Interesų grupės ir lobizmas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Interesų grupės ir lobizmas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 2

1. INTERESŲ GRUPIŲ SAMPRATA 3

1.1. Interesų grupių įtaka 6

1.2. Interesų grupių vaidmuo ES 8

2. LOBIZMO SAMPRATA 11

2.1. Lobistų veiklos formos ir priemonės 12

2.2. Lobizmas Lietuvoje 14

2.3. Lobistinės veiklos reglamentavimas Lietuvoje ir principai 15

2.4. Lobistai Lietuvoje 16

APIBENDRINIMAS 19

LITERATŪRA 20

ĮVADAS

Valdžia yra reikalinga tam, kad atstovautų visuomenės interesams bei sureguliuotų jų socialinius santykius. Visgi svarbu, kad ir patys visuomenės nariai galėtų įtakoti valdžią ir pakreipti jos vykdomą politiką tam tikra linkme – demokratinėse valstybėse tai yra viena iš sudėtinių politinės sistemos dalių. Kadangi visuomenė nėra vienalytė, todėl ir jos narių poreikiai bei interesai dažnai labai skiriasi. To pasėkoje, individai, turintys panašių interesų, susiburia į interesų grupes. (11, p. 237; 3, p. 179)

Lietuvoje interesų grupių veikla tampa ryškesnė tik po 1990m. Nepriklausomybės atkūrimo akto. Dabar jos yra neatskiriama laisvos visuomenės dalis, o jų apribojimas reikštų laisvės suvaržymą bei valdžios reguliavimo išplėtimą. Nors interesų grupės skiriasi savo struktūra, įtaka, finansiniais ištekliais, tačiau visų jų tikslas panašus – paveikti valdžios struktūras sau palankia kryptimi (7, p. 162, 173). Čia svarbus yra interesų grupių atstovų arba lobistų vaidmuo.

Lobizmas atsirado XIX a. JAV. Labiausiai jis išplėtotas Vakarų valstybėse, nes ten nuo seno stengiamasi visuomenę įtraukti į įstatymų leidybos procesus. Civilizuotose valstybėse lobizmas turi senas ir gilias tradicijas, tačiau Lietuvoje jis žengia savo pirmuosius žingsnius (12, p. 240).

Lobizmas yra pakankamai naujas reiškinys Lietuvos žmonėms. Intensyvėjant interesų grupių lobistinei veiklai Lietuvoje kilo poreikis reglamentuoti šią veiklos sritį. Tad praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo buvo priimtas Lobistinės veiklos įstatymas. Lietuvoje yra pradėjęs formuotis lobizmas, bet tai nėra tas tikrasis lobizmas, nes Lietuvoje trūksta aktyvią veiklą vykdančių lobistų. Dažnai lobizmas suvokiamas kaip neteisėtas būdas siekiant savų tikslų politikoje, todėl reikia laiko, kol pasikeis visuomenės nuomonė apie jį ir lobistų paslaugomis pradės naudotis ne tik stiprios interesų grupės, bet ir piliečių susivienijimai. (12, p. 236-240; 13, p. 22).

Pirmajame skyriuje apžvelgėme interesų grupių modelius bei rūšis, nurodėme tam tikrus veiksnius, sąlygojančius grupių įtaką valdžios struktūroms, be to, aptarėme interesų grupių vaidmenį ne tik Lietuvoje, bet ir ES.

Antrajame skyriuje aptarėme lobizmo sampratą, kokios yra lobistų veiklos priemones bei formos, apžvelgėme kaip yra vykdoma lobistinė veikla Lietuvoje, lobistinės veiklos įstatymą ir taip pat lobistus Lietuvoje.

Darbo tikslas: Apžvelgti interesų grupių ir lobistų vaidmenį Lietuvoje.

Uždaviniai: 1. Aptarti interesų grupių sampratą, jų efektyvumą sąlygojančius veiksnius;

2. Aptarti lobizmo sampratą, veiklos priemones ir lobizmą Lietuvoje.

1. INTERESŲ GRUPIŲ SAMPRATA

Vykstant politiniams pokyčiams visuomeniniame gyvenime, keičiasi ir socialinė struktūra, visuomenė, kažkada buvusi vienalytė, ima sluoksniuotis, kuriasi interesų grupės. (11, p. 165) Pirmosios šiuolaikinės interesų grupės atsirado dar XVIII a. pab. ir XIX a. pr. Didžiojoje Britanijoje ir JAV. (10, p. 157) Lietuvoje šis procesas akivaizdesnis tampa tik 1991 m. viduryje, kai pradėjo formuotis mažas turtingųjų sluoksnis, šiek tiek didesnis – vidurinysis ir gausiausias žemesniųjų sluoksnis. Esant tokiai visuomenės diferenciacijai, atsiranda daugybė skirtingų interesų, taigi ir daug interesų grupių. (11, p. 165)

Vienas garsiausių JAV organizuotų interesų tyrinėtojų D.B.Trumanas teigia, kad „interesų grupė – tai bendrų pažiūrų grupė, kuri kelia tam tikrus reikalavimus kitoms visuomenės grupėms. Kai arba jei tokia grupė savo reikalavimus kelia per valdžios institucijas, ji tampa politine interesų grupe“. Taigi politine interesų grupe gali tapti bet kuri visuomenėje funkcionuojanti interesų grupė. (13, p. 50)

Kiti autoriai šiek tiek skirtingai apibrėžia „interesų grupės“ sąvoką. Pavyzdžiui, D.Simpson teigia, kad tai „organizacija, siekianti daryti įtaką palyginti siaurai viešosios politikos sferai, tačiau pati nesiekianti valdyti“; CH.Lindblom ir E.Woodhouse interesų grupių veiklą apibūdina kaip „sąveiką, per kurią individai ir privačios grupės, neturinčios valstybinės valdžios, bando daryti įtaką viešajai politikai, taip pat ir tie vyriausybės valdininkų veiksmai, kurie išeina už tiesioginio savo valdžios panaudojimo ribų“. (7, p. 184)

Pagal valdžios ir interesų grupių santykių sandarą išskiriami du esminiai organizuotų interesų ir valstybės sąveikos modeliai, tai pliuralizmas ir korporatyvizmas:

 Pliuralistinis modelis grindžiamas įsitikinimu, kad individai geriausiai perteikia savo reikalavimus vyriausybei tik suderintos grupinės veiklos būdu. Politinė valdžia bei politinis procesas yra išskaidyti, interesų grupės kuriasi pagal socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas takoskyras, be to, jos turi tam tikrus išteklius, kurie leidžia daryti įtaką valdžiai ir sutrukdyti tam tikrų interesų
įsigalėjimui;

 Korporacinis modelis teigia funkcinį interesų grupių įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą. Valdžios institucijos atskiroms interesų grupėms formaliai pripažįsta išskirtinį atstovavimo statusą, o sprendimai priimami valdžiai atsirinkus tik kai kurias iš jų. (7, p. 206)

Išskiriamas ir klientelistinis interesų grupių ir valstybės sąveikos modelis, dar vadinamas patronažo sistema. Jis grindžiamas asmeniniu pavaldumu, kai subjektai (patronas ir klientas), atliekantys tam tikrus veiksmus ar suteikiantys paslaugas, turi nevienodas galimybes, tačiau tarp jų egzistuojantis ryšys yra savanoriškas, paremtas abipusiu interesu. (10, p.162)

Klienteliniai elementai būdingi visoms – ir demokratinėms, ir nedemokratinėms – politinėms sistemoms, todėl visada yra asmeninės naudos siekimo ar korupcijos galimybės. Tačiau tai priklauso nuo pačios valstybės tradicijų, politinės kultūros bei teisinio reglamentavimo ir pan. (7, p. 208)

Lietuvoje atkūrus valstybingumą ir sudarius demokratizacijos prielaidas, ėmė kurtis daug įvairių visuomeninių organizacijų, asociacijų, draugijų ir pan. A.Lukošaitis teigia, kad „pokoministinėse visuomenėse įvykęs žaibiškas interesų grupių proveržis apibūdinamas kaip chaotiškas pliuralizmas: stichiškai kuriasi daugybė įvairiems interesams atstovaujančių organizacijų, jos siekia prasimušti sau kelią į viešąją politiką, įveikti pasitaikantį pasipriešinimą – daugybės tokių pat konkurentų, biurokratijos, politinių partijų ir pan.“ Visgi idealiai „grynų“ valstybės ir interesų grupių sąveikos modelių nėra, pavyzdžiui, demokratinėms sistemoms, atviroms pilietinėms visuomenės būdingi pliuralizmo bei korporatyvizmo bruožai, o klientelizmo elementus dažniausiai galima aptikti nedemokratinėse, uždarose visuomenėse. Tačiau ir vienų, ir kitų modelių charakteristikų surandama bet kurioje valdymo sistemoje. Lietuva taip pat ne išimtis – čia galima aptikti tiek pliuralizmo ar korporatyvizmo, tiek ir klientelizmo požymių. (7, p. 208-209)

Dažnai literatūroje, analizuojančioje interesų grupes, sutinkamos ir kitos sąvokos – „interesų asociacijos“, „spaudimo grupės“, „poveikio grupės“, „iniciatyvinės grupės“ ir pan. Visgi tai yra „interesų grupių“ sinonimai, nes visi šie terminai nusako tos pačios veiklos tipą, skiriasi tik jų akcentai. (7, p. 182; 13, p. 50)

Susiburdami į interesų grupes, individai lengviau pasiekia savo tikslus politinėje arenoje, kolektyviniai veiksmai skatina jų bendradarbiavimą, ugdo socialinę sąmonę, be to, dalyvavimas daugelyje visuomenės grupių bei organizacijų reiškia socialinį susietumą arba pilietinę visuomenę. (10, p. 156-157) R.Geleževičiaus knygoje „Interesų grupės ir lobizmas“ išskiriamos tokios pagrindinės interesų grupės Lietuvoje:

1. Kaimo interesų grupės (Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemdirbių sąjunga ir kt.);

2. Smulkios komercinių interesų grupės (Lietuvos paukštininkystės asociacija, Lietuvos durpininkų draugija ir kt.);

3. Naujos profesinės sąjungos (Lietuvos gydytojų sąjunga, Lietuvos ekonomistų asociacija ir kt.);

4. Senos profesinės sąjungos (lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt);

5. Darbdavių organizacijos (Lietuvos lengvosios pramonės įmonių asociacija, Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacija ir kt.);

6. Pusiauvyriausybinės organizacijos (Lietuvos suaugusiųjų švietimo asocicija, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir kt.);

7. Nauji socialiniai judėjimai (žaliųjų judėjimas);

8. Socialiai atstumtųjų grupės (bedarbiai, neįgalieji, pensininkai, etninės mažumos). (4, p.25)

Statistiniai duomenys leidžia teigti, kad 1994 m. Lietuvoje buvo daugiau kaip 900 visuomeninių organizacijų, 1997 m. jų skaičius padidėjo iki 1083, o 2003 m. buvo įregistruotos 1505 visuomeninės organizacijos, 144 profesinės sąjungos ir 508 labdaros bei paramos fondai. Tai rodo, kad interesų grupių reikšmė ir nauda visuomenei tik didėja. (7, p.189)

Kiekviena interesų grupė skiriasi savo narių skaičiumi, struktūra, finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir visuomenei bei kitais parametrais, todėl jas galima skirstyti pagal daugelį požymių. Viena iš populiariausių yra Blondel grupių klasifikacija, tinkama daugeliui pasaulio valstybių. Blondel interesų grupes vertino bendruomenės bei asociacinių ryšių aplinkoje ir išskyrė 4 klases, tai:

1. Tradicinės, atsiradusios iš natūralių bendruomenės ryšių (pvz., tautinė mažuma);

2. Institucinės, faktiškai esančios viešosios institucijos ir siekiančios ne tik įtakos valdžiai, bet ir veikiančios jos vardu (pvz., policija, armija);

3. Ginamosios – tai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams ginti (pvz., profesinės sąjungos);

4. Artikuliacinės, iškeliančios į politikos dienotvarkę ar atnešančios į visuomenę naujas idėjas (pvz., žmogaus teisių gynimo asociacijos, negimusios gyvybės apsaugos organizacijos). (10, p. 163-164)

Nors interesų grupės ir skirtingos, tačiau jas vienija tas pats tikslas – būti išgirstoms valdžios institucijų ir bent iš dalies paveikti parlamento ir vyriausybės sprendimus ar veiksmus sau palankia kryptimi. Atsižvelgiant į interesų grupių veiklos pobūdį
mastą, jos dar skirstomos į atskiras kategorijas. L.Pačėsaitė pažymi, kad bene labiausiai paplitęs yra skirstymas į visuomeninių interesų ir privačių interesų grupes, iš kurių pastarosios tariamai vadinamos savanaudiškomis. Dažnai yra sunku nubrėžti ribą, skiriančią privačius ir visuomeninius interesus, todėl tai gali tapti konfliktų priežastimi. L.Pačėsaitė teigia, kad „ne taip paprasta surasti objektyvų kriterijų, leidžiantį visais atvejais atskirti asmeninę ir visuomeninę gerovę, nes akivaizdu, kad tai, kas yra bendra gerovė, atskiriems interesams gali būti išskirtinė gerovė“. (13, p. 50-51)

Lietuvoje dažnai sutinkamas požiūris, kad jeigu interesai yra organizauoti, tai jie gali būti žalingi ar netgi neteisėti. (13, p. 51) Daugelis kitų valstybių taipogi interesų grupes vadina neteisėtomis ir kenksmingomis visuomenės funkcionavimui, nes jos tam tikrų sluoksnių interesus iškelia aukščiau už visos tautos poreikius. (13, p.42) Tačiau brandžiose demokratijose, ypač tokioje kaip JAV, į interesų grupes ir įvairiausius judėjimus jungiasi visi, kas tik suvokia turintys tam tikrų interesų. Aktyviomis grupėmis čia tampa ne tik žaliųjų judėjimai ar stambios žemdirbių asociacijos, bendros problemos vienija netgi paštininkus, vaikomus piktų šunų ir kitus, kurie siekia dalyvauti valstybės valdymo procese gindami savo tikslus. Vieną iš priežasčių, dažnai lemiančių neigiamą interesų grupių veiklos vertinimą Lietuvoje tikriausiai sąlygoja gana ribotas pilietinio aktyvumo prasmės suvokimas, nes daugelyje šalių interesų grupės yra ne tik pilnateisės politinio gyvenimo dalyvės, bet vis dažniau tampa alternatyviomis politinėms partijoms. (13, p. 51) A.Krupavičius teigia, kad interesų grupės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios, bet visgi iš jų laipsniškai gali gimti ir politinės partijos. (10, p. 156) Yra pastebėta, kad plečiantis interesų grupių veiklai, blėsta skirtumas ne tik tarp jų pačių, bet ir politinių partijų, bei visuomeninių judėjimų, todėl kai kurie autoriai mano, jog ankstesnis „interesų grupės“ apibrėžimas turėtų būti pakoreguotas, nes dauguma jų tampa „interesų partijomis“ – siaurą veiklos sritį aprėpiančiomis organizacijomis, kurios susitelkia ties vienu tikslu ir siekia gauti vietų parlamente bei tapti valdančiosios koalicijos dalimi, kad galėtų įgyvendinti savo uždavinius. (13, p. 45)

1.1. Interesų grupių įtaka

Vienas sudėtingiausių interesų grupių tyrinėjimo aspektų yra jų įtakos įvertinimas. Dažnai visuomenė ir žurnalistai mano, kad turtingiausios interesų grupės turi ir daugiausiai galios. Tačiau tai nebūtinai yra tiesa. Įvertinimą apsunkina ir tai, kad galią galima apibrėžti ne vienu būdu, pavyzdžiui, vienas iš jų – tai grupės sugebėjimas įgyvendinti išsikeltus uždavinius ir pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tačiau tam tikros grupės galią galima būtų palyginti ir su kitų galingiausių grupių toje visuomenėje galia. Kaip matome, šie du požiūriai nusako visai skirtingus dalykus, nes vienos, mažesnės grupės, gali sėkmingai atstovauti ir ginti savo siaurą sritį, bet galbūt jos niekada netaps galingos bendroje politinėje sistemoje. (13, p.38)

JAV buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, kodėl kai kurios interesų grupės yra stipresnės už kitas ir kas lemia jų galią. Nors šis tyrimas orientuotas į JAV interesų grupes, jis aktualus ir kitms politinėms sistemoms. Taigi, interesų grupės galią ar jos trūkumą nusako tokie faktoriai:

1. Kiek grupė yra reikalinga valstybės pareigūnams ir tarnautojams. Kuo labiau valstybės tarnautojams reikės grupės palaikymo rinkimuose, tuo didesnę įtaką ji turės valdžiai, todėl toks sluoksnis kaip menininkai yra mažiau įtakingas, nes valdžia jiems mažiau dėkinga ir nesijaučia skolinga;

2. Interesų grupių atstovų ir politikos formuotojų ryšiai. Reikalavimai valdžiai pateikiami per interesų grupių atstovus, o nuo jų sugebėjimų priklauso ir sėkmingas grupės darbas. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, grupės sėkmės garantas dažnai yra būtent asmeninis kontaktas ir pasitikėjimo bei patikimumo sukūrimas. Svarbiausias interesų grupės uždavinys – sukurti tokią situaciją, kad pastaroji valdžiai būtų reikalinga ir nuo jos priklausytų;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2164 žodžiai iš 7147 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.