Interesų grupės
5 (100%) 1 vote

Interesų grupės

1121

Turinys

1. Įvadas 2

2. Interesų grupių sąvoka, jų klasifikavimas 3

3. Teigiamas požiūris į interesų grupių vaidmenį demokratijoje 5

4. Neigiamas požiūris į interesų grupių vaidmenį demokratijoje 7

5. Išvados 8

6. Literatūra 9

1. Įvadas

Pasirinkau šią temą vedama tam tikro intereso. Savo studijų programą Lietuvos teisės universitete rinkausi siekdama visapusiškai susipažinti su teisės ir valdymo mokslų disciplinomis. Mano suvokimas apie politikos mokslą, iki pradedant jį studijuoti išsamiau, buvo paprastų mąstymų apie žmonių gyvenimą valstybėje lygmenyje. Studijuojant politologijos literatūrą, ryškėjo suvokimas apie daugelį dalykų. Sukaupta gyvenimo bei veiklos patirtis padėjo formuoti suvokimą apie valstybę kaip apie vieningą teritorinį organizmą. Aš, kaip ir kiekvienas mūsų valstybės individas, turiu tam tikrų siekių ir lūkesčių. Vienus iš jų galime įgyvendinti patys, kitus – tik veikdami išvien tam tikroje socialinėje grupėje.

Grupės formuojasi pagal vieningus interesus labai įvairiai nuo pat civilizacijos pradžios. Nuo atskirų individų padėties ir elgesio, veiklos ir sąveikos valstybės viduje priklauso valstybės vystymasis bei raida. Šiuolaikinėje besivystančioje valstybėje persipina atskirų žmonių siekiai ir piliečių grupių bei visos visuomenės interesai. Interesų grupės yra ta struktūra, kuri išreiškia arba išskiria socialiai reikšmingus poreikius ir reikalavimus iš įvairiausių interesų sekos visuomenėje.

Kaip galima būtų apibūdinti šiuolaikinę valstybę? Moderni valstybė formavosi religinių konfliktų ir politinių pakitimų, kurie vyko pereinant iš viduramžių į naujuosius laikus metu. Valstybę pradėta apibūdinti tokiomis sąvokomis kaip suverenitetas, nepriklausomybė, atstovavimas, legitimumas. Tokia valstybės samprata yra Europos intelektualinės tradicijos rezultatas. Modernią valstybę nuo tradicinės skiria nauja suvereniteto (aukščiausių valdžios galių šaltinio) samprata, kuri susiejo politinę valdžią ir valdymą.

Mano pasirinkta tema glaudžiai susijusi su demokratiniu šiuolaikinės valstybės politiniu režimu. „Pagrindiniai demokratinio valdymo požymiai yra: žmonių suverenumas; vyriausybės kūrimas, valdomiesiems sutinkant; daugumos valdžia; pagrindinių žmogaus teisių garantija; laisvi ir nešališki rinkimai; visų lygybė prieš įstatymą; teisminis asmens teisių užtikrinimas; konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas; visuomeninis, ekonominis ir politinis pliuralizmas; tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas“. Tiek mūsų šalyje, tiek kitose pasaulio kampeliuose, atskirais visuomenės vystymosi etapais demokratijos supratimas buvo labai skirtingas. Pateikdama savo apibendrinimus pasirinkta tema, remsiuosi pliuralistinės ir korporatyvistinės demokratijos teorijomis, nes manau, kad būtent jų pagalba galima atskleisti grupinių interesų sąveiką politikos procese.

2. Interesų grupių sąvoka, jų klasifikavimas

Taigi, bendriausiai galima būtų apibūdinti demokratija kaip tokią valstybės formą, kurioje valdžia yra kilusi iš pačios tautos per reguliariai bei laisvai rengiamus visuotinius rinkimus ir taip atsiradusi valdžia rūpinasi visų piliečių laisvės ir ūkinės gerovės užtikrinimu. Demokratinė valstybė yra piliečių teisių saugotoja. Ji leidžia sugyventi visiems be vienas kito prievartavimo. Demokratijos bei liberalizmo ir individualizmo suderinimas pliuralistinėje demokratijos teorijoje išryškina tokias vertybes, kaip mažumų teisės, demokratinės individualiosios žmogaus teisės, grupinių interesų pripažinimas ir gynimas.

Sociologija įrodo, kad individas formuoja savo idėjas, vertybes ir motyvus būtent grupės viduje arba sąveikoje tarp grupių. Savo gyvenime žmonės tenkina pačius įvairiausius poreikius: biologinius ir materialinius (literatūroje jie įvardijami kaip pirminiai), socialinius, dvasinius, politinius (tokie įvardijami kaip aukštesnio lygmens). Paprastai, patenkinus pirminius, gyvybiškai žmonėms būtinus poreikius, tampa gyvybiškai būtini ir tokie poreikiai kaip pilietinių teisių ir laisvių poreikis, asmens garbės ir orumo apsaugos poreikis, teisingumo poreikis. Taip pat tampa labai svarbiu poreikis turėti galimybę įgyvendinti savo interesus per valdžios struktūras arba per tam tikslui sukurtas nevyriausybines organizacijas bei poreikis valdyti. Interesai, kaip ir poreikiai, gali būti ir privatūs, būdingi atskiriems individams, ir grupiniai, ir bendražmogiški. Tuomet, kai savo poreikiams patenkinti visuomeninio gyvenimo subjektams tenka įtakoti valstybę, interesai tampa politiniais, kuriems dažniausiai būdingas glaudus bendražmogiškų ir grupinių vertybių bei asmeninių vertybių ir interesų junginys.

Štai taip, per skirtingą politinių veiksmų poveikį atskiroms gyventojų grupėms, interesų grupių vietą demokratinėje politikoje apibrėžė G. A. Almond: „Vieni piliečiai moka mažesnius, o kiti didesnius mokesčius, vieni individai šaukiami į karinę tarnybą, o kiti nuo jos atleidžiami, vienoms gyventojų grupėms švietimo, sveikatos apsaugos ir panašūs poreikiai yra daugiau subsidijuojami nei kitoms. Apskritai, valdžios politika gali patenkinti atskirų visuomenės grupių poreikius, viltis ir atlikti jų vertybes, arba
nepatenkinti poreikių ir neatlikti jų puoselėjamas vertybes. Piliečių susirūpinimo politinių veiksmų rezultatais išraiška yra grupių pagal interesus kūrimas.“

Dauguma politologų pateikia maždaug tokį interesų grupės sąvokos apibrėžimą:

interesų grupė – tai organizuota individų, pripažįstančių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra, kuri nesiekia laimėti daugumos vietų atstovaujamoje valdžioje tiesiogiai.

Taigi, politinės partijos nėra vienintelis demokratinės valstybės piliečių politinių siekių įgyvendinimo įrankis. Jeigu vyriausybė laikosi demokratijos principų ir netrukdo reikštis žmonių saviveiklai, tai ir kitos visuomenę sudarančios socialinės grupės ir organizacijos gali daryti pastebimą, o kartais ir lemiamą įtaką vyriausybės politikai. Interesų grupės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios. Tačiau iš interesų grupių gali laipsniškai gimti politinės partijos. Daugelio Vakarų Europos socialdemokratinių partijų ištakos yra profesinės sąjungos, kurios pirmiausia yra interesų organizacijos. Interesų grupių pavyzdžiai galėtų būti įvairūs verslininkų susivienijimai, moterų, žemdirbių, profesinės ir dar kitokios sąjungos, kurios paprastai susikuria ne tiesioginiam politiniam veiksmui, kaip kad partijos, o ginti ir atstovauti specifiniams tų žmonių grupių interesams.

Dėl didelės interesų grupių įvairovės, didelio jų skaičiaus sunku jas klasifikuoti. Interesų grupės skiriasi savo struktūra, narių skaičiumi, finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir visuomenei, tikslais ir daugeliu kitų parametrų.

Kaip jau minėjau, sociologiniu požiūriu visos socialinės grupės yra klasifikuojamos į pirmines – tokios socialinės organizacijos, kurių vidiniai ryšiai yra asmeniški, neformalūs ir tiesioginiai (šeima, brolija, ir pan.), ir antrines – jos grindžiamos bendrais interesais ir bendra veikla, o susiformuoja susitarimų pagrindu. Antrinių grupių veikla dažnai reglamentuojama formaliomis taisyklėmis ir individai dalyvauja jose santykinai epizodiškai. Kaip tik antrinės grupės ir yra politiškai reikšmingos organizacijos, kurios dalyvauja interesų išraiškos procese.

Interesų grupes galima būtų suskirstyti pagal dydį, tačiau gali būti taip, kad mažesnės grupės turės didesnę įtaką politiniams sprendimams, o didelės, atvirkščiai, pasieks viso labo tik kuklių rezultatų. Taip pat būtų galima skirstyti interesų grupių tipus pagal jų veiklos jų veiklos būdą ir turinį, tačiau šie reikalavimai ir interesai paprastai būna tokie skirtingi ir įvairūs, kad sujungti juos į vieną sistemą būtų tiesiog neįmanoma. Visgi, du kintamieji – organizacinė sandara ir grupių tikslai (kartais įtaka politikai) – dažniausiai naudojami interesų grupių tapatybei nustatyti. Jų pagrindu yra sukurtos dvi populiariausios J. Blondel ir G. A. Almond interesų grupių klasifikacijos.

„Bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinuume J. Blondel išskiria 4 grupių klases: tradicines (kurios atsiranda iš natūralių bendruomenės ryšių – kasta, tautinė mažuma), institucines (kurios yra viešosios institucijos ir ne tik siekia įtakos valdžiai, bet ir veikia jos vardu – policija, armija, valstybės valdininkija), ginamosios arba funkcinės (formaliai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams apginti – profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos), artikuliacinės, t.y. tos organizacijos, kurios iškelia politikos dienotvarkėn ar atneša į visuomenės diskursą naujas idėjas, vertybes ar veiksmus (Žmogaus teisių gynimo asociacijos).“

G. A. Almond taip pat išskyrė 4 interesų grupių tipus: 1) anoniminės grupės, t.y. trumpalaikiai sambūriai dėl vienos ar kitos problemos sprendimo („laukiniai streikai“, mitingai, demonstracijos); 2) neasocijuotos grupės (epizodiški susibūrimai pagal religinius, regioninius ar kitus požymius, yra trumpalaikis reiškinys; 3) institucinės grupės (armija, valdininkija, Bažnyčia ir kt. formalios organizacijos); 4) asocijuotos grupės (profesinės sąjungos, pramonės ir prekybos rūmai, darbdavių asociacijos, pilietinės organizacijos).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1355 žodžiai iš 2693 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.