Interesai ir bažnyčia religinės sektos1
5 (100%) 1 vote

Interesai ir bažnyčia religinės sektos1

112131415161

Interesai ir bažnyčia: religinės sektos

Vykintas Pugačiauskas, 2000

Įvadas

Visuomenės ir politinės sistemos perėjimas iš totalitarizmo Lietuvoje išryškino naujas, kitoniškas arba neįprastas religingumo formas. Lietuva pasirinko gana liberalų religijų pripažinimo ir veiklos reglamentavimo modelį, ir, be kelių tradicinių religijų, tai įgalino organizuotis ir veikti kelias dešimtis įvairių kitų bažnyčių bei religinių judėjimų. Naujieji religiniai judėjimai dažnai yra visiškai skirtingi savo pobūdžiu ir veiklos tikslais, tačiau aptariant jų poveikį visuomenei, pagrįstas klausimas yra apie šių judėjimų veiklą politinėje arenoje arba stengiantis daryti įtaką politiniams sprendimams.

Kitaip sakant, vienas iš požiūrių į religinių grupių veiklą Lietuvoje būtų jų kaip interesų grupių nagrinėjimas. Šiuo darbu ir bus siekiama išsiaiškinti, ar (ir jei taip, tai kiek) pagrįsta laikyti naujuosius religinius judėjimus interesų grupėmis ir kokie tuomet yra šių interesų grupių įtakos būdai. Tai leistų suformuluoti hipotezę, jog bent kai kurios netradicinės religinės grupės Lietuvoje veikia ar siekia veikti politikos formavimą (ir įgyvendinimą) kaip interesų grupės. Prieš imantis šios analizės, šiame darbe bus pateiktas bendras religinių judėjimų apibrėžimas, jų veiklos apibūdinimas, taip pat interesų grupių apibrėžimas ir išskirti jų įtakos modeliai.

Vis dėlto aptariama tema yra itin specifinė. Visų pirma, kyla informacijos ir jos patikimumo problema. Sistemizuotos ir neutralios kokybinės informacijos apie religinių grupių veiklą yra gana nedaug. Žinant autorių religinę priklausomybę arba bendras nuostatas religinių mažumų atžvilgiu, galima abejoti ir esamos informacijos patikimumu. Iki šiol, kaip bus aptarta žemiau, dar nėra vienos valstybinės institucijos, kuri kauptų duomenis ir koordinuotų su religinėmis grupėmis ir judėjimais susijusią kitų valstybės institucijų veiklą. Tam tikrą informaciją renka atitinkamos valstybės institucijos, pirmiausia Valstybės saugumo departamentas, tačiau tik tais atvejais, kai įtariama, jog ši veikla gali būti pavojinga valstybei. Tokia informacija, dažniausiai turinti operatyvinį pobūdį, yra neprieinama. Kiekybiniai rodikliai, kita vertus, yra prieinami, tačiau savaime nedaug pasako apie religinių grupių ir judėjimų įtaką.

Antra, pats tyrimo objekto pobūdis kelia abejonių, ar visos netradicinės religinės grupės gali turėti politinių interesų ir juolab siekti jų įgyvendinimo tais pačiais kanalais kaip ir tradicinės interesų grupės. Tolesnis nagrinėjimas turėtų patvirtinti šias abejones. Pagrindinis su valstybe susijęs religinių grupių interesas paprastai yra jų vienokia ar kitokia registracija valstybės institucijose. Kaip bus nurodyta šiame darbe, dėl liberalios registravimo tvarkos pasiekti šį tikslą Lietuvoje nėra labai sudėtinga ir be ypatingesnių poveikio priemonių iš religinių grupių pusės. Užtat įsiregistravusios, bent dalis aptariamų judėjimų, bažnyčių bei religinių grupių nebeturi interesų palaikyti bet kokių ryšių su valstybės įstaigomis, taigi nagrinėti jas kaip tradicines interesų grupes gana problemiška. Žinoma, esti atvejų, kai religinės grupės renkasi ir politinio poveikio priemones. Kita vertus, su šiomis grupėmis susijusių sprendimų priėmimui valstybės institucijose įtaką gali daryti viešoji nuomonė, tačiau šis netiesioginis poveikio kanalas Lietuvoje yra labiau prieinamas kaip tik ne netradicinėms religinėms grupės, bet į jas neigiamai reguojantiems veikėjams.

Pagaliau, prieš imantis apibrėžimų ir analizės, derėtų aptarti termino „sektos“ vartojimą. Iki šiol įvade šio žodžio nebuvo minima, jį pakeitė terminai „netradicinės“, „naujosios“ religinės grupės“, „judėjimai“ ir „bažnyčios“. Taip yra dėl termino „sektos“ konotacijų. Lotyniškas terminas secta, reiškiantis „kryptį“, „doktriną“ ar „mokyklą“ laikui bėgant ėmė įgauti neigiamą prasmę. Tarptautinių žodžių žodyne taip apibūdinamos religinės bendruomenės, grupės, kurios yra atskilusios nuo viešpataujančios bažnyčios, tikybos arba žmonių grupės, kurios yra atsiskyrusios nuo kitų ir turi savo įsitikinimus bei interesus. Tačiau kasdieninėje kalboje sekta asocijuojama su „blogiu, šėtoniškumu, finansiniu reketu, išnaudoja ir prievartauja savo narius kontroliuodama jų protą, įsivėlusi į prievartos veiksmus ir politines intrigas, o jos nariai yra linkę į savižudybes“1. Anaiptol ne visi netradiciniai religiniai judėjimai pasižymi šiomis savybėmis, todėl korektiškiau (nors ir su tam tikromis išlygomis2) yra vartoti terminą „naujieji religiniai, dvasiniai arba ezoteriniai judėjimai“. 1986 m. Vatikano pranešimas „Apie sektas, kultus ir naujus religinius judėjimus“ prašoma kuo rečiau vartoti sektos sąvoką, ypač kalbant apie krikščioniškus judėjimus. Toliau šiame darbe bus linkstama vartoti terminą „naujieji religiniai judėjimai“ (NRJ).

1. Naujieji religiniai judėjimai

1.1. Beieškant apibrėžimo

Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1999 m. birželio 22 d. priimta rekomendacija nurodo, kad nėra būtina apibrėžti, kas sudaro sektą ar nuspręsti, kas yra religija3. Bet koks apibrėžimas, akivaizdu, yra savavališkas, o sektų atveju
apibrėžimai svyruoja nuo vertybiškai neutralių, bet pernelyg abstrakčių iki konkrečių, tačiau religiškai tendencingų. Vienas iš sektų apibrėžimų yra „žmonių grupė, neseniai išnirusi dvasiniuose vandenyse“, kurią galima apibūdinti arba pagal lyderį, arba pagal religines koncepcijas, arba pagal ypatingą elgesio formą, arba pagal šių aspektų kombinaciją“4. Dar vienas apibrėžimo variantas yra „religinį ar mistinį pagrindą turinti grupė, kurios nariai gyvena bendruomenėje ir patiria vieno ar daugiau asmenų psichologinę įtaką5.

Dažniausiai siūloma vietoj sektos ar naujojo religinio judėjimo apibrėžimo išskirti pagrindines jų ypatybes: izoliaciją nuo išorinio pasaulio, nepriklausomybę nuo visuomeninių organizacijų bei institucijų ir nonkomformizmą, atskirą pasaulėžiūrą, ideologiją, akseologiją, griežtą hierarchinę struktūrą, centralizaciją, autoritetingo vadovo buvimą, narių atsidavimą, lojalumą, fanatizmą ir didelį religingumą. Atskirai paimti, šie bruožai nėra pakankami, tačiau tam tikras jų kompleksas leidžia atskirti sektas. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1992 m. pranešime skiriami sektos ir kitų religinių grupių bruožai: „Religija paprastai pasirenkama laisvu apsisprendimu, turint visą informaciją, laisvai priimant žinomas tikėjimo normas, o žmonės, stojantys į kai kurias sektas įstojimo momentu gali būti laisvi, bet neinformuoti, o kai gauna visą informaciją, dažniausiai būna praradę laisvę“6. Pagal kitų autorių pateikiamus kriterijus sektą apibūdina trys bruožai: ji turi gyvą lyderį, pasižymintį ypatingu dvasiniu autoritetu, galintį keisti grupės doktriną, jai būdingas dualistinis požiūris į pasaulį ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio (informacijos filtravimas)7.

Sektos gali būti apibūdinamos kaip naujieji religiniai judėjimai, tačiau ne kiekvienas NRJ yra sekta. Imant bendriau, galima išskirti kai kurias daugeliui naujųjų religinių judėjimų būdingas ypatybes. Jie prasideda nuo nedidelių, asmeninėmis pažintimis pagrįstų grupių. Ypatingą vaidmenį juose vaidina „pirmosios kartos atsivertėliai“ — entuziastingi ir „žinantys tiesą“. Narystė šiuose judėjimuose paprastai sunkiai prognozuojama — iš anksto negalima spėti, kurie visuomenės sluoksniai ar darbo rinkos sektoriai bus labiau linkę prie jų prisijungti. Bene svarbiausias bruožas yra charizmatiniai lyderiai, kurių nevaržo taisyklės ar tradicija. Taip pat — dualistinis pasaulėvaizdis, suponuojantis gero ir blogo „mūsų“ ir „jų“ priešpriešą. Naujieji religiniai judėjimai paprastai patiria atvirkščią dualistinį visuomenės požiūrį, kai su jais elgiamasi įtariai, antagonistiškai ir su baime8.

Kai kurie autoriai daro išvadą, kad šitaip apibūdinamos, sektos iš principo negali būti krikščioniškos. Kuo daugiau krikščioniškų bruožų jos turi, teigiama, tuo sektantiški bruožai labiau atmiršta, ir priešingai, noras stiprinti sektos ypatybes veda link doktrinos koregavimo ir asmens laisvės apribojimo9. Dinaminis aspektas apskritai svarbus nagrinėjant naujuosius religinius judėjimus jau vien dėl besikeičiančios jų demografinės sudėties. „Naujieji“ religiniai judėjimai, virstantys paprastais, ima nebepritraukti naujų narių, o dauguma naujų narių yra nebe atėję iš kitur, o judėjimui priklausančių asmenų vaikai. Naujųjų komunikacijų prieinamumas keičia ir judėjimų pobūdį — vertikali organizacija paprastai turi tendencijų virsti horizontalia. Dichotominį pasaulėvaizdį keičia priklausomybė įvairesniems socialiniams tinklams (net jei uždarumas ir išlieka, laikui bėgant religinio judėjimo nariai bent jau yra priversti skirti dėmesio savo vaikams). Religinis judėjimas „apsipranta“ visuomeninėje ir teologinėje aplinkoje. Todėl bendros naujųjų religinių judėjimų raidos tendencijos yra nuo religingumo (religiosity) link dvasingumo (spirituality)10.

1.2. Politinė naujųjų religinių judėjimų veikla pasaulyje

Į mėginimus dalyvauti politikoje ar veikti politinių sprendimų priėmimą yra įsitraukusios tik nedaugelis religinių grupių. Pasak profesorės Ailyn Barker (Eileen Barker), likusios siekia pakeisti pasaulį kitais, labiau su jų prigimtimi susijusiais būdais. Politiškai aktyviausia pripažįstama scientologų bažnyčia. Įvairiose pasaulio valstybėse, nors neregistruojamas ir dažnai išvis draudžiamas dėl destruktyvaus pobūdžio (1984 m. Europos Taryba pripažino jį destruktyviu kultu), šis judėjimas siekia turėti savo narių įvairių valstybės institucijų bei strateginių objektų vadovybėje. Tačiau aktyviausiai scientologai reiškiasi teismuose ir ypač siuntinėdami savo literatūrą. Tokios kvazipolitinės veiklos tikslas yra ne tiek konkrečių interesų įgyvendinimas, kiek mėginimas daryti poveikį visuomenės nuomonei.

Kai kurie naujieji religiniai judėjimai yra susiję su Jungtinių Tautų institucijomis, ypač per labdaros programas. Be to, Japonijoje labai įtakinga yra trečioji pagal dydį pasaulyje pranašo Muno (Moon) Susivienijimo bažnyčios atšaka, turinti savo atstovų „Comeito“ bloke. Šios bažnyčios politinė veikla pastebėta taip pat tėvynėje — Pietų Korėjoje, Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Transcendentinės meditacijos judėjimas Didžiojoje Britanijoje įkūrė
Prigimtinių teisių partiją, tačiau būdama visiškai nepopuliari, ji neturi jokios politinės įtakos. Pagaliau, specifinę politinę įtaką savo nariams daro tokie judėjimai kaip amišai (amish) ir Jehovos liudytojai, skatinantys izoliaciją ir nedalyvavimą politiniuose procesuose.

2. Interesų grupės

Vienas iš daugelio interesų grupių apibrėžimų yra „organizacijos, turinčios tam tikros autonomijos nuo vyriausybės ar politinių partijų ir mėginančios daryti įtaką viešajai politikai“11. Esminis teorinis interesų grupių apibrėžimo elementas yra sąlyga, kad interesų grupės pačios nesiekia dalyvauti rinkimuose12. Viena iš daugelio interesų grupių klasifikacijų yra pagal jų organizacijos ir narystės pobūdį bendruomeninių—asociacinių grupių skalėje, kur arčiausiai bendruomeninio poliaus yra tradicinės (genčių, kastų, tautinės) grupės, toliau — institucinės (kariuomenė, biurokratija, bažnyčia), protekcinės (profsąjungos, darbdavių organizacijos) ir galiausiai propagavimo (promotional), arba tikslinės grupės (ekologinės, antipornografinės).

Interesų grupių poveikio priemonės priklauso nuo grupės pobūdžio, jos išteklių, narių bei tikslų, tad gali būti įvairios. Bendra yra tai, kad dažniau siekiama daryti įtaką politikos formavimui, o ne jos įgyvendinimui. Net ir religinės interesų grupės tam tikrais atvejais gali kelti iš esmės politinius reikalavimus13 arba teikti ieškinius teismams14. Vienas iš interesų grupių poveikio modelių yra trijų metodų skyrimas: (1) tiesioginis bendravimas su vyriausybe, (2) netiesioginė įtaka per partijas ir (3) netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę15. Interesų grupėms taip pat prieinamos ir kitos politinės išraiškos priemonės — protestai, tiesioginės akcijos ir prievartos naudojimas, tačiau šių priemonių gausa nurodo tam tikrą interesų grupių ir politinės sistemos nebrandumą arba, Semiuelio Hantingtono (Samuel Huntington) terminais, „pretoriškumą“.

Įvairios interesų grupės teikia pirmenybę skirtingoms poveikio priemonėms: protekcinėms grupėms svarbiausias yra bendravimas su vyriausybe ir ypač biurokratija, o propagavimo — visuomenės nuomonės formavimas. Tiesioginį interesų grupių bendravimą su vyriausybe analitiškai galima skirti į asmeninių peticijų teikimą, interesų grupių atstovavimą politiniame elite, pažintis su elito atstovais, tiesioginį bendradarbiavimą su biurokratija, poveikį sprendimų priėmimui parlamente ir teismuose. Netiesioginis poveikis per partijas yra sunkiau pamatuojamas, nes interesų grupių ir partijų ryšiai paprastai labai glaudūs, ypač kai pirmosios finansuoja pastarąsias. Netiesioginė įtaka sprendimų priėmimui per visuomenės nuomonę yra veikiau papildomas poveikio būdas, (išskyrus minėtąsias propagavimo grupes), nes net įtikinusios žurnalistus, jog verta platinti jų nuomonę, interesų grupės neužsitikrina joms palankių politinių sprendimų priėmimo.

Interesų grupių įtakos mastą lemia keli veiksniai16: (1) politinės sistemos pobūdis, (2) grupės legitimumas, (3) interesų grupės „naudingumas“ vyriausybei ir galimos sankcijos, kurias grupė gali panaudoti, (4) grupės turimi ištekliai veikti vyriausybės politiką, jos organizuotumas ir narystės pobūdis17. Šis interesų grupių sąveikos su valstybės institucijomis modelis ir bus toliau naudojamas, analizuojant naujųjų religinių judėjimų veiklą Lietuvoje.

3. Naujųjų religinių judėjimų teisinis reglamentavimas

Ir kritikų, ir proponentų nuomone, Lietuva pasižymi gana liberaliu naujųjų religinių judėjimų reglamentavimu. Visą religinių organizacijų veiklą, be Konstitucijos, kur garantuojama teisė į tikėjimo laisvę, apibrėžia du įstatymai: 1995 m. spalio 4 d. priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas ir tų pačių metų spalio 12 d. priimtas įstatymas dėl pastarojo įstatymo įgyvendinimo tvarkos.

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas nurodo, kad „tikintieji turi teisę laisvai jungtis į religines bendruomenes, bendrijas bei kurti religines organizacijas“ (2 str.). Bendrijas sudaro dvi ir daugiau religinės bendruomenės. Valstybė pripažįsta devynias tradicines religines bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikų), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų (5 str.). Šių bendrijų tikyba gali būti dėstoma valstybinėse švietimo įstaigose ir, atitinkamai įregistravus, konfesinėse mokymo įstaigose (9 str.). Kitos, netradicinės bendrijos, valstybės pripažįstamos kaip istorinio, dvasinio ir soclialinio palikimo dalis, „jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprištarauja įstatymams bei dorai“. Kreiptis dėl pripažinimo į Seimą gali tos religinės bendrijos, kurios įregistruotos veikia (ar veikė tarpukariu) ne mažiau kaip 25-erius metus (6 str.).

Įstatymas detaliai reglamentuoja religinių bendruomenių registraciją: jos turi vienyti ne mažiau kaip 15 pilnamečių Lietuvos piliečių ir pateikti Teisingumo ministerijai įstatus, kur nurodoma buveinė, religinio mokymo pagrindai, veiklos kryptys ir tikslai, organizacinė struktūra ir vadovybė, turto valdymo ir jo paskirstymo likvidavus bendruomenę tvarka. Teisingumo ministerija turi registruoti bendruomenę
mėnesius, nebent nebūtų pateikti visi reikalingi dokumentai (11 str.), tokiu pavadinimu bendruomenė jau yra registruota arba „religinės bendruomenės ar bendrijos veikla pažeidžia žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką“ (12 str.). Jei bendruomenė pažeidžia Konstituciją arba įstatymus, Teisingumo ministerija suteikia terminą ištaisyti šiuos pažeidimus, o jų neištaisius, gali kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės veiklos sustabdymo. Jei per 6 mėnesių maksimalų sustabdymo terminą pažeidimas neištaisomas, teismo sprendimu jos veikla gali būti nutraukta (20 str.).

Pagal antrąjį įstatymą visos valstybės ir savivaldybių institucijos, anksčiau įregistravusios religines bendruomenes, turi pateikti Teisingumo ministerijai žinias apie tokias bendruomenes ir jų registracijos dokumentus, tačiau perregistruoti jų iš naujo nebūtina (2 str.). Vyriausybei buvo „pasiūlyta“ per tris mėnesius įsteigti „padalinį, kuris analizuotų religinių bendruomenių ir bendrijų veiklą, rengtų medžiagą, susijusią su jų veiklos įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, laiku apie tai informuotų visuomenę“ (1 str.).

4. Naujųjų religinių judėjimų veikla: interesų grupės?

4.1. Naujieji religiniai judėjimai ir valstybės institucijos

Lietuvoje iki 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo įregistruotos 165 netradicinės religinės organizacijos. Pagal tikėjimo doktrinas jas galima suskirstyti į maždaug 22 religines kryptis, o pagal organizacijas — į 42 formalias ir neformalias bendrijas18. Kai kuriais — neoficialiais — duomenimis, Lietuvoje gali veikti apie 300 religinių judėjimų19, tačiau kitų šaltinių vertinimu, šis skaičius perdėtas ir yra informacijos tik apie 6020. Naujieji religiniai judėjimai gali vienyti apie vieną procentą Lietuvos gyventojų, t. y. nuo 30 iki 50 tūkst. žmonių, didžiausi iš jų — Naujųjų apaštalų bažnyčią ir Jehovos liudytojus — turi maždaug po 5 tūkst. narių21.

Naujųjų religinių judėjimų politinės veiklos Lietuvoje nagrinėjimas pagal aptartus interesų grupių įtakos modelius, remiantis prieinamais šaltiniais ir antrine literatūra, kaip minėta šio darbo įvade, atskleidžia, kad sistemiško jų kaip interesų grupių poveikio nėra, galima pastebėti tik tam tikras atskirų judėjimų pastangas veikti visuomenės nuomonę ar atskirus politinius sprendimus, arba atvirkščiai: kai kurie NRJ siekia įgauti tam tikros politinės įtakos be konkrečiai apibrėžtų tikslų. Pagrindinis NRJ poveikis (kaip aiškėja ir iš trumpo pasaulio patirties aptarimo) nukreiptas ne į politinę sistemą, bet į visuomenę ar pačių judėjimų narius.

Pagrindinis su valstybės institucijomis susijęs naujųjų religinių judėjimų interesas yra jų registravimas (ir, ateityje,— galimybė būti pripažintam tradiciniu). Tačiau interesų konfliktų šioje srityje beveik nekyla: dabartiniai įstatymai leidžia įsiregistruoti iš esmės bet kuriam naujajam religiniam judėjimui. Remiantis įstatymo nuostata, kad religinis judėjimas neturi pažeisti žmogaus teisių bei laisvių ar visuomenės tvarkos, nebuvo įregistruotas tik Ošo meditacijos centras „Odžas“. Teisingumo ministerija taip pat neįregistravo Lietuvių pagonių tikėjimų draugijos „Senasis žynys“ bei Lietuvos Dzogčeno bendruomenės „Dorželing“, tačiau tai padaryta dėl formalių priežasčių. Vis dėlto net ir neįregistruotos bendruomenės veikia, nes registravimas nėra privalomas. Kai kurios religinės grupės yra įregistruotos ne kaip religinės bendruomenės, bet kaip visuomeninės organizacijos. Be to, Teisingumo ministerijoje neregistruojamos religinės bendruomenės mėgina išnaudoti galimybes kaip visuomeninės organizacijos įsiregistruoti savivaldybėse.

Šiuo požiūriu svarbi antrojo įstatymo nuostata, kad Teisingumo ministerijoje nebūtina perregistruoti iki 1996 m. vyriausybėje ir savivaldybėse įregistruotų religinių grupių ir judėjimų. 1995 m. Vilniaus savivaldybėje kaip visuomeninė švietėjiška organizacija įregistruotas viena iš destruktyviausių laikomos Scientologijos bažnyčios padalinys „Dianetikos centras“. Tuometinį valstybės institucijų požiūrį į neaiškių religinių judėjimų registravimą galėtų apibūdinti savivaldybės pareigūnų paaiškinimas, kad „atėję registruoti centro žmonės buvo labai malonūs, teigė turį itin kilnius tikslus“22. Susivienijimo bažnyčia (munitai) ir įvairūs jos padaliniai į Teisingumo ministeriją nesikreipė, nes 1992 m. buvo registruota vyriausybėje. Jehovos liudytojų bendruomenė 1993 m. taip pat registruota Vyriausybėje. Apskritai, iš 165 netradicinių religinių organizacijų daugiau negu pusė (85) buvo įregistruotos dar iki Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo įsigaliojimo23. Nors galima daryti prielaidą, kad pavojingomis laikomos religinės bendruomenės buvo įregistruotos dėl to, kad išnaudojo besikuriančių valstybės institucijų informacijos stoką, vis dėlto jų registravimą valstybės ir savivaldybių institucijose 1990—1995 m. būtų nekorektiška laikyti šių judėjimų kaip interesų grupių įtakos valstybės biurokratijai išraiška.

Religiniai judėjimai galėjo išnaudoti informacijos apie juos stoką valstybės institucijose. Religinių judėjimų priežiūra Lietuvoje iki 2000 m. balandžio neužsiėmė jokia institucija. Teisingumo
Registro skyrius buvo įpareigotas tik registruoti naująsias religines bendruomenes. Vyriausybės patarėjas religijų klausimais (pareigybė 2000 m. buvo panaikinta) pagal savo kompetenciją galėjo tik rinkti gyventojų skundus apie naujųjų religinių judėjimų poveikį. Valstybės saugumo departamentas rinko informaciją tik apie dalį religinių judėjimų, laikomų destruktyviais. Institucijos, kuri „nuolat rinktų ir kauptų medžiagą apie naujųjų religinių judėjimų veiklą mūsų šalyje ir užsienyje, analizuotų Lietuvoje įsikūrusių religinių bendruomenių veiklą, rengtų medžiagą, susijusią su tos veiklos įteisinimu, sustabdymu ar nutraukimu, stebėtų visuomeninių ar privačių institucijų statusu prisidengusias religines organizacijas“ poreikį ne kartą pabrėžė Teisingumo ministerijos ir Vyriausybės pareigūnai24, o 1997 m. metiniame pranešime paminėjo ir Prezidentas Algirdas Brazauskas. Tačiau nepakanka duomenų tvirtinti, kad tokios institucijos, numatytos dar 1995 m. spalio 12 dienos įstatymu, įkūrimas buvo atidėliojamas dėl religinių judėjimų įtakos.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 3193 žodžiai iš 6081 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.