Interesu grupes ir santykis su valdzia
5 (100%) 1 vote

Interesu grupes ir santykis su valdzia

Turinys

1. Turinys 2

2. Įvadas 3

3. Interesų grupių ir valstybės sąveikos sistemos 4

1. Korporatyvizmas 4

2. Klientelizmas 4

3. Pliuralizmas 5

4. Pliurastinių ir korporatyvistinių tendencijų raiška Lietuvoje 5

5. Selektyvinis interesų atstovavimas 8

6. Trišalis bendradarbiavimas 11

7. Išvados 13

8. Naudota literatūra 14

Įvadas

Kur interesų grupių interesai prasideda ir kaip jie susiję su valstybės arba nacionaliniais interesais? Sutariama , kad bet kuri privati veikla neišvengiamai daro įtaką viešajai politikai, o privačių interesų gynimas „gina“ ir viešuosius interesus. Nepaisant šio klausimo problematiškumo, visiškai aišku, kad kiekviena interesų grupė deklaruoja savo tikslų, veiklos altruizmą ir „visuomeniškumą“.

Problemos, susijusios su interesų grupių veikla, jų santykiu su valstybe ir t.t. Lietuvoje yra menkai tyrinėtos, todėl šiame darbe analizė iš esmės yra grindžiama empirinės medžiagos apibendrinimu, kurį suradau įvairiuose straipsniuose. Bandysiu įžvelgti, kuria linkme krypsta valstybės ir interesų grupių santykiai.



Interesų grupių ir valstybės sąveikos sistemos

Korporatyvizmas

Jo svarbiausias akcentas yra funkcinis interesų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Formaliai valdžios institucijos pripažįsta išskirtinį atstovavimo statusą atskiroms interesų organizacijoms. Valdžios institucijos naudojasi grupių resursais ir jas kontroliuoja politikos procese. P. Schmitter atskiria dvi institucines modernaus korporatyvizmo formas: valstybės ir visuomenės korporatyvizmą.

Valstybės korporatyvizmas pasižymi biurokratinės centrinės valdžios dominavimu, partinėse sistemose dažnai vyrauja viena partija, teritoriniai dariniai yra aiškiai subordinuoti centrinei valdžiai, politinės subkultūros (etniniu, kalbiniu, regioniniu pagrindu ir t.t.) yra slopinamos. Tuo tarpu visuomenės korporatyvizmas yra santykinai autonomiškas, daugialypis, menkai subordinuotas, politinis ir rinkimų procesas yra konkurencingas, jam būdinga koalicinė politika.

Valstybės korporatyvizme yra interesų grupių skaičius, įtakos bei konkurencijos apribojimas. Visuomeniniam korporatyvizmui būdingas siekis aiškiai apriboti biurokratijos galias teisinėmis priemonėmis. Visuomenės korporatyvizmui būdinga ir tai, kad vyriausybė neretai konstituciškai įpareigoja konsultuotis dėl daugumos sprendimų su atitinkamomis interesų grupėmis, o pastarosios ne tik dalyvauja formuojant sprendimus, bet ir juos įgyvendina. Jo pranašumas – diskusija dėl sprendimų, trūkumas – apribota interesų grupių veikimo laisvė. Tuo tarpu valstybės korporatyvizmui būdinga tai, kad yra eliminuojama interesų grupių konkurencija, o arbitro teisės tarp jų atitenka valstybei.

Korporatyvizmo „lengvinančia aplinkybe“ laikomas būtent jo sugebėjimas nutolinti politiką nuo tokių institucijų kaip parlamentas, kuriam dažniausiai stinga patirties specifinėms problemoms suvokti bei ryžto jas perduoti didesnę patirtį turinčiai biurokratijai. Kitaip tariant, korporatyvizmas apsaugo politiką nuo ideologinių aistrų, šališkų prioritetų, visuomenės nuomonės nepastovumo ir jos poveikio. Todėl korporatyvizmas dažnai vertinamas kaip sąmoningas bandymas užtikrinti nuoseklumą ekonominėje politikoje.

Klientelizmas

Skirtingai nuo korporatyvizmo, klientelizmas yra dalinis, o ne visaapimantis modelis, todėl jo elementų galima surasti įvairiose politinėse sistemose.

Klientelizmas – tai asmeniniu pavaldumu grindžiami santykiai, kuriuose tam tikrus veiksmus atliekantys subjektai turi nevienodas galimybes. Taigi jam būdingas pavaldumas, abipusis interesas ir personalizacija, t.t. orientuotumės į asmenybę.Klietelistinis ryšys reiškia dvišalį simetriška patrono ir kliento santykį. Šis santykis yra savanoriškas, daugiafunkcinis ir neformalus, jam būdinga faktiška turto, valdžios ir statuso nelygybė. Be to, toks ryšys, veikiantis porų pagrindu, formuoja vertikalų porų tinklą įsiskverbiant į valdžios struktūras. Tradicinis klietelizmas dar vadinamas patronažo sistema, buvo būdingas agrarinėms visuomenėms, tačiau kai kuriose Europos demokratijose jis evoliucionavo į neoklientelizmą. Jame individualų patroną pakeičia politinės partijos. Partijų valdomam patronažui būdinga tokia politinė praktika, kai valdančios partijos priima partikulistinius įstatymus ir suteikia palankumą atskiroms organizacijoms už jų paramą rinkimuose. Kita vertus, kientelistinė sistema pamina socialinių grupių ir jų organizacijų autonomiją bei stengiasi jas absorbuoti į politinį žaidimą, valdomą valdžios grupių.

Pliuralizmas

Pliuralistų požiūriu, politinė valdžia yra fragmentiška ir išsklaidyta visuomenėje. Politiniai sprendimai yra kompleksiškos grupių sąveikos ir derybų proceso rezultatas. Politinė sistema per žodžio, susirinkimų ir asociacijų laisves, laisvų rinkų procedūrą skatina piliečių organizavimąsi į grupes ir jų interesų atspindėjimą valdžios sprendimuose. Interesų grupės formuojasi pagal, socialinių, ekonominių, kultūrinių ir kitų takoskyrų linijas, o jų vidinė konkurencija politinį konfliktą orientuoja į kompromisus, neprievartinius
sprendimų metodus. Visos interesų grupės turi tam tikrą resursų – pinigų, statuso, ekspertizės, sankcijų, balsų – dalį, per kurią gali daryti įtaką valdžiai ir sutrukdyti vieno atskiro intereso įsigalėjimo. Svarbiausias šios sistemos privalumas – interesų grupių pusiausvyra užtikrina mažiausiai konfliktišku ir labiausiai visuomenės interesus tenkinančiu būdu.

Pliurastinių ir korporatyvistinių tendencijų raiška Lietuvoje

Pokomunistinėse visuomenėse pereinamuoju laikotarpiu interesų grupių ir vyriausybės santykiai reiškėsi kaip minimaliai reguliuojamas, spontaniškas procesas. Institucijos ir taisyklės buvo kuriamos, dažnai įstatymams vėluojant paskui greitai kintančią tikrovę. Pradinėje ir revoliucinėje interesų grupių formavimosi stadijose vyravo gatvės politika Vos susikūrusios grupės naudojosi daugiausia viešomis, neformalizuotomis savo reikalavimų artikuliavimo priemonėmis ir kanalais: žiniasklaida, ypač spauda, Sąjūdžio tribūna, demonstracijomis, piketais. Restitucinis pradinio privatizavimo etapo pobūdis, debatai apie ekonominę ir žemės ūkio reformą buvo viena iš daugelio visuomeninių organizacijų susiskaidymo į kairiuosius ir dešiniuosius bei grupavimosi apie atitinkamas partijas ir judėjimus priežasčių. Dažnai savo pobūdžiu tai buvo klientalistiniai santykiai. Partijos tokiu būdu užsitikrindavo rėmėjus ne tik rinkimuose, bet pirmiausia, organizuojant politines kampanijas (referendumai dėl prezidento institucijos, privatizavimo, indėlių grąžinimo ir pan.). Organizacijos mainais gaudavo patalpas, labdarą, lengviau galėjo prieiti prie valdininkų.

Pereinamuoju ir evoliucinio laikotarpio pradžioje įstatyminė bazė ir vyriausybės politika netenkino interesų grupių poreikių. Tai demonstruoja ir bendrosios NVO („Nevyriausybinės organizacijos“) sektoriaus problemos. Pirmasis nutarimas, tiesiogiai lietęs nevyriausybinių organizacijų ir vyriausybės santykius, buvo priimtas 1992 m.. Jame buvo numatyta “skatinti ir iš dalies finansuoti” tų nevyriausybinių institucijų, kurių pagrindinis tikslas – “labdara, kai kurių gyventojų grupių medicininė ir socialinė reabilitacija, kultūros tradicijų palaikymas, švietimo sistemos tobulinimas ir pan.,” programas. Nutarime pabrėžiama, kad finansinė pagalba neteikiama, jei institucijos siekia savo politinių tikslų, o “parama yra didžiausia, kai vyriausybinės ir nevyriausybinės institucijos, įgyvendindamos šias programas viena kitą papildo.” Prisimenant, kad tai buvo laikotarpis, kai ryškėjo vyriausybės krizės požymiai, nutarimą reikėtų vertinti atsargiai. Peršasi mintis, kad nutarimas buvo priedanga finansuojant remiančias Sąjūdį organizacijas. Tai galėtų būti įvardinta selektyviniu interesų protegavimu. Tuo metu žiniasklaidoje pasirodė žinutės, kad kai kurios dešinės pakraipos partijos, visuomeninės organizacijos ir judėjimai gavo papildomų lėšų iš vyriausybės.

Sparčiai augantis interesų grupių ir politinių partijų skaičius skatino reguliuoti NVO veiklą. Nei priimant pirmuosius šių grupių veiklą reglamentuojančius įstatymus , nei vėliau (1995-1996 m.), nebuvo vadovaujamasi apibrėžta interesų grupių politikos koncepcija, tačiau reaguojama į besikeičiančius socialinius-politinius santykius. Interesų grupių tarpusavio santykiuose ir santykiuose su partijomis bei vyriausybe vyravo pliuralistinio modelio bruožai ir tendencijos.

Viena bendriausių NVO apklausoje nurodomų problemų – organizacijų tarpusavio konkurencija (14 proc.), vyriausybės abejingumas NVO. Tačiau tai bendras daugeliui demokratijų bruožas. Net JAV vienodo intereso grupės paprastai pradeda kovoti dėl geresnių savo gyvavimo sąlygų, paramos, priėjimo prie vyriausybės.

Bendrosios NVO sektoriaus problemos

Valstybė nebendradarbiauja su NVO, nepasitiki jomis, žiūri į jas kaip į konkurentes 28 %

Nėra valstybinės NVO rėmimo strategijos 18 %

Įstatymai neadaptuoti, trukdo NVO veiklai 18 %

NVO tarpusavio konkurencija

Mažos NVO sunkiai gali paveikti valstybines institucijas 12 %

Nepripažįstama NVO sektoriaus svarba visuomenėje 12 %

Šaltinis: 50 nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje kokybinis tyrimas. NVOIPC, 1998. – P. 27.

Akivaizdu, kad visos išvardintos problemos yra susijusios su kertiniu klausimu – vyriausybės ir interesų grupių sąveika. Tačiau kai kurios jų kyla dėl pačių organizacijų specifikos, kitos – dėl išorinių priežasčių. Pagrindinės specifinės pačioms organizacijos problemos yra finansavimo trūkumas (45 proc.), valstybės pareigūnų neigiamas požiūris ir įstatymų trūkumai (28 proc.), organizacijų vadovų ir darbuotojų žinių, patirties, specialistų stoka (19 proc.), NVO tarpusavio konkurencija, nepasitikėjimas (4 proc.), NVO sektoriaus visuomenėje nepripažinimas (4 proc.). Išorinėms problemoms priklauso visos bendrosios problemos (2.1-1.lentelė). Be to, ypač akcentuojamas informacijos apie finansavimo šaltinius, NVO švietimo trūkumas. Minimos ir filantropijos tradicijų nebuvimas, kai kurių organizacijų naudojimas pasipelnymo tikslais.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1364 žodžiai iš 4303 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.