TURINYS
1. Lietuvos interesų grupės 2
1.1. Lietuvos pramonininkų konfederacijos
1.2. Interesų grupės žemės ūkio srityje
1.3. Kitos interesų grupės
1.4. Interesų grupės ir lobizmas
2. Profesinės sąjungos 6
2.1. Verslo interesų grupės
2.2. Viešūjų interesų grupės
3. Lietuvos prekybininkų, amatininkų ir pramonininkų sąjunga 12
4. literatūra 17
LIETUVOS INTERESŲ GRUPĖS
I. Lietuvos pramonininkų konfederacijos
Š A K I N Ė S A S O C I A C I J O S
1. Lietuvos aludarių asociacija
2. Lietuvos aukštesniųjų mokyklų direktorių asociacija
3. Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacija
4. Lietuvos cukraus pramonės įmonių asociacija „CUKRUS“
5. Durpių įmonių asociacija „Lietuviškos durpės“
6. Inžinerinės ekologijos asociacija
7. Lietuvos nacionalinė ekspeditorių asociacija „LINEKA“
8. Lietuvos farmacijos pramonės įmonių asociacija
9. Geležinkelių paslaugų įmonių asociacija GELPA
10. Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacija
11. Investicinių kompanijų asociacija
12. Jūrų krovinių kompanijų asociacija
13. Baltijos Respublikų ir Kazachstano informacinė prekybos ir pramonės asociacija „KAZBALT“
14. Laivų savininkų asociacija
15. Lietuvos laivų statytojų ir remontininkų asociacija
16. Lietuvos Aprangos ir tekstilės įmonių asociacija
17. Liejyklų asociacija
18. Liftų įmonių asociacija
19. Asociacija „Lietuvos keliai“
20. Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“
21. Asociacija „Lietuvos maisto pramonė“
22. Lietuvos Mašinų ir prietaisų gamintojų asociacija
23. Asociacija „Nerūdinės statybinės medžiagos“
24. Asociacija „Lietuvos mediena“
25. Lietuvos melioracijos įmonių asociacija
26. Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacija
27. Nacionalinė muitinės tarpininkų asociacija
28. Lietuvos odos gamintojų ir vartotojų asociacija
29. Asociacija „Lietuvos oro uostai“
30. Lietuvos pienininkų asociacija „PIENO CENTRAS“
31. Lietuvos profesinių mokyklų direktorių asociacija
32. Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija
33. Telekomunikacijų statybos įmonių asociacija
34. Lietuvos statybininkų asociacija
35. Statybos industrijos asociacija
36. Lietuvos stiklininkų asociacija
37. Kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga
38. Nacionalinė verslo administratorių asociacija
39. Lietuvos žemės ūkio technikos asociacija
II. Interesų grupės žemės ūkio srityje
1. Žemės ūkio rūmai
2. Lietuvos ūkininkų sąjunga
3. Žemės ūkio bendrovių asociacija
4. Lietuvos grūdų augintojų asociacija
5. Lietuvos daržovių augintojų asociacija,
6. Lietuvos rapsų augintojų ir perdirbėjų asociacija
7. Sėklininkystės asociacija
8. Lietuvos paukštininkystės asociacija,
9. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija
10. Lietuvos avių augintojų asociacija
11. Lietuvos ožkų augintojų asociacija
12. Lietuvos kiaulių augintojų asociacija
13. Lietuvos cukrinių runkelių augintojų asociacija
14. Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacija
15. Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacija
16. Lietuvos galvijų veisėjų asociacija
17. Lietuvos arklių augintojų asociacija
18. Lietuvos verslinių sodų asociacija „Vaisiai ir uogos“
III. Kitos interesų grupės
1. Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija
2. Lietuvos savivaldybių asociacija
3. Lietuvos verslo darbdavių konfederacija
4. Lietuvos trišalė taryba
5. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija
6. Darbo federacija
Interesų grupės ir lobizmas:
Paskaitose ir diskusijose kalbant apie interesų grupes ar lobizmą dažniausiai girdėtas komentaras ar supratimas buvo toks: interesų grupės yra blogas dalykas, lobizmas – niekas kitas, kaip korupcija ir „blatas“. Tačiau akivaizdu, kad kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo daugiau joje organizuotų interesų grupių, o kartu ir lobistų, kurie atstovauja toms interesų grupėms, padeda joms pasiekti norimą rezultatą: įstatymo pakeitimą, naujo įstatymo priėmimą, apskritai bet kokį vietos ar nacionalinės valdžios sprendimą. Ir nieko smerktino tame nėra, jei tik veikiama pagal įstatymą.
Bet kurią visuomenę galima suskirstyti bent jau į dvi interesų grupes: moteris ir vyrus. Be to, bet kurioje visuomenėje žmones galima skirstyti į interesų grupes pagal daugybę kitų takoskyrų: amžių, išsilavinimą, pajamas, gyvenamąją vietą, politines pažiūras ir t.t. Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė – tuo daugiau interesų ir jų grupių. Interesų grupės dažniausiai turi savo lobistus, t.y. žmones, kurie už atlygį ar be jo atstovauja tos grupės interesams. Plečiantis interesų grupių veiklai blėsta skirtumas tarp jų, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų.
Dauguma interesų grupių tampa „interesų partijomis“ – siaurą veiklos sritį aprėpiančiomis organizacijomis, susitelkiančiomis prie vieno tikslo ir siekiančiomis gauti vietų parlamente bei tapti valdančiosios koalicijos dalimi, kad galėtų įgyvendinti savo uždavinius (ryškiausias pavyzdys – Verslo darbdavių konfederacija ir tuometinis jos prezidentas Viktoras Uspaskichas 2000 m. Seimo rinkimuose).
Interesų grupės – organizuotos individų, pripažįstančių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygmenų valdžios politikai,
grupės, kurios nesiekia tiesiogiai laimėti vietų atstovaujamojoje valdžioje. Dalyvaujant tokių grupių veikloje, formuojamas tam tikras mąstymo ir elgesio modelis. Jis atsiranda kolektyvinės patirties ir veiklos pagrindu ir yra struktūruojamas savitų vertybių ir principų. Pripažįstama, jog egzistuoja skirtingi grupių interesai, kurie gali būti prieštaringi, todėl siekiama sukurti mechanizmą tiems prieštaringiems tikslams ir siekiams suderinti.
Pasiūlymai dėl interesų poveikio ir korupcijos apribojimo
Norint efektyviai apriboti valdžios atstovų galimybę piktnaudžiauti valdžia ir sumažinti interesų poveikį ir korupcijos galimybę reikia pernešti reguliavimo fokusą nuo interesų reiškėjų į sprendimų parengimo ir priėmimo lygmenį, t.y. į valdžią. Reguliavimas arba saugiklių taikymas šiame lygyje yra daug efektyvesnis, nes apima daug mažesnį žmonių ratą. Reikia pažymėti, kad reguliavimui šiame lygmenyje galima pasitelkti esamas vienos ar kitos organizacijos taisykles. Be to, daug lengviau kontroliuoti labiau apibrėžtas organizacijas, kurių valdymas ir griežta atskaitomybė jau įtvirtinta įstatymu. Dažniausiai, kaip matysime iš pavyzdžių, visos priemonės jau yra apibrėžtos, bet nėra įgyvendintos arba efektyviai panaudojamos. Kalbant apie dabar esančių valstybės tarnautojams ir politikams uždėtų pareigų nevykdymą galima minėti bent kelis pavyzdžius:
1. Seimo komiteto išvadoje turi būti išsamus sąrašas pasiūlymus teikusių asmenų ir organizacijų ir asmenų, kas teikė pasiūlymus. Palyginimui, nors VTEK pateikiamose lobistų ataskaitose ( http://www.vtek.lt/lobizmas_info.html ) yra minima, kad registruoti lobistai vykdė lobistinę veiklą dėl šio įstatymo, tačiau Seimo komiteto išvadoje to nėra pažymėta, nepaisant 57 straipsnio, kuriame apibrėžiama, jog ???Komiteto išvada yra išsamus svarstymo komitete aprašymas. Joje nurodoma, kokie svarstymo metu buvo gauti pasiūlymai, pataisos, kokie ekspertai dalyvavo, kokias pataisas projekte siūlo daryti komitetas arba kokias išvadas dėl svarstyto klausimo komitetas padarė. Komitetų išvadų ir jų formos tikslius reikalavimus nustato Seimo valdyba.”
2. Teikiant pasiūlymą įstatymo keitimui būtina pateikti aiškinamąjį raštą, kuriame turi būti nurodoma svarbi ir reikšminga informacija. Atkreipkime dėmesį tik į kelis reikalavimus teikiamiems registruoti projektams, kurie turėtų būti atspindėti kartu su įstatymo projektu pateikiamame aiškinamajame rašte, kuriame turėtų būti aiškiai nurodomi:
a) parengto projekto tikslai ir uždaviniai;
b) kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai sureglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių pozityvių rezultatų laukiama;
c) galimos neigiamos priimto įstatymo projekto pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta;
d) įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados;
e) įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai;
3. Taip pat pažymėtina, kad dauguma valdžios institucijų nenoriai vykdo įsipareigojimus skaidrinti savo veiklą informuojant visuomenę apie ruošiamų teisės aktų pakeitimų iniciatyvas, teisės aktų projektus ir kviečiant nevyriausybines organizacijas į platesnį dialogą apie valdžios institucijų veiklą ir veiklos rezultatus. Pastaruoju metu pastebima priešinga tendencija – riboti informaciją nuo nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos atstovų pateikiant ją paskutiniu metu, kai įstatymai arba kiti teisės aktai jau svarstomi arba jau yra priimti.
Deja, peržvelgus daugumą svarstymui pateikiamų įstatymų projektų aiškinamųjų raštų matyti, kad labai retai nurodomi iniciatoriai, inicijavimo motyvai ir realios pasekmės verslui ir biudžetui. Skaidrumo nebuvimas šiame lygyje sumažina galimybę aptikti interesų poveikį ir numatyti galimas pasekmes ne tik tiems, kurių tikslas yra kontroliuoti politinio proceso skaidrumą, bet ir aktyviajai visuomenės daliai: žurnalistams, nevyriausybinių organizacijų atstovams, analitikams, kurių veikla iš visuomenės pusės skaidrina politinius procesus ir didina jų atsakomybę.
PROFESINĖS SĄJUNGOS
Interesų grupės gali būti suskirstyto į daugelį pogrupių. Jos gali jungti individus, kompanijas, sąjungas ar viešąsias korporacijas vietos, regionų, nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu ir pasižymi skirtingais bruožais. Pagal interesų turinį ir kokybę interesų grupės skirstomos į septynias grupes:
1. specialistų asociacijos;
2. verslo, prekybos ir pramonės grupės;
3. profesinės sąjungos;
4. žemės ūkio organizacijos;
5. vieno intereso grupės;
6. viešųjų interesų grupės;
7. socialinės paramos sąjungos;
Profesinės sąjungos istoriškai yra viena iš seniausių interesų organizacijų šakų. Beveik visose pokomunistinėse šalyse profsąjungų judėjimui būdingas pliuralizmas, konfliktas, decentralizacija ir fragmentacija. Reorganizuotoms arba naujai susikūrusioms profsąjungoms sunku identifikuoti savo tikslus, jų veikla dažnai būna priklausoma nuo politinių partijų veiklos. Neatsitiktinai pokomunistinėse šalyse profsąjungos klasifikuojamos į keletą grupių: reformuotos, nepriklausomos, krikščioniškosios,
kt. Tokia klasifikacija atspindi profsąjungų santykį su praeitimi ir su veikiančiomis politinėmis partijomis, taip pat – tarpusavio kontaktų pobūdį.
Profesinių sąjungų narystė laikoma vienu iš kriterijų, leidžiančių įvertinti interesų sklaidą visuomenėje ir profsąjunginio judėjimo sėkmę. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse profsąjungos vienija 80-90 proc. dirbančiųjų. Tuo tarpu Lietuvoje profsąjungos vienija maždaug 20-25 proc. visų dirbančiųjų.
Profsąjungų veiklą ypač silpnina jų nesutarimai dėl perimamo „sovietinių“ profsąjungų turto. Dėl jo vienos profsąjungos skaidėsi, o kitos jungėsi. Pavyzdžiui, 1992m. nuo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atskilo keletas profsąjungų ir įkūrė savarankišką Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimą; 1995m. kelios smulkios profesinės sąjungos susivienijo ir įstojo į dar 1991m. įkurtą Lietuvos darbo federaciją.
2001m. pabaigoje Lietuvoje buvo įregistruota apie130 profesinių sąjungų. Lietuvai, kaip ir kitoms pokomunistinėms šalims, būdinga, kad profsąjunginis judėjimas yra labai fragmentuotas, trūksta veiksmų koordinavimo, interesai atstovaujami nevieningai. Iš gausaus profsąjungų būrio savo ištekliais bei įtaka išsiskiria Lietuvos profesinių sąjungų centras, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos darbininkų sąjunga ir Lietuvos darbo federacija.
Lietuvos profesinių sąjungų centras narių skaičiumi yra didžiausias profesinių sąjungų susivienijimas, vienijantis apie 100 tūkst. narių. Lietuvos profesinių sąjungų centras įkurtas 1990m. balandžio 19d. Centras vienija 14 šakų. Didžiausią dalį Centro narių sudaro valstybinio sektoriaus darbuotojai. LPSC turi nemenką materialinę bazę, nes praktiškai perėmė buvusiųjų profsąjungų organizacines struktūras, nemažai turto, specialistus.
Lietuvos darbininkų sąjunga vienija apie 70 tūkst. narių, 35 miestų ir rajonų teritorines darbininkų profesines sąjungas bei 11 šakinių profesinių sąjungų. LDS visuomenė laiko „dešiniąja“ profesine sąjunga, nors jos vadovai tai ir neigia. Šis faktas tam tikra prasme iliustruoja išlikusį profsąjungų polinkį į ideologinį angažuotumą bei veiklos politizavimą. Kita vertus, tai galima laikyti praeities reliktu visuomenės sąmonėje, nes profsąjungas vis dar linkstama tapatinti su politinėmis organizacijomis.