai pirmą kartą viešuose diskursuose panaudotas 1898 metais Prancūzijoje. Šis terminas apibūdino aukštos klasės specialistus, profesijų šviesuolius, kurie manė, esą jų teisė ir pareiga ginti svarbiausias vertybes, kurioms kėlė grėsmę valstybės veiksmai“ (Bauman, Z., 1995, 223). Šiandien šis terminas išreiškia nuostatą, kad intelektualai turi kuriamąją galią. Tai asmenys, įsitraukę į idėjų ir simbolių kūrimą. Šį aspektą pabrėžia ir N. Berdiajevas, sakydamas, kad intelektualai tėra protinio darbo meistrai, sąvokų ir idėjų inžinieriai, intelektualinės kūrybos profesionalai, nesvarbu, ar kalbama apie filosofus ir mokslininkus, ar apie menininkus ir žurnalistus (recituota iš L. Donskio, 1997, 8).

Taigi takoskyrą tarp sąvokų „inteligentas“ ir „intelektualas“ trumpai galima būtų reziumuoti L. Donskio žodžiais: „intelektualas yra tiesiog idėjas kuriantis ir jomis gyvenantis žmogus, o inteligentas yra ideologas ir vertybininkas, meistriškai suinstrumentinantis idealus ir idėjas, kad pastarieji dalykai tarnautų viso labo tik apčiuopiamiems politiniams bei praktiniams tikslams ir apskritai socialinei inžinerijai“ (Donskis, L., 1997, 9).

Apibrėžiant socialinius sluoksnius, Vakaruose inteligentijos sąvoka paprastai jau nebenaudojama. I. Gečienė iškelia idėją, kad inteligento sąvoka yra morališkai pasenusi ir kad pastarojo dešimtmečio Lietuvoje vykstantys „… ekonominiai ir politiniai pokyčiai suardė nusistovėjusią intelektualinio gyvenimo organizaciją ir reikalauja priartinti socialinę visuomenės struktūrą prie naujos situacijos, kuri yra artimesnė Vakarų intelektualų egzistavimo sąlygoms“ (Gečienė, I., 1999, 125).

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 548 žodžiai iš 1025 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.