Interesų grupės ir jų klasifikacija
5 (100%) 1 vote

Interesų grupės ir jų klasifikacija

Turinys

Įvadas ……………………………………………………………………………………..3

1. Interesų grupių tipai …………………………………………………………………..4

2. Interesų grupių sandara ………………………………………………………….……8

3. Interesų grupių klasifikacija …………………………………………………………10

4. Interesų grupės ir demokratinė politika ………………………………………………12

5. Interesų grupių ir vyriausybės sąveika ………………………………………………15

Išvados ……………………………………………………………………………………16

Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………….17

Įvadas

Istoriškai pirmosios šiuolaikinės interesų grupės formavosi dar XVIII a. pabaigoje ir

XIX a. pradžioje. Interesų grupių vystymasis nesustojo XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Du svarbiausi veiksniai sąlygoja interesų sklaidą per pastaruosius 50 metų: a) darbo pasidalijimo vystymasis, b) reguliacinių vyriausybės funkcijų išsiplėtojimas. Interesų grupių augimą atspindi ne tik kiekybinis jų narių augimas, bet ir bendro jų skaičiaus bei įvairovės didėjimas. 1994 m. Lietuvoje buvo registruota daugiau kaip 900 visuomeninių organizacijų, o 1997 m. jų skaičius padidėjo iki 1083.

Svarbiausių politinių organizacijų vaidmenį demokratinėje valstybėje atlieka politinės partijos, sujungiančios visuomenę ir vyriausybę bei sudarančios galimybę piliečiams pasirinkti tiek norimus politinius lyderius, tiek priimtiniausią politiką. Jeigu vyriausybė laikosi demokratijos principų ir netrukdo reikštis žmonių saviveiklai, tai ir kitos visuomenę sudarančios socialinės grupės ir organizacijos gali daryti pastebimą, o kartais ir lemiamą įtaką vyriausybės politikai. Tokios organizuotos piliečių grupės, kurios siekia, kad vyriausybė laikytųsi joms palankios politikos, vadinamos interesų grupėmis.

Tokių interesų grupių pavyzdžiai galėtų būti įvairūs verslininkų susivienijimai, moterų, žemdirbių, profesinės ir dar kitokios sąjungos, kurios paprastai susikuria tam, kad gintų ir atstovautų specifiniams tų žmonių grupių interesams. Bet kuri piliečių grupė gali būti vertinama kaip interesų grupė, jeigu tik jos interesai bei galimybės juos patenkinti yra susiję su valstybės politika, su bendraisiais visuomenės reikalais. Todėl kiekvienoje demokratinėje valstybėje yra daug interesų grupių, kurių tikslų skaičių būna sunku nustatyti.

Interesų grupės yra vienas iš svarbiausių piliečių dalyvavimo politikoje mechanizmų. Būtent interesų grupių aktyvumas neleidžia politikai tapti vien profesionalių politikų reikalu ir yra vienas iš svarbiausių veiksnių, užtikrinančių, kad visuomenės bendrųjų reikalų ir tvarkyme dalyvautų visi suinteresuotieji. (G.Vitkus, 2001 m., psl. 140).

1. Interesų grupių tipai.

Dėl didėlės interesų grupių įvairovės, didelio jų skaičiaus sunku jas klasifikuoti. Galima šias grupes suskirstyti pagal dydį. Tačiau gali būti taip, kad mažesnės grupės turės didesnę įtaką politiniams sprendimams, o didelės, atvirkščiai, pasieks viso labo tik kuklių rezultatų. Taip pat būtų galima skirstyti interesų grupių tipus pagal jų veiklos būdą ir taktiką. Viena iš labiausiai paplitusių ir dažniausiai naudojamų klasifikacijų yra interesų grupių suskirstymas pagal jų susiorganizavimo laipsnį ir pobūdį. Pagal šį kriterijų galima skirti keturis pagrindinius interesų grupių tipus:

■ Anoniminės interesų grupės (kitaip dar vadinamos protesto grupių vardu) – tai tokios interesų grupės, kurios nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi ryškių lyderių, susiformuoja spontaniškai ir paprastai egzistuoja labai trumpą laiką. Tokių grupių atsiradimas yra žmonių nusivylimo, kada nepasiteisina jų lūkesčiai arba nebėra kitų, civilizuotesnių būdų ginti savo interesus, padarinys. Anoniminės interesų grupės griebiasi pačios primityviausios politinės kovos taktikos: masinių demonstracijų, grasina ar net tiesiogiai vartoja jėgą.

Anoniminės interesų grupės dažniausiai susiformuoja ir reiškiasi besivystančiose

šalyse, valstybėse, kuriose dar nėra nusistovėję demokratijos įgyvendinimo mechanizmai bei tradicijos, nėra civilizuotesnių socialinių konfliktų sprendimo būdų. Anoniminės interesų grupės turi mažiausiai įtakos, tačiau kartais ir joms pasiseka pasiekti svarių rezultatų ir esmingai paveikti vyriausybės politiką. Šios grupės gali išaugti į asocijuotas organizacijas, jei jų keliama problema mobilizuoja visuomenę, o pirminė anoniminė grupė sugeba iškelti patrauklų vadovą ar vadovus.

■ Neasocijuotos interesų grupės – tai tokios valstybės piliečių grupės, kurios irgi neturi jokios formalios organizacijos ir aktyviai valstybės politikoje nedalyvauja, tačiau susideda iš žmonių, turinčių vienodus interesus; dėl to tiek pati vyriausybė, tiek kitos politinės jėgos, veikiančios valstybėje, traktuoja tokias žmonių grupes kaip interesų grupes ir savo politikoje stengiasi atsižvelgti ir į jų interesus.

Sunku tokių interesų
grupių pavyzdžių surasti šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse.

Tai gali būti įvairios gentys, tautinės mažumos, religinės grupės ar net niekaip nesusiorganizavę ištisi socialiniai sluoksniai, kaip valstiečiai ar amatininkai. Paprastai neasocijuotos interesų grupės yra nemenkas rūpestis vyriausybėms, nes dažniausiai susideda iš pačių vargingiausių sluoksnių ir dėl to kelia aštrių socialinių konfliktų grėsmę. Šios grupės sunkiai identifikuojamos bendrame interesų grupių kontekste.

■ Institucinės interesų grupės. Tai tokios interesų grupės, kurios susiformuoja ir atsiranda pačioje vyriausybėje, jos aparate ir įvairiose tarnybose, institucijose. Iš čia ir jų pavadinimas: institutum reiškia “įstaiga”. Įvairios vyriausybinės įstaigos, organizacijos, tarnybos ir kt. yra steigiamos ir kuriamos, kad padėtų įgyvendinti jau priimtus sprendimus. Jos palengva padeda veikti politinį procesą, stengiasi panaudoti savo interesams turimus pranašumus ir galimybes, kurias suteikia jų vieta valstybės valdymo sistemoje.

Tokio tipo interesų grupės yra armija, biurokratija, valstybės lėšomis išlaikomos mokslo ir mokymo įstaigos – universitetai, moksliniai institutai ir kt. Šios institucijos gali būti visiškai abejingos politikai ir užsiimti tik paskirtos funkcijos vykdymu. Institucinės interesų grupės nevaidina labai svarbaus vaidmens demokratinėse šalyse, tačiau jos yra pačios įtakingiausios besivystančiose šalyse. Viena iš pagrindinių priežasčių, skatinančių institucinių interesų grupių aktyvumą, – tai jų veiklos finansavimo klausimai.

■ Asocijuotos interesų grupės. Šis interesų grupių tipas labiausiai paplitęs išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse. Lotyniškas žodis associatio reiškia susijungimą, susivienijimą. Tokio tipo interesų grupės atsiranda ten, kur valstybės piliečiai patys gali susivienyti, susiorganizuoti tam, kad galėtų savo interesams atstovauti ir juos ginti, kad galėtų siekti norimų politini sprendimų ir veiksmų. Būtent dalyvavimas politikoje yra viena iš svarbiausių motyvų, skatinančių kurti asocijuotas interesų grupes.

Asocijuotos interesų grupės atstovauja labai įvairiems: įvairioms profesijoms, stambiam ir smulkiam verslui, miesto ar kaimo gyventojams ir t. t. Didelis asocijuotų interesų grupių skaičius šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse atspindi ne tik pačius skirtingiausius interesus, bet ir tai, kad visiems pageidaujantiems ir suinteresuotiems piliečiams yra visos sąlygos reikšti savo politines nuostatas, dalyvauti politikoje. Asocijuotos interesų grupės pasižymi ir dideliu organizuotumu. Tarp pačių reikšmingiausių ir įtakingiausių asocijuotų interesų grupių, veikiančių šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, reikia paminėti verslininkų susivienijimus bei profesines sąjungas. Tai yra dvi pagrindinės ekonominių interesų grupės, konkuruojančios tarpusavyje ir besistengiančios siekti kuo palankesnių sau vyriausybės sprendimų. (G.Vitkus, 2001 m., psl.140-143).

Asocijuotos interesų grupės dažnai yra suskirstomos į papildomas klases, naudojant

įvairias dimensijas: ekonominės-neekonominės, vyriausybinės-nevyriausybinės ir t.t. Santykinai standartinė asocijuotų organizacijų klasifikacijos schema galima pripažinti tipologiją, kurią tyrimuose naudoja Tarptautinės politikos mokslo asociacijos Demokratizacijos perspektyvų tyrimų komitetas. Joje yra išskiriami net 8 asocijuotų interesų organizacijų pogrupiai:

1) kaimo interesų grupės,

2) smulkios komercinių interesų grupės,

3) naujosios profsąjungos,

4) senosios profsąjungos,

5) darbdavių organizacijos,

6) pusiau vyriausybinės organizacijos,

7) naujieji socialiniai judėjimai,

8) socialiai atstumtųjų grupės.

Ši klasifikacija yra pakankamai motyvuota, sistemiška ir universali, išskyrus senųjų ir naujųjų profsąjungų pogrupius.

Interesų grupės gali būti suskirstytos į ekonomines ir neekonomines. Tarp ekonominių grupių išskiriamos 3 jų šakos: verslo, profesinės ir agrarinės organizacijos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1231 žodžiai iš 4039 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.