Interesų grupės
5 (100%) 1 vote

Interesų grupės

112131

INTERESŲ GRUPIŲ VAIDMUO POLITIKOS FORMAVIME

1. INTERESŲ GRUPĖS

Nenuginčijamas ir labai pastebimas vaidmuo politikos formavime yra žmonių grupių noras paveikti valdžios atstovus, siekiant sau palankių sprendimų ir įstatymų. Šitos organizuotos grupės, vadinamos „interesų grupės“, nesiekia valdžios tiesiogiai, o įvairiomis priemonėmis stengiasi paveikti jau esančius valdžioje. Į politikos formavimą yra įsitraukusios pačios įvairiausios interesų grupės. Interesų grupių veikla dažnai apibūdinama, kaip žmonių valios ir norų išreiškimas ir atstovavimas, tačiau, tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, daugelis žmonių nepasitiki šiomis grupėmis, manydami, kad jos tėra tik politinių rietenų, pinigų ir valdžios troškimas. Tačiau negalima nuneigti šių grupių veiklos svarbos Lietuvos politikos formavimui ir plėtojimui. Priimti įstatymai ir teisės aktai apibrėžia interesų grupių veiklą Lietuvoje, jų kontroliavimą.

„Bet kuri grupė, siekianti paveikti vyriausybę, vadinama interesų grupe. Keliamas interesas gali būti santykinai siauras, jei jis išreiškia tam tikros veiklos ar vienijamų atitinkamo tikslo grupių siekius, arba gali būti žymiai plačiau suprantamas, kaip pavyzdžiui, – „Žaliųjų“ politinės organizacijos.

Dažnai siauresnius interesus atstovaujančios grupės vadinamos visuomeninio intereso grupėmis. Skirstymas į visuomenines ir privačias interesų grupės yra santykinis, labiau paplitęs Jungtinėse Valstijos, kur į jas žiūrima su nepasitikėjimu, nei Europoje ir Japonijoje, kur jos dažnai įtraukiamos į politikos formavimo procesą. Visuomeninio intereso grupės yra tos, kurios siekia visuomenines gerovės ir kurių laimėjimai nesuteikia jų nariams ar aktyvistams jokių išskirtinių ar materialių lengvatų. Šis apibrėžimas gali būti laisvai interpretuojamas pačių grupių narių. Bendra gerovė yra veiklos kryptis, kuri naudinga be išimties visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvauja grupėse ar ne. Ryškiais pavyzdžiais gali būti švarios atmosferos ir pasaulinės taikos klausimai. Tačiau, nors visi linkėtų šių dalykų, tačiau ne kiekvienas juos vienodai vertina. Svari atmosfera gali būti svarbiu prioritetu, bet pramonės vystymas taip pat būtinas. Gamybininkai priešinasi griežtoms atmosferos užterštumo apribojimo normoms, argumentuodami, kad jų pozicijos remiasi Kitokia nei švarios atmosferos gynėjų visuomeninio intereso koncepcija. Tai, kas yra visuomeninė gerovė vienai grupei, gali būti asmenine nauda kitai grupei.“ (H.Zeigler „Politinė bendruomenė“ p154.)

2. LOBIZMAS

Interesų grupių veikla dažniausia pasireiškia per profesionalių lobistų veiką. Įvairios organizuotos interesų grupės savo tikslams siekti turi profesionalius lobistus kurie ir atlieka lobistinę veiklą. Pagal LR „Lobistinės veiklos įstatymą“:

„Lobistinė veikla – fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai.“ (Lietuvos Respublikos lobistinė veiklos įstatymas).Taip pat apibrėžiama veikla, kuri nelaikoma lobistine:

1) visuomenės informavimo priemonių savininkų, leidėjų ar jų darbuotojų veikla ar darbas, susiję su informacija apie teisės aktus bei jų projektus: viso ar dalies teksto paskelbimas, apžvalga, komentarai. Ši nuostata netaikoma, kai visuomenės informavimo priemonių savininkai, leidėjai ar jų darbuotojai gauna atlyginimą už lobistinę veiklą;

2) asmenų veikla, kai jie valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų kvietimu atlygintinai ar neatlygintinai kaip ekspertai ar specialistai dalyvauja rengiant, svarstant ar aiškinant teisės aktų projektus;

3) valstybės politikų, valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant, priimant bei aiškinant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, atliekami pagal teisės aktų jiems suteiktas pareigines teises;

4) pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai;

5) mokslininkų (pedagogų) veikla, išskyrus atvejus, kai jie veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais;

6) fizinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisės aktų pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiais galios, naujų teisės aktų priėmimo ar nepriėmimo, išskyrus atvejus, kuriais tas fizinis asmuo veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais. (Lietuvos Respublikos lobistinė veiklos įstatymas)

3. TEIGIAMI INTERESŲ GRUPIŲ VEIKLOS ASPEKTAI

Paprastai manoma, kad per interesų grupių veikla yra įgyvendinamos minties, žodžio, peticijų ir susirinkimų laisvės – tos laisvės, dėl kurių buvo kuriama liberalioji demokratija. Susirinkimų laisvė numato teisę burtis į grupės, o žodžio laisvė implikuoja leidimą užsiimti finansavimo paieška, kad galėtų nusipirkti vietos laikraštyje ar užmokėti už laiką eteryje. Ar verslo korporacijoms ir kitoms didelėms institucijoms reikėtų leisti naudotis tomis pačiomis teisėmis, kurios pirmiausia buvo numatytos individualiems piliečiams, yra vienas iš svarbiausiu
klausimų, į kurį lig šiol pakankamai gerai neatsakė nei demokratijos teorija, nei praktika.

Be įtakos laisvei, interesų grupės atlieka ir tam tikras politikos formavimo funkcijas. Visi žino, kad interesų grupių veikla paprastai iškraipo politikos formavimą; tai aptariama toliau šiame skyriuje. Tačiau interesų grupės atlieka ir pozityvesniu funkcijų. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P119.)

3.1. Piliečių valios išaiškinimas

Kartais privačios interesų grupės sukuria informacijos mainus tarp paprastų piliečių ir labiau kompetentingų vadovų bei personalo. Dalis tokiu mainų atliekama informacinėmis brošiūromis ir panašiomis priemonėmis, už kurias yra atsakingi profesionalus darbuotojai. Per rinkimus į vadovaujančius postus profesinėje sąjungoje ar kitoje interesų grupėje kandidatų nuomonių skirtumai gali padėti eiliniams nariams suvokti problemas, kurios iškyla jų organizacijai. Kaip dažnai atsitinka, tai labai priklauso nuo atskiru grupių ir nuo kiekvieno grupės nario.

Be to, interesų grupės yra naudingos ir galbūt net būtinos, kad politikos formavimo procesą praturtintų įvairiais požiūriais, faktine informacija bei idėjomis. Kadangi organizacijos formuoja savo narių pažiūras, būtų neteisinga sakyti, kad jos tiesiog išreiškia tai, ko nori jų nariai. Tačiau interesų grupės dažnai gina tuos poreikius ir norus, kuriems, jų vadovybes manymu, turėtų pritarti ar bent neprieštarauti dauguma tų grupių narių. Žinoma, verslo įmonių vadovai gali diktuoti grupės pozicija ir nesukti sau galvos dėl ,,narių“ nuomonės. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P119.)

Interesų grupės yra tarsi pliuralistinės teorijos ašis. Tai ryšio tarpininkės: pliuralistinės teorijos pagrindą sudaro įsitikinimas, kad individai geriausiai perteikia savo poreikius ir troškimus vyriausybei suderintos grupinės veiklos būdu. Didelėje sudėtingoje visuomenėje retai kas išgirs vieno žmogaus balsą, ir dar mažiau jis galas paveikti vyriausybes sprendimus. Bet interesų grupės yra tie kanalai, kuriais žmonės įgyvendina demokratinį legitimumo ir atitinkanti reikalavimus sąveikos su vyriausybe idealą.

Šalininkai nurodo tris tarpusavy susijusias idėjas, kaip interesų grupių pliuralizmo pamatą:

1. Narystė organizacijoje yra neribojama ir todėl plačiai atspindi visus individualius interesus.

2. Organizuotos grupės transformuoja narių lūkesčius į politinius reikalavimus. Reikalavimu išgryninimo procese atsižvelgiama visu nuomone, ir nariai plačiai dalyvauja, pateikiant reikalavimus per atstovu asociacijas.

3. Nors interesų grupės ne visada ir ne visas vienodai lydi sėkmė, kiekviena grupė, kokie bebūtų jos interesai, turi lygias teises naudotis politiniais šaltiniais tikslui siekti. (H.Zeigler „Politinė bendruomenė“ p156.)

3.2. Sąveika kaip problemų sprendimo būdas

Interesų grupių sąveika su biurokratija yra svarbi socialiniu problemų sprendimui – be tokios sąveikos būtų sunku aprėpti visa sudėtingą vyriausybės darbotvarkę. Balsavimu galima išspręsti tik nedaugelį vyriausybei iškilusių klausimų, ir net įstatymų leidžiamoji valdžia pajėgi aprėpti tik nedidelę spręstinų problemų dalį. Tad valdžios delegavimas departamento ar biuro vadovybei dažnai tampa efektyviausiu viešosios politikos klausimo sprendimo būdu.

Tačiau kaip elgtis tuo atveju, jeigu valdininkai reaguoja tik į nedaugelį skirtingų visuomenės narių interesų? Siekiant nuo to apsisaugoti, galima sukurti įvairių priemonių, kurios priverstu administratorių, prieš priimant viešosios politikos pasirinkimą, plačiai aptarti jį su atitinkamais valdininkais, atsakingais už kitas sritis, ir privačiomis interesų grupėmis. Pavyzdžiui, iš valdininko gali būti reikalaujama, kad jis problemą pateiktų svarstyti tarpdepartamentiniam komitetui, arba gautų pritarimą iš tam tikrų verslo grupių ir kitų privačių organizacijų, kurios šiais klausimais yra suinteresuotos arba kompetentingos. Papročiais grindžiamos neformalios taisyklės gali reikalauti, kad valdininkas rastų kompromisą tarp skirtingų ,,klientų“, pavyzdžiui, kaip ir tokiais atvejais, kai reguliavimo komisija siekia susitarti dėl kainų su reguliuojamu pramonės sektoriumi, jos profesinėmis sąjungomis, galbūt su vartotojų grupe ir su kita vykdomąja agentūra, atsakinga už fiskalinę arba darbo užmokesčio politiką. Bet kuriuo atveju įvairiems interesams atstovaujančių asmenų saveika nulemia sprendimą, kurio priėmimo nebūtų galima patikėti nė vienam iš valdininkų ar vykdomųjų agentūrų.(C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. p122.)

4. INTERESŲ GRUPIŲ ĮTAKOS ŠALTINIAI

Interesų grupių veikia, kurios imasi išrinktieji ir skiriamieji valdininkai, daro įtaką dėl lengvai suprantamų priežasčių: vyriausybės pareigūnai derėdamiesi turi savų kozirių, nes jie ne-tiesiogiai savo valdžią gali panaudoti įvairiausiais būdais. Tie, kuriems tenka bendrauti su šiais pareigūnais, žino apie šitą pasirinkimo laisve. Tačiau kaip įtakos gali įgyti nevyriausybinės grupės? Ar čia svarbu kas nors daugiau, nei tik balsai ir pinigai – du plačiausiai pripažinti būdai, kaip įgyti įtakos? (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P125.)

4.1. Poveikis balsavimo

rezultatams

Pirma, ar labai svarbus yra grupės gebėjimas veikti rinkimus – nulemti balsavimo rezultatus? Dažnai manoma, jog vyriausybės valdininkai baiminasi, kad apviltų interesų grupių narių balsai atsigręš prieš juos, tačiau daug politikos mokslininkų abejoja šios interpretacijos adekvatumu. Kai interesų grupės bando grasinti valdininkui, jog jos paveiks rinkėjų balsus, ,,jos paprastai į įstatymų leidėją nukreipia neužtaisytą ginklą“, ir valdininkai šitai žino. Kadangi daugelio piliečių nuostatos balsuoti už vieną ar kitą partiją išlieka palyginti pastovios, interesų grupės lyderiui, kuris šitaip bando atsilyginti išrinktajam pareigūnui arba jį nubausti, bus tikrai nelengva siekiant daryti įtaką savo grupės narių balsams.Be to, profesines sąjungos arba kitos dideles organizacijos nariai tikriausiai nebalsuos vienodai.

Kartais organizuotos grupės būna labai įtakingos vietos rinkimuose, pavyzdžiui, kai mokyklos tarybos rinkimus laimi mokytojų profesinės sąjungos remiami kandidatai. Organizacijos, kovojančios prieš mokesčius, kartais viešąją nuomonę nuteikia prieš kai kuriuos kandidatus arba prieš valstijų obligacijų emisiją. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P125.)

4.2. Rinkimų kampanijų finansavimas

Kita žinoma interesų grupių įtakos rūšis, nelabai nutolusi nuo poveikio rinkimų rezultatams, yra kandidatų rinkimų kampanijų finansavimas. Taigi įstatymų leidybos institucijas užpildo nariai, kurie be didelių raginimų yra nusiteikę bent jau atidžiai išklausyti tuos, kurie jiems padėjo laimėti rinkimus. (C.E.Lindblom, E.J.Woodhouse. „Politikos formavimo procesas. P127.)

4.3. Įtikinėjimas

Kad ir kokie svarbūs būtų balsai ir pinigai, jie vis dėlto nėra tokie galingi kaip paprastai manoma, ir jais remiantis negalima iki galo paaiškinti interesų grupių įtakos. O gal įtaka yra pasiekiama ir dėl ,,racionalesnių“ priežasčių? Ar interesų grupės, išaiškindamos ir artikuliuodamos tai, ko nori žmonės, kontroliuodamos vyriausybės veiklą ir kitaip įsijungdamos į viešosios politikos formavimo procesą, kaip nors išsikovoja įtakingą vaidmenį sau ?

Atsakymą, atrodo, duoda argumentuoto Įtikinėjimo, kurį lobistai kartais labai gerai atlieka, vaidmuo politiniame gyvenime. Iš dalies tai yra tiesiog gudrumo išraiška, pavyzdžiui, aeronautikos įmonė, siekianti sudaryti naują sutartį, tikriausiai nebus linkusi aiškinti, kaip ši sutartis padidins jos pelną. Vietoj toji imsis lobistinės veiklos, pagrįstos tam tikriems valdininkams svarbiomis vertybėmis. Jeigu politiniame procese dalyvauja nemažai dalyvių, galinčių panašiai argumentuoti savų interesų siekimą, atveriamas kelias protingai viešajai politikai, dėl kurios sutartų dalyvaujančiųjų dauguma. Akivaizdu, kad būtina, jog dalyvautų daugelis grupių, atstovaujančių skirtingiems požiūriams į problemą, kad netikslūs ir klaidinantys vienos interesų grupės siekiai galėtų būti užginčyti kitų grupių. Kai šios sąlygos yra beveik patenkintos, geram tikslui gali pasitarnauti net iš dalies manipuliacijomis pagrįstos ir nevisiškai nuoširdžios interesų grupių pastangos įtikinti kitus.

Yra pakankamai įrodymų, kad interesų grupių teikiami argumentai dažnai atlieka šviečiamąją funkciją. Profesionalus lobistas per dešimtį minučių gali paaiškinti tai, ką valdžios narys išsiaiškintų dvi valandas pastudijavęs įstatymų projektus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2051 žodžiai iš 4067 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.