Interesai ir bažnyčia religinės sektos
5 (100%) 1 vote

Interesai ir bažnyčia religinės sektos

1121314151

Įvadas 3

1. Naujieji religiniai judėjimai 4

1.1. Beieškant apibrėžimo 4

1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje 5

2. Interesų grupės 5

3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas 6

4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės? 7

4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos 7

4.2. Naujieji religiniai judėjimai ir partijos 9

4.3. Naujųjų religinių judėjimų poveikis visuomenės nuomonei 10

Išvados 11

Išnašos 12

Naudotos literatūros sąrašas 14

Įvadas

Visuomenės ir politinės sistemos perėjimas iš totalitarizmo Lietuvoje

išryškino naujas, kitoniškas arba neįprastas religingumo formas. Lietuva

pasirinko gana liberalų religijų pripažinimo ir veiklos reglamentavimo

modelį, ir, be kelių tradicinių religijų, tai įgalino organizuotis ir

veikti kelias dešimtis įvairių kitų bažnyčių bei religinių judėjimų.

Naujieji religiniai judėjimai dažnai yra visiškai skirtingi savo pobūdžiu

ir veiklos tikslais, tačiau aptariant jų poveikį visuomenei, pagrįstas

klausimas yra apie šių judėjimų veiklą politinėje arenoje arba stengiantis

daryti įtaką politiniams sprendimams.

Kitaip sakant, vienas iš požiūrių į religinių grupių veiklą Lietuvoje būtų

jų kaip interesų grupių nagrinėjimas. Šiuo darbu ir bus siekiama

išsiaiškinti, ar (ir jei taip, tai kiek) pagrįsta laikyti naujuosius

religinius judėjimus interesų grupėmis ir kokie tuomet yra šių interesų

grupių įtakos būdai. Tai leistų suformuluoti hipotezę, jog bent kai kurios

netradicinės religinės grupės Lietuvoje veikia ar siekia veikti politikos

formavimą (ir įgyvendinimą) kaip interesų grupės. Prieš imantis šios

analizės, šiame darbe bus pateiktas bendras religinių judėjimų apibrėžimas,

jų veiklos apibūdinimas, taip pat interesų grupių apibrėžimas ir išskirti

jų įtakos modeliai.

Vis dėlto aptariama tema yra itin specifinė. Visų pirma, kyla informacijos

ir jos patikimumo problema. Sistemizuotos ir neutralios kokybinės

informacijos apie religinių grupių veiklą yra gana nedaug. Žinant autorių

religinę priklausomybę arba bendras nuostatas religinių mažumų atžvilgiu,

galima abejoti ir esamos informacijos patikimumu. Iki šiol, kaip bus

aptarta žemiau, dar nėra vienos valstybinės institucijos, kuri kauptų

duomenis ir koordinuotų su religinėmis grupėmis ir judėjimais susijusią

kitų valstybės institucijų veiklą. Tam tikrą informaciją renka atitinkamos

valstybės institucijos, pirmiausia Valstybės saugumo departamentas, tačiau

tik tais atvejais, kai įtariama, jog ši veikla gali būti pavojinga

valstybei. Tokia informacija, dažniausiai turinti operatyvinį pobūdį, yra

neprieinama. Kiekybiniai rodikliai, kita vertus, yra prieinami, tačiau

savaime nedaug pasako apie religinių grupių ir judėjimų įtaką.

Antra, pats tyrimo objekto pobūdis kelia abejonių, ar visos netradicinės

religinės grupės gali turėti politinių interesų ir juolab siekti jų

įgyvendinimo tais pačiais kanalais kaip ir tradicinės interesų grupės.

Tolesnis nagrinėjimas turėtų patvirtinti šias abejones. Pagrindinis su

valstybe susijęs religinių grupių interesas paprastai yra jų vienokia ar

kitokia registracija valstybės institucijose. Kaip bus nurodyta šiame

darbe, dėl liberalios registravimo tvarkos pasiekti šį tikslą Lietuvoje

nėra labai sudėtinga ir be ypatingesnių poveikio priemonių iš religinių

grupių pusės. Užtat įsiregistravusios, bent dalis aptariamų judėjimų,

bažnyčių bei religinių grupių nebeturi interesų palaikyti bet kokių ryšių

su valstybės įstaigomis, taigi nagrinėti jas kaip tradicines interesų

grupes gana problemiška. Žinoma, esti atvejų, kai religinės grupės renkasi

ir politinio poveikio priemones. Kita vertus, su šiomis grupėmis susijusių

sprendimų priėmimui valstybės institucijose įtaką gali daryti viešoji

nuomonė, tačiau šis netiesioginis poveikio kanalas Lietuvoje yra labiau

prieinamas kaip tik ne netradicinėms religinėms grupės, bet į jas neigiamai

reguojantiems veikėjams.

Pagaliau, prieš imantis apibrėžimų ir analizės, derėtų aptarti termino

„sektos“ vartojimą. Iki šiol įvade šio žodžio nebuvo minima, jį pakeitė

terminai „netradicinės“, „naujosios“ religinės grupės“, „judėjimai“ ir

„bažnyčios“. Taip yra dėl termino „sektos“ konotacijų. Lotyniškas terminas

secta, reiškiantis „kryptį“, „doktriną“ ar „mokyklą“ laikui bėgant ėmė

įgauti neigiamą prasmę. Tarptautinių žodžių žodyne taip apibūdinamos

religinės bendruomenės, grupės, kurios yra atskilusios nuo viešpataujančios

bažnyčios, tikybos arba žmonių grupės, kurios yra atsiskyrusios nuo kitų ir

turi savo įsitikinimus bei interesus. Tačiau kasdieninėje kalboje sekta

asocijuojama su „blogiu, šėtoniškumu, finansiniu reketu, išnaudoja ir

prievartauja savo narius kontroliuodama jų protą, įsivėlusi į
prievartos

veiksmus ir politines intrigas, o jos nariai yra linkę į savižudybes“1.

Anaiptol ne visi netradiciniai religiniai judėjimai pasižymi šiomis

savybėmis, todėl korektiškiau (nors ir su tam tikromis išlygomis2) yra

vartoti terminą „naujieji religiniai, dvasiniai arba ezoteriniai

judėjimai“. 1986 m. Vatikano pranešimas „Apie sektas, kultus ir naujus

religinius judėjimus“ prašoma kuo rečiau vartoti sektos sąvoką, ypač

kalbant apie krikščioniškus judėjimus. Toliau šiame darbe bus linkstama

vartoti terminą „naujieji religiniai judėjimai“ (NRJ).

1. Naujieji religiniai judėjimai

1.1. Beieškant apibrėžimo

Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1999 m. birželio 22 d. priimta

rekomendacija nurodo, kad nėra būtina apibrėžti, kas sudaro sektą ar

nuspręsti, kas yra religija3. Bet koks apibrėžimas, akivaizdu, yra

savavališkas, o sektų atveju apibrėžimai svyruoja nuo vertybiškai

neutralių, bet pernelyg abstrakčių iki konkrečių, tačiau religiškai

tendencingų. Vienas iš sektų apibrėžimų yra „žmonių grupė, neseniai

išnirusi dvasiniuose vandenyse“, kurią galima apibūdinti arba pagal lyderį,

arba pagal religines koncepcijas, arba pagal ypatingą elgesio formą, arba

pagal šių aspektų kombinaciją“4. Dar vienas apibrėžimo variantas yra

„religinį ar mistinį pagrindą turinti grupė, kurios nariai gyvena

bendruomenėje ir patiria vieno ar daugiau asmenų psichologinę įtaką5.

Dažniausiai siūloma vietoj sektos ar naujojo religinio judėjimo apibrėžimo

išskirti pagrindines jų ypatybes: izoliaciją nuo išorinio pasaulio,

nepriklausomybę nuo visuomeninių organizacijų bei institucijų ir

nonkomformizmą, atskirą pasaulėžiūrą, ideologiją, akseologiją, griežtą

hierarchinę struktūrą, centralizaciją, autoritetingo vadovo buvimą, narių

atsidavimą, lojalumą, fanatizmą ir didelį religingumą. Atskirai paimti, šie

bruožai nėra pakankami, tačiau tam tikras jų kompleksas leidžia atskirti

sektas. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1992 m. pranešime skiriami

sektos ir kitų religinių grupių bruožai: „Religija paprastai pasirenkama

laisvu apsisprendimu, turint visą informaciją, laisvai priimant žinomas

tikėjimo normas, o žmonės, stojantys į kai kurias sektas įstojimo momentu

gali būti laisvi, bet neinformuoti, o kai gauna visą informaciją,

dažniausiai būna praradę laisvę“6. Pagal kitų autorių pateikiamus

kriterijus sektą apibūdina trys bruožai: ji turi gyvą lyderį, pasižymintį

ypatingu dvasiniu autoritetu, galintį keisti grupės doktriną, jai būdingas

dualistinis požiūris į pasaulį ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio

(informacijos filtravimas)7.

Sektos gali būti apibūdinamos kaip naujieji religiniai judėjimai, tačiau ne

kiekvienas NRJ yra sekta. Imant bendriau, galima išskirti kai kurias

daugeliui naujųjų religinių judėjimų būdingas ypatybes. Jie prasideda nuo

nedidelių, asmeninėmis pažintimis pagrįstų grupių. Ypatingą vaidmenį juose

vaidina „pirmosios kartos atsivertėliai“ — entuziastingi ir „žinantys

tiesą“. Narystė šiuose judėjimuose paprastai sunkiai prognozuojama — iš

anksto negalima spėti, kurie visuomenės sluoksniai ar darbo rinkos

sektoriai bus labiau linkę prie jų prisijungti. Bene svarbiausias bruožas

yra charizmatiniai lyderiai, kurių nevaržo taisyklės ar tradicija. Taip pat

— dualistinis pasaulėvaizdis, suponuojantis gero ir blogo „mūsų“ ir „jų“

priešpriešą. Naujieji religiniai judėjimai paprastai patiria atvirkščią

dualistinį visuomenės požiūrį, kai su jais elgiamasi įtariai,

antagonistiškai ir su baime8.

Kai kurie autoriai daro išvadą, kad šitaip apibūdinamos, sektos iš principo

negali būti krikščioniškos. Kuo daugiau krikščioniškų bruožų jos turi,

teigiama, tuo sektantiški bruožai labiau atmiršta, ir priešingai, noras

stiprinti sektos ypatybes veda link doktrinos koregavimo ir asmens laisvės

apribojimo9. Dinaminis aspektas apskritai svarbus nagrinėjant naujuosius

religinius judėjimus jau vien dėl besikeičiančios jų demografinės sudėties.

„Naujieji“ religiniai judėjimai, virstantys paprastais, ima nebepritraukti

naujų narių, o dauguma naujų narių yra nebe atėję iš kitur, o judėjimui

priklausančių asmenų vaikai. Naujųjų komunikacijų prieinamumas keičia ir

judėjimų pobūdį — vertikali organizacija paprastai turi tendencijų virsti

horizontalia. Dichotominį pasaulėvaizdį keičia priklausomybė įvairesniems

socialiniams tinklams (net jei uždarumas ir išlieka, laikui bėgant

religinio judėjimo nariai bent jau yra priversti skirti dėmesio savo

vaikams). Religinis judėjimas „apsipranta“ visuomeninėje ir teologinėje

aplinkoje. Todėl bendros naujųjų religinių judėjimų raidos tendencijos yra

nuo religingumo (religiosity) link dvasingumo (spirituality)10.

1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje

Į mėginimus dalyvauti politikoje ar veikti politinių sprendimų
yra

įsitraukusios tik nedaugelis religinių grupių. Pasak profesorės Ailyn

Barker (Eileen Barker), likusios siekia pakeisti pasaulį kitais, labiau su

jų prigimtimi susijusiais būdais. Politiškai aktyviausia pripažįstama

scientologų bažnyčia. Įvairiose pasaulio valstybėse, nors neregistruojamas

ir dažnai išvis draudžiamas dėl destruktyvaus pobūdžio (1984 m. Europos

Taryba pripažino jį destruktyviu kultu), šis judėjimas siekia turėti savo

narių įvairių valstybės institucijų bei strateginių objektų vadovybėje.

Tačiau aktyviausiai scientologai reiškiasi teismuose ir ypač siuntinėdami

savo literatūrą. Tokios kvazipolitinės veiklos tikslas yra ne tiek

konkrečių interesų įgyvendinimas, kiek mėginimas daryti poveikį visuomenės

nuomonei.

Kai kurie naujieji religiniai judėjimai yra susiję su Jungtinių Tautų

institucijomis, ypač per labdaros programas. Be to, Japonijoje labai

įtakinga yra trečioji pagal dydį pasaulyje pranašo Muno (Moon)

Susivienijimo bažnyčios atšaka, turinti savo atstovų „Comeito“ bloke. Šios

bažnyčios politinė veikla pastebėta taip pat tėvynėje — Pietų Korėjoje,

Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje.

Transcendentinės meditacijos judėjimas Didžiojoje Britanijoje įkūrė

Prigimtinių teisių partiją, tačiau būdama visiškai nepopuliari, ji neturi

jokios politinės įtakos. Pagaliau, specifinę politinę įtaką savo nariams

daro tokie judėjimai kaip amišai (amish) ir Jehovos liudytojai, skatinantys

izoliaciją ir nedalyvavimą politiniuose procesuose.

2. Interesų grupės

Vienas iš daugelio interesų grupių apibrėžimų yra „organizacijos, turinčios

tam tikros autonomijos nuo vyriausybės ar politinių partijų ir mėginančios

daryti įtaką viešajai politikai“11. Esminis teorinis interesų grupių

apibrėžimo elementas yra sąlyga, kad interesų grupės pačios nesiekia

dalyvauti rinkimuose12. Viena iš daugelio interesų grupių klasifikacijų yra

pagal jų organizacijos ir narystės pobūdį bendruomeninių—asociacinių grupių

skalėje, kur arčiausiai bendruomeninio poliaus yra tradicinės (genčių,

kastų, tautinės) grupės, toliau — institucinės (kariuomenė, biurokratija,

bažnyčia), protekcinės (profsąjungos, darbdavių organizacijos) ir

galiausiai propagavimo (promotional), arba tikslinės grupės (ekologinės,

antipornografinės).

Interesų grupių poveikio priemonės priklauso nuo grupės pobūdžio, jos

išteklių, narių bei tikslų, tad gali būti įvairios. Bendra yra tai, kad

dažniau siekiama daryti įtaką politikos formavimui, o ne jos įgyvendinimui.

Net ir religinės interesų grupės tam tikrais atvejais gali kelti iš esmės

politinius reikalavimus13 arba teikti ieškinius teismams14. Vienas iš

interesų grupių poveikio modelių yra trijų metodų skyrimas: (1) tiesioginis

bendravimas su vyriausybe, (2) netiesioginė įtaka per partijas ir (3)

netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę15. Interesų grupėms taip pat

prieinamos ir kitos politinės išraiškos priemonės — protestai, tiesioginės

akcijos ir prievartos naudojimas, tačiau šių priemonių gausa nurodo tam

tikrą interesų grupių ir politinės sistemos nebrandumą arba, Semiuelio

Hantingtono (Samuel Huntington) terminais, „pretoriškumą“.

Įvairios interesų grupės teikia pirmenybę skirtingoms poveikio priemonėms:

protekcinėms grupėms svarbiausias yra bendravimas su vyriausybe ir ypač

biurokratija, o propagavimo — visuomenės nuomonės formavimas. Tiesioginį

interesų grupių bendravimą su vyriausybe analitiškai galima skirti į

asmeninių peticijų teikimą, interesų grupių atstovavimą politiniame elite,

pažintis su elito atstovais, tiesioginį bendradarbiavimą su biurokratija,

poveikį sprendimų priėmimui parlamente ir teismuose. Netiesioginis poveikis

per partijas yra sunkiau pamatuojamas, nes interesų grupių ir partijų

ryšiai paprastai labai glaudūs, ypač kai pirmosios finansuoja pastarąsias.

Netiesioginė įtaka sprendimų priėmimui per visuomenės nuomonę yra veikiau

papildomas poveikio būdas, (išskyrus minėtąsias propagavimo grupes), nes

net įtikinusios žurnalistus, jog verta platinti jų nuomonę, interesų grupės

neužsitikrina joms palankių politinių sprendimų priėmimo.

Interesų grupių įtakos mastą lemia keli veiksniai16: (1) politinės sistemos

pobūdis, (2) grupės legitimumas, (3) interesų grupės „naudingumas“

vyriausybei ir galimos sankcijos, kurias grupė gali panaudoti, (4) grupės

turimi ištekliai veikti vyriausybės politiką, jos organizuotumas ir

narystės pobūdis17. Šis interesų grupių sąveikos su valstybės

institucijomis modelis ir bus toliau naudojamas, analizuojant naujųjų

religinių judėjimų veiklą Lietuvoje.

3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas

Ir kritikų, ir proponentų nuomone, Lietuva pasižymi gana liberaliu naujųjų

religinių judėjimų reglamentavimu. Visą religinių organizacijų veiklą, be

Konstitucijos, kur garantuojama teisė į tikėjimo laisvę, apibrėžia
du

įstatymai: 1995 m. spalio 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos religinių

bendruomenių ir bendrijų įstatymas ir tų pačių metų spalio 12 d. priimtas

įstatymas dėl pastarojo įstatymo įgyvendinimo tvarkos.

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas nurodo, kad „tikintieji turi

teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti

religines organizacijas“ (2 str.). Bendrijas sudaro dvi ir daugiau

religinės bendruomenės. Valstybė pripažįsta devynias tradicines religines

bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų

liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikų), sentikių, judėjų,

musulmonų sunitų ir karaimų (5 str.). Šių bendrijų tikyba gali būti dėstoma

valstybinėse švietimo įstaigose ir, atitinkamai įregistravus, konfesinėse

mokymo įstaigose (9 str.). Kitos, netradicinės bendrijos, valstybės

pripažįstamos kaip istorinio, dvasinio ir soclialinio palikimo dalis,

„jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprištarauja

įstatymams bei dorai“. Kreiptis dėl pripažinimo į Seimą gali tos religinės

bendrijos, kurios įregistruotos veikia (ar veikė tarpukariu) ne mažiau kaip

25-erius metus (6 str.).

Įstatymas detaliai reglamentuoja religinių bendruomenių registraciją: jos

turi vienyti ne mažiau kaip 15 pilnamečių Lietuvos piliečių ir pateikti

Teisingumo ministerijai įstatus, kur nurodoma buveinė, religinio mokymo

pagrindai, veiklos kryptys ir tikslai, organizacinė struktūra ir vadovybė,

turto valdymo ir jo paskirstymo likvidavus bendruomenę tvarka. Teisingumo

ministerija turi registruoti bendruomenę per 6 mėnesius, nebent nebūtų

pateikti visi reikalingi dokumentai (11 str.), tokiu pavadinimu bendruomenė

jau yra registruota arba „religinės bendruomenės ar bendrijos veikla

pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką“ (12 str.). Jei

bendruomenė pažeidžia Konstituciją arba įstatymus, Teisingumo ministerija

suteikia terminą ištaisyti šiuos pažeidimus, o jų neištaisius, gali

kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės veiklos sustabdymo. Jei per 6

mėnesių maksimalų sustabdymo terminą pažeidimas neištaisomas, teismo

sprendimu jos veikla gali būti nutraukta (20 str.).

Pagal antrąjį įstatymą visos valstybės ir savivaldybių institucijos,

anksčiau įregistravusios religines bendruomenes, turi pateikti Teisingumo

ministerijai žinias apie tokias bendruomenes ir jų registracijos

dokumentus, tačiau perregistruoti jų iš naujo nebūtina (2 str.).

Vyriausybei buvo „pasiūlyta“ per tris mėnesius įsteigti „padalinį, kuris

analizuotų religinių bendruomenių ir bendrijų veiklą, rengtų medžiagą,

susijusią su jų veiklos įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, laiku apie

tai informuotų visuomenę“ (1 str.).

4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės?

4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos

Lietuvoje iki 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo įregistruotos 165 netradicinės

religinės organizacijos. Pagal tikėjimo doktrinas jas galima suskirstyti į

maždaug 22 religines kryptis, o pagal organizacijas — į 42 formalias ir

neformalias bendrijas18. Kai kuriais — neoficialiais — duomenimis,

Lietuvoje gali veikti apie 300 religinių judėjimų19, tačiau kitų šaltinių

vertinimu, šis skaičius perdėtas ir yra informacijos tik apie 6020.

Naujieji religiniai judėjimai gali vienyti apie vieną procentą Lietuvos

gyventojų, t. y. nuo 30 iki 50 tūkst. žmonių, didžiausi iš jų — Naujųjų

apaštalų bažnyčią ir Jehovos liudytojus — turi maždaug po 5 tūkst. narių21.

Naujųjų religinių judėjimų politinės veiklos Lietuvoje nagrinėjimas pagal

aptartus interesų grupių įtakos modelius, remiantis prieinamais šaltiniais

ir antrine literatūra, kaip minėta šio darbo įvade, atskleidžia, kad

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2652 žodžiai iš 5278 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.