Įvadas 3
1. Naujieji religiniai judėjimai 4
1.1. Beieškant apibrėžimo 4
1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje 5
2. Interesų grupės 5
3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas 6
4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės? 7
4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos 7
4.2. Naujieji religiniai judėjimai ir partijos 9
4.3. Naujųjų religinių judėjimų poveikis visuomenės nuomonei 10
Išvados 11
Išnašos 12
Naudotos literatūros sąrašas 14
Įvadas
Visuomenės ir politinės sistemos perėjimas iš totalitarizmo Lietuvoje
išryškino naujas, kitoniškas arba neįprastas religingumo formas. Lietuva
pasirinko gana liberalų religijų pripažinimo ir veiklos reglamentavimo
modelį, ir, be kelių tradicinių religijų, tai įgalino organizuotis ir
veikti kelias dešimtis įvairių kitų bažnyčių bei religinių judėjimų.
Naujieji religiniai judėjimai dažnai yra visiškai skirtingi savo pobūdžiu
ir veiklos tikslais, tačiau aptariant jų poveikį visuomenei, pagrįstas
klausimas yra apie šių judėjimų veiklą politinėje arenoje arba stengiantis
daryti įtaką politiniams sprendimams.
Kitaip sakant, vienas iš požiūrių į religinių grupių veiklą Lietuvoje būtų
jų kaip interesų grupių nagrinėjimas. Šiuo darbu ir bus siekiama
išsiaiškinti, ar (ir jei taip, tai kiek) pagrįsta laikyti naujuosius
religinius judėjimus interesų grupėmis ir kokie tuomet yra šių interesų
grupių įtakos būdai. Tai leistų suformuluoti hipotezę, jog bent kai kurios
netradicinės religinės grupės Lietuvoje veikia ar siekia veikti politikos
formavimą (ir įgyvendinimą) kaip interesų grupės. Prieš imantis šios
analizės, šiame darbe bus pateiktas bendras religinių judėjimų apibrėžimas,
jų veiklos apibūdinimas, taip pat interesų grupių apibrėžimas ir išskirti
jų įtakos modeliai.
Vis dėlto aptariama tema yra itin specifinė. Visų pirma, kyla informacijos
ir jos patikimumo problema. Sistemizuotos ir neutralios kokybinės
informacijos apie religinių grupių veiklą yra gana nedaug. Žinant autorių
religinę priklausomybę arba bendras nuostatas religinių mažumų atžvilgiu,
galima abejoti ir esamos informacijos patikimumu. Iki šiol, kaip bus
aptarta žemiau, dar nėra vienos valstybinės institucijos, kuri kauptų
duomenis ir koordinuotų su religinėmis grupėmis ir judėjimais susijusią
kitų valstybės institucijų veiklą. Tam tikrą informaciją renka atitinkamos
valstybės institucijos, pirmiausia Valstybės saugumo departamentas, tačiau
tik tais atvejais, kai įtariama, jog ši veikla gali būti pavojinga
valstybei. Tokia informacija, dažniausiai turinti operatyvinį pobūdį, yra
neprieinama. Kiekybiniai rodikliai, kita vertus, yra prieinami, tačiau
savaime nedaug pasako apie religinių grupių ir judėjimų įtaką.
Antra, pats tyrimo objekto pobūdis kelia abejonių, ar visos netradicinės
religinės grupės gali turėti politinių interesų ir juolab siekti jų
įgyvendinimo tais pačiais kanalais kaip ir tradicinės interesų grupės.
Tolesnis nagrinėjimas turėtų patvirtinti šias abejones. Pagrindinis su
valstybe susijęs religinių grupių interesas paprastai yra jų vienokia ar
kitokia registracija valstybės institucijose. Kaip bus nurodyta šiame
darbe, dėl liberalios registravimo tvarkos pasiekti šį tikslą Lietuvoje
nėra labai sudėtinga ir be ypatingesnių poveikio priemonių iš religinių
grupių pusės. Užtat įsiregistravusios, bent dalis aptariamų judėjimų,
bažnyčių bei religinių grupių nebeturi interesų palaikyti bet kokių ryšių
su valstybės įstaigomis, taigi nagrinėti jas kaip tradicines interesų
grupes gana problemiška. Žinoma, esti atvejų, kai religinės grupės renkasi
ir politinio poveikio priemones. Kita vertus, su šiomis grupėmis susijusių
sprendimų priėmimui valstybės institucijose įtaką gali daryti viešoji
nuomonė, tačiau šis netiesioginis poveikio kanalas Lietuvoje yra labiau
prieinamas kaip tik ne netradicinėms religinėms grupės, bet į jas neigiamai
reguojantiems veikėjams.
Pagaliau, prieš imantis apibrėžimų ir analizės, derėtų aptarti termino
„sektos“ vartojimą. Iki šiol įvade šio žodžio nebuvo minima, jį pakeitė
terminai „netradicinės“, „naujosios“ religinės grupės“, „judėjimai“ ir
„bažnyčios“. Taip yra dėl termino „sektos“ konotacijų. Lotyniškas terminas
secta, reiškiantis „kryptį“, „doktriną“ ar „mokyklą“ laikui bėgant ėmė
įgauti neigiamą prasmę. Tarptautinių žodžių žodyne taip apibūdinamos
religinės bendruomenės, grupės, kurios yra atskilusios nuo viešpataujančios
bažnyčios, tikybos arba žmonių grupės, kurios yra atsiskyrusios nuo kitų ir
turi savo įsitikinimus bei interesus. Tačiau kasdieninėje kalboje sekta
asocijuojama su „blogiu, šėtoniškumu, finansiniu reketu, išnaudoja ir
prievartauja savo narius kontroliuodama jų protą, įsivėlusi į
prievartos
veiksmus ir politines intrigas, o jos nariai yra linkę į savižudybes“1.
Anaiptol ne visi netradiciniai religiniai judėjimai pasižymi šiomis
savybėmis, todėl korektiškiau (nors ir su tam tikromis išlygomis2) yra
vartoti terminą „naujieji religiniai, dvasiniai arba ezoteriniai
judėjimai“. 1986 m. Vatikano pranešimas „Apie sektas, kultus ir naujus
religinius judėjimus“ prašoma kuo rečiau vartoti sektos sąvoką, ypač
kalbant apie krikščioniškus judėjimus. Toliau šiame darbe bus linkstama
vartoti terminą „naujieji religiniai judėjimai“ (NRJ).
1. Naujieji religiniai judėjimai
1.1. Beieškant apibrėžimo
Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1999 m. birželio 22 d. priimta
rekomendacija nurodo, kad nėra būtina apibrėžti, kas sudaro sektą ar
nuspręsti, kas yra religija3. Bet koks apibrėžimas, akivaizdu, yra
savavališkas, o sektų atveju apibrėžimai svyruoja nuo vertybiškai
neutralių, bet pernelyg abstrakčių iki konkrečių, tačiau religiškai
tendencingų. Vienas iš sektų apibrėžimų yra „žmonių grupė, neseniai
išnirusi dvasiniuose vandenyse“, kurią galima apibūdinti arba pagal lyderį,
arba pagal religines koncepcijas, arba pagal ypatingą elgesio formą, arba
pagal šių aspektų kombinaciją“4. Dar vienas apibrėžimo variantas yra
„religinį ar mistinį pagrindą turinti grupė, kurios nariai gyvena
bendruomenėje ir patiria vieno ar daugiau asmenų psichologinę įtaką5.
Dažniausiai siūloma vietoj sektos ar naujojo religinio judėjimo apibrėžimo
išskirti pagrindines jų ypatybes: izoliaciją nuo išorinio pasaulio,
nepriklausomybę nuo visuomeninių organizacijų bei institucijų ir
nonkomformizmą, atskirą pasaulėžiūrą, ideologiją, akseologiją, griežtą
hierarchinę struktūrą, centralizaciją, autoritetingo vadovo buvimą, narių
atsidavimą, lojalumą, fanatizmą ir didelį religingumą. Atskirai paimti, šie
bruožai nėra pakankami, tačiau tam tikras jų kompleksas leidžia atskirti
sektas. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1992 m. pranešime skiriami
sektos ir kitų religinių grupių bruožai: „Religija paprastai pasirenkama
laisvu apsisprendimu, turint visą informaciją, laisvai priimant žinomas
tikėjimo normas, o žmonės, stojantys į kai kurias sektas įstojimo momentu
gali būti laisvi, bet neinformuoti, o kai gauna visą informaciją,
dažniausiai būna praradę laisvę“6. Pagal kitų autorių pateikiamus
kriterijus sektą apibūdina trys bruožai: ji turi gyvą lyderį, pasižymintį
ypatingu dvasiniu autoritetu, galintį keisti grupės doktriną, jai būdingas
dualistinis požiūris į pasaulį ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio
(informacijos filtravimas)7.
Sektos gali būti apibūdinamos kaip naujieji religiniai judėjimai, tačiau ne
kiekvienas NRJ yra sekta. Imant bendriau, galima išskirti kai kurias
daugeliui naujųjų religinių judėjimų būdingas ypatybes. Jie prasideda nuo
nedidelių, asmeninėmis pažintimis pagrįstų grupių. Ypatingą vaidmenį juose
vaidina „pirmosios kartos atsivertėliai“ — entuziastingi ir „žinantys
tiesą“. Narystė šiuose judėjimuose paprastai sunkiai prognozuojama — iš
anksto negalima spėti, kurie visuomenės sluoksniai ar darbo rinkos
sektoriai bus labiau linkę prie jų prisijungti. Bene svarbiausias bruožas
yra charizmatiniai lyderiai, kurių nevaržo taisyklės ar tradicija. Taip pat
— dualistinis pasaulėvaizdis, suponuojantis gero ir blogo „mūsų“ ir „jų“
priešpriešą. Naujieji religiniai judėjimai paprastai patiria atvirkščią
dualistinį visuomenės požiūrį, kai su jais elgiamasi įtariai,
antagonistiškai ir su baime8.
Kai kurie autoriai daro išvadą, kad šitaip apibūdinamos, sektos iš principo
negali būti krikščioniškos. Kuo daugiau krikščioniškų bruožų jos turi,
teigiama, tuo sektantiški bruožai labiau atmiršta, ir priešingai, noras
stiprinti sektos ypatybes veda link doktrinos koregavimo ir asmens laisvės
apribojimo9. Dinaminis aspektas apskritai svarbus nagrinėjant naujuosius
religinius judėjimus jau vien dėl besikeičiančios jų demografinės sudėties.
„Naujieji“ religiniai judėjimai, virstantys paprastais, ima nebepritraukti
naujų narių, o dauguma naujų narių yra nebe atėję iš kitur, o judėjimui
priklausančių asmenų vaikai. Naujųjų komunikacijų prieinamumas keičia ir
judėjimų pobūdį — vertikali organizacija paprastai turi tendencijų virsti
horizontalia. Dichotominį pasaulėvaizdį keičia priklausomybė įvairesniems
socialiniams tinklams (net jei uždarumas ir išlieka, laikui bėgant
religinio judėjimo nariai bent jau yra priversti skirti dėmesio savo
vaikams). Religinis judėjimas „apsipranta“ visuomeninėje ir teologinėje
aplinkoje. Todėl bendros naujųjų religinių judėjimų raidos tendencijos yra
nuo religingumo (religiosity) link dvasingumo (spirituality)10.
1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje
Į mėginimus dalyvauti politikoje ar veikti politinių sprendimų
yra
įsitraukusios tik nedaugelis religinių grupių. Pasak profesorės Ailyn
Barker (Eileen Barker), likusios siekia pakeisti pasaulį kitais, labiau su
jų prigimtimi susijusiais būdais. Politiškai aktyviausia pripažįstama
scientologų bažnyčia. Įvairiose pasaulio valstybėse, nors neregistruojamas
ir dažnai išvis draudžiamas dėl destruktyvaus pobūdžio (1984 m. Europos
Taryba pripažino jį destruktyviu kultu), šis judėjimas siekia turėti savo
narių įvairių valstybės institucijų bei strateginių objektų vadovybėje.
Tačiau aktyviausiai scientologai reiškiasi teismuose ir ypač siuntinėdami
savo literatūrą. Tokios kvazipolitinės veiklos tikslas yra ne tiek
konkrečių interesų įgyvendinimas, kiek mėginimas daryti poveikį visuomenės
nuomonei.
Kai kurie naujieji religiniai judėjimai yra susiję su Jungtinių Tautų
institucijomis, ypač per labdaros programas. Be to, Japonijoje labai
įtakinga yra trečioji pagal dydį pasaulyje pranašo Muno (Moon)
Susivienijimo bažnyčios atšaka, turinti savo atstovų „Comeito“ bloke. Šios
bažnyčios politinė veikla pastebėta taip pat tėvynėje — Pietų Korėjoje,
Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje.
Transcendentinės meditacijos judėjimas Didžiojoje Britanijoje įkūrė
Prigimtinių teisių partiją, tačiau būdama visiškai nepopuliari, ji neturi
jokios politinės įtakos. Pagaliau, specifinę politinę įtaką savo nariams
daro tokie judėjimai kaip amišai (amish) ir Jehovos liudytojai, skatinantys
izoliaciją ir nedalyvavimą politiniuose procesuose.
2. Interesų grupės
Vienas iš daugelio interesų grupių apibrėžimų yra „organizacijos, turinčios
tam tikros autonomijos nuo vyriausybės ar politinių partijų ir mėginančios
daryti įtaką viešajai politikai“11. Esminis teorinis interesų grupių
apibrėžimo elementas yra sąlyga, kad interesų grupės pačios nesiekia
dalyvauti rinkimuose12. Viena iš daugelio interesų grupių klasifikacijų yra
pagal jų organizacijos ir narystės pobūdį bendruomeninių—asociacinių grupių
skalėje, kur arčiausiai bendruomeninio poliaus yra tradicinės (genčių,
kastų, tautinės) grupės, toliau — institucinės (kariuomenė, biurokratija,
bažnyčia), protekcinės (profsąjungos, darbdavių organizacijos) ir
galiausiai propagavimo (promotional), arba tikslinės grupės (ekologinės,
antipornografinės).
Interesų grupių poveikio priemonės priklauso nuo grupės pobūdžio, jos
išteklių, narių bei tikslų, tad gali būti įvairios. Bendra yra tai, kad
dažniau siekiama daryti įtaką politikos formavimui, o ne jos įgyvendinimui.
Net ir religinės interesų grupės tam tikrais atvejais gali kelti iš esmės
politinius reikalavimus13 arba teikti ieškinius teismams14. Vienas iš
interesų grupių poveikio modelių yra trijų metodų skyrimas: (1) tiesioginis
bendravimas su vyriausybe, (2) netiesioginė įtaka per partijas ir (3)
netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę15. Interesų grupėms taip pat
prieinamos ir kitos politinės išraiškos priemonės — protestai, tiesioginės
akcijos ir prievartos naudojimas, tačiau šių priemonių gausa nurodo tam
tikrą interesų grupių ir politinės sistemos nebrandumą arba, Semiuelio
Hantingtono (Samuel Huntington) terminais, „pretoriškumą“.
Įvairios interesų grupės teikia pirmenybę skirtingoms poveikio priemonėms:
protekcinėms grupėms svarbiausias yra bendravimas su vyriausybe ir ypač
biurokratija, o propagavimo — visuomenės nuomonės formavimas. Tiesioginį
interesų grupių bendravimą su vyriausybe analitiškai galima skirti į
asmeninių peticijų teikimą, interesų grupių atstovavimą politiniame elite,
pažintis su elito atstovais, tiesioginį bendradarbiavimą su biurokratija,
poveikį sprendimų priėmimui parlamente ir teismuose. Netiesioginis poveikis
per partijas yra sunkiau pamatuojamas, nes interesų grupių ir partijų
ryšiai paprastai labai glaudūs, ypač kai pirmosios finansuoja pastarąsias.
Netiesioginė įtaka sprendimų priėmimui per visuomenės nuomonę yra veikiau
papildomas poveikio būdas, (išskyrus minėtąsias propagavimo grupes), nes
net įtikinusios žurnalistus, jog verta platinti jų nuomonę, interesų grupės
neužsitikrina joms palankių politinių sprendimų priėmimo.
Interesų grupių įtakos mastą lemia keli veiksniai16: (1) politinės sistemos
pobūdis, (2) grupės legitimumas, (3) interesų grupės „naudingumas“
vyriausybei ir galimos sankcijos, kurias grupė gali panaudoti, (4) grupės
turimi ištekliai veikti vyriausybės politiką, jos organizuotumas ir
narystės pobūdis17. Šis interesų grupių sąveikos su valstybės
institucijomis modelis ir bus toliau naudojamas, analizuojant naujųjų
religinių judėjimų veiklą Lietuvoje.
3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas
Ir kritikų, ir proponentų nuomone, Lietuva pasižymi gana liberaliu naujųjų
religinių judėjimų reglamentavimu. Visą religinių organizacijų veiklą, be
Konstitucijos, kur garantuojama teisė į tikėjimo laisvę, apibrėžia
du
įstatymai: 1995 m. spalio 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos religinių
bendruomenių ir bendrijų įstatymas ir tų pačių metų spalio 12 d. priimtas
įstatymas dėl pastarojo įstatymo įgyvendinimo tvarkos.
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas nurodo, kad „tikintieji turi
teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti
religines organizacijas“ (2 str.). Bendrijas sudaro dvi ir daugiau
religinės bendruomenės. Valstybė pripažįsta devynias tradicines religines
bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų
liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikų), sentikių, judėjų,
musulmonų sunitų ir karaimų (5 str.). Šių bendrijų tikyba gali būti dėstoma
valstybinėse švietimo įstaigose ir, atitinkamai įregistravus, konfesinėse
mokymo įstaigose (9 str.). Kitos, netradicinės bendrijos, valstybės
pripažįstamos kaip istorinio, dvasinio ir soclialinio palikimo dalis,
„jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprištarauja
įstatymams bei dorai“. Kreiptis dėl pripažinimo į Seimą gali tos religinės
bendrijos, kurios įregistruotos veikia (ar veikė tarpukariu) ne mažiau kaip
25-erius metus (6 str.).
Įstatymas detaliai reglamentuoja religinių bendruomenių registraciją: jos
turi vienyti ne mažiau kaip 15 pilnamečių Lietuvos piliečių ir pateikti
Teisingumo ministerijai įstatus, kur nurodoma buveinė, religinio mokymo
pagrindai, veiklos kryptys ir tikslai, organizacinė struktūra ir vadovybė,
turto valdymo ir jo paskirstymo likvidavus bendruomenę tvarka. Teisingumo
ministerija turi registruoti bendruomenę per 6 mėnesius, nebent nebūtų
pateikti visi reikalingi dokumentai (11 str.), tokiu pavadinimu bendruomenė
jau yra registruota arba „religinės bendruomenės ar bendrijos veikla
pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką“ (12 str.). Jei
bendruomenė pažeidžia Konstituciją arba įstatymus, Teisingumo ministerija
suteikia terminą ištaisyti šiuos pažeidimus, o jų neištaisius, gali
kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės veiklos sustabdymo. Jei per 6
mėnesių maksimalų sustabdymo terminą pažeidimas neištaisomas, teismo
sprendimu jos veikla gali būti nutraukta (20 str.).
Pagal antrąjį įstatymą visos valstybės ir savivaldybių institucijos,
anksčiau įregistravusios religines bendruomenes, turi pateikti Teisingumo
ministerijai žinias apie tokias bendruomenes ir jų registracijos
dokumentus, tačiau perregistruoti jų iš naujo nebūtina (2 str.).
Vyriausybei buvo „pasiūlyta“ per tris mėnesius įsteigti „padalinį, kuris
analizuotų religinių bendruomenių ir bendrijų veiklą, rengtų medžiagą,
susijusią su jų veiklos įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, laiku apie
tai informuotų visuomenę“ (1 str.).
4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės?
4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos
Lietuvoje iki 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo įregistruotos 165 netradicinės
religinės organizacijos. Pagal tikėjimo doktrinas jas galima suskirstyti į
maždaug 22 religines kryptis, o pagal organizacijas — į 42 formalias ir
neformalias bendrijas18. Kai kuriais — neoficialiais — duomenimis,
Lietuvoje gali veikti apie 300 religinių judėjimų19, tačiau kitų šaltinių
vertinimu, šis skaičius perdėtas ir yra informacijos tik apie 6020.
Naujieji religiniai judėjimai gali vienyti apie vieną procentą Lietuvos
gyventojų, t. y. nuo 30 iki 50 tūkst. žmonių, didžiausi iš jų — Naujųjų
apaštalų bažnyčią ir Jehovos liudytojus — turi maždaug po 5 tūkst. narių21.
Naujųjų religinių judėjimų politinės veiklos Lietuvoje nagrinėjimas pagal
aptartus interesų grupių įtakos modelius, remiantis prieinamais šaltiniais
ir antrine literatūra, kaip minėta šio darbo įvade, atskleidžia, kad