Interesu grupes ir santykis su valdzia
5 (100%) 1 vote

Interesu grupes ir santykis su valdzia

11213141

Turinys

1. Turinys 2

2. Įvadas 3

3. Interesų grupių ir valstybės sąveikos sistemos 4

1. Korporatyvizmas 4

2. Klientelizmas 4

3. Pliuralizmas 5

4. Pliurastinių ir korporatyvistinių tendencijų raiška Lietuvoje 5

5. Selektyvinis interesų atstovavimas 8

6. Trišalis bendradarbiavimas 11

7. Išvados 13

8. Naudota literatūra 14

Įvadas

Kur interesų grupių interesai prasideda ir kaip jie susiję su valstybės arba nacionaliniais interesais? Sutariama , kad bet kuri privati veikla neišvengiamai daro įtaką viešajai politikai, o privačių interesų gynimas „gina“ ir viešuosius interesus. Nepaisant šio klausimo problematiškumo, visiškai aišku, kad kiekviena interesų grupė deklaruoja savo tikslų, veiklos altruizmą ir „visuomeniškumą“.

Problemos, susijusios su interesų grupių veikla, jų santykiu su valstybe ir t.t. Lietuvoje yra menkai tyrinėtos, todėl šiame darbe analizė iš esmės yra grindžiama empirinės medžiagos apibendrinimu, kurį suradau įvairiuose straipsniuose. Bandysiu įžvelgti, kuria linkme krypsta valstybės ir interesų grupių santykiai.



Interesų grupių ir valstybės sąveikos sistemos

Korporatyvizmas

Jo svarbiausias akcentas yra funkcinis interesų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Formaliai valdžios institucijos pripažįsta išskirtinį atstovavimo statusą atskiroms interesų organizacijoms. Valdžios institucijos naudojasi grupių resursais ir jas kontroliuoja politikos procese. P. Schmitter atskiria dvi institucines modernaus korporatyvizmo formas: valstybės ir visuomenės korporatyvizmą.

Valstybės korporatyvizmas pasižymi biurokratinės centrinės valdžios dominavimu, partinėse sistemose dažnai vyrauja viena partija, teritoriniai dariniai yra aiškiai subordinuoti centrinei valdžiai, politinės subkultūros (etniniu, kalbiniu, regioniniu pagrindu ir t.t.) yra slopinamos. Tuo tarpu visuomenės korporatyvizmas yra santykinai autonomiškas, daugialypis, menkai subordinuotas, politinis ir rinkimų procesas yra konkurencingas, jam būdinga koalicinė politika.

Valstybės korporatyvizme yra interesų grupių skaičius, įtakos bei konkurencijos apribojimas. Visuomeniniam korporatyvizmui būdingas siekis aiškiai apriboti biurokratijos galias teisinėmis priemonėmis. Visuomenės korporatyvizmui būdinga ir tai, kad vyriausybė neretai konstituciškai įpareigoja konsultuotis dėl daugumos sprendimų su atitinkamomis interesų grupėmis, o pastarosios ne tik dalyvauja formuojant sprendimus, bet ir juos įgyvendina. Jo pranašumas – diskusija dėl sprendimų, trūkumas – apribota interesų grupių veikimo laisvė. Tuo tarpu valstybės korporatyvizmui būdinga tai, kad yra eliminuojama interesų grupių konkurencija, o arbitro teisės tarp jų atitenka valstybei.

Korporatyvizmo „lengvinančia aplinkybe“ laikomas būtent jo sugebėjimas nutolinti politiką nuo tokių institucijų kaip parlamentas, kuriam dažniausiai stinga patirties specifinėms problemoms suvokti bei ryžto jas perduoti didesnę patirtį turinčiai biurokratijai. Kitaip tariant, korporatyvizmas apsaugo politiką nuo ideologinių aistrų, šališkų prioritetų, visuomenės nuomonės nepastovumo ir jos poveikio. Todėl korporatyvizmas dažnai vertinamas kaip sąmoningas bandymas užtikrinti nuoseklumą ekonominėje politikoje.

Klientelizmas

Skirtingai nuo korporatyvizmo, klientelizmas yra dalinis, o ne visaapimantis modelis, todėl jo elementų galima surasti įvairiose politinėse sistemose.

Klientelizmas – tai asmeniniu pavaldumu grindžiami santykiai, kuriuose tam tikrus veiksmus atliekantys subjektai turi nevienodas galimybes. Taigi jam būdingas pavaldumas, abipusis interesas ir personalizacija, t.t. orientuotumės į asmenybę.Klietelistinis ryšys reiškia dvišalį simetriška patrono ir kliento santykį. Šis santykis yra savanoriškas, daugiafunkcinis ir neformalus, jam būdinga faktiška turto, valdžios ir statuso nelygybė. Be to, toks ryšys, veikiantis porų pagrindu, formuoja vertikalų porų tinklą įsiskverbiant į valdžios struktūras. Tradicinis klietelizmas dar vadinamas patronažo sistema, buvo būdingas agrarinėms visuomenėms, tačiau kai kuriose Europos demokratijose jis evoliucionavo į neoklientelizmą. Jame individualų patroną pakeičia politinės partijos. Partijų valdomam patronažui būdinga tokia politinė praktika, kai valdančios partijos priima partikulistinius įstatymus ir suteikia palankumą atskiroms organizacijoms už jų paramą rinkimuose. Kita vertus, kientelistinė sistema pamina socialinių grupių ir jų organizacijų autonomiją bei stengiasi jas absorbuoti į politinį žaidimą, valdomą valdžios grupių.

Pliuralizmas

Pliuralistų požiūriu, politinė valdžia yra fragmentiška ir išsklaidyta visuomenėje. Politiniai sprendimai yra kompleksiškos grupių sąveikos ir derybų proceso rezultatas. Politinė sistema per žodžio, susirinkimų ir asociacijų laisves, laisvų rinkų procedūrą skatina piliečių organizavimąsi į grupes ir jų interesų atspindėjimą valdžios sprendimuose. Interesų grupės formuojasi pagal, socialinių, ekonominių, kultūrinių ir kitų takoskyrų linijas, o jų vidinė konkurencija politinį konfliktą orientuoja į kompromisus, neprievartinius
sprendimų metodus. Visos interesų grupės turi tam tikrą resursų – pinigų, statuso, ekspertizės, sankcijų, balsų – dalį, per kurią gali daryti įtaką valdžiai ir sutrukdyti vieno atskiro intereso įsigalėjimo. Svarbiausias šios sistemos privalumas – interesų grupių pusiausvyra užtikrina mažiausiai konfliktišku ir labiausiai visuomenės interesus tenkinančiu būdu.

Pliurastinių ir korporatyvistinių tendencijų raiška Lietuvoje

Pokomunistinėse visuomenėse pereinamuoju laikotarpiu interesų grupių ir vyriausybės santykiai reiškėsi kaip minimaliai reguliuojamas, spontaniškas procesas. Institucijos ir taisyklės buvo kuriamos, dažnai įstatymams vėluojant paskui greitai kintančią tikrovę. Pradinėje ir revoliucinėje interesų grupių formavimosi stadijose vyravo gatvės politika Vos susikūrusios grupės naudojosi daugiausia viešomis, neformalizuotomis savo reikalavimų artikuliavimo priemonėmis ir kanalais: žiniasklaida, ypač spauda, Sąjūdžio tribūna, demonstracijomis, piketais. Restitucinis pradinio privatizavimo etapo pobūdis, debatai apie ekonominę ir žemės ūkio reformą buvo viena iš daugelio visuomeninių organizacijų susiskaidymo į kairiuosius ir dešiniuosius bei grupavimosi apie atitinkamas partijas ir judėjimus priežasčių. Dažnai savo pobūdžiu tai buvo klientalistiniai santykiai. Partijos tokiu būdu užsitikrindavo rėmėjus ne tik rinkimuose, bet pirmiausia, organizuojant politines kampanijas (referendumai dėl prezidento institucijos, privatizavimo, indėlių grąžinimo ir pan.). Organizacijos mainais gaudavo patalpas, labdarą, lengviau galėjo prieiti prie valdininkų.

Pereinamuoju ir evoliucinio laikotarpio pradžioje įstatyminė bazė ir vyriausybės politika netenkino interesų grupių poreikių. Tai demonstruoja ir bendrosios NVO („Nevyriausybinės organizacijos“) sektoriaus problemos. Pirmasis nutarimas, tiesiogiai lietęs nevyriausybinių organizacijų ir vyriausybės santykius, buvo priimtas 1992 m.. Jame buvo numatyta “skatinti ir iš dalies finansuoti” tų nevyriausybinių institucijų, kurių pagrindinis tikslas – “labdara, kai kurių gyventojų grupių medicininė ir socialinė reabilitacija, kultūros tradicijų palaikymas, švietimo sistemos tobulinimas ir pan.,” programas. Nutarime pabrėžiama, kad finansinė pagalba neteikiama, jei institucijos siekia savo politinių tikslų, o “parama yra didžiausia, kai vyriausybinės ir nevyriausybinės institucijos, įgyvendindamos šias programas viena kitą papildo.” Prisimenant, kad tai buvo laikotarpis, kai ryškėjo vyriausybės krizės požymiai, nutarimą reikėtų vertinti atsargiai. Peršasi mintis, kad nutarimas buvo priedanga finansuojant remiančias Sąjūdį organizacijas. Tai galėtų būti įvardinta selektyviniu interesų protegavimu. Tuo metu žiniasklaidoje pasirodė žinutės, kad kai kurios dešinės pakraipos partijos, visuomeninės organizacijos ir judėjimai gavo papildomų lėšų iš vyriausybės.

Sparčiai augantis interesų grupių ir politinių partijų skaičius skatino reguliuoti NVO veiklą. Nei priimant pirmuosius šių grupių veiklą reglamentuojančius įstatymus , nei vėliau (1995-1996 m.), nebuvo vadovaujamasi apibrėžta interesų grupių politikos koncepcija, tačiau reaguojama į besikeičiančius socialinius-politinius santykius. Interesų grupių tarpusavio santykiuose ir santykiuose su partijomis bei vyriausybe vyravo pliuralistinio modelio bruožai ir tendencijos.

Viena bendriausių NVO apklausoje nurodomų problemų – organizacijų tarpusavio konkurencija (14 proc.), vyriausybės abejingumas NVO. Tačiau tai bendras daugeliui demokratijų bruožas. Net JAV vienodo intereso grupės paprastai pradeda kovoti dėl geresnių savo gyvavimo sąlygų, paramos, priėjimo prie vyriausybės.

Bendrosios NVO sektoriaus problemos

Valstybė nebendradarbiauja su NVO, nepasitiki jomis, žiūri į jas kaip į konkurentes 28 %

Nėra valstybinės NVO rėmimo strategijos 18 %

Įstatymai neadaptuoti, trukdo NVO veiklai 18 %

NVO tarpusavio konkurencija

Mažos NVO sunkiai gali paveikti valstybines institucijas 12 %

Nepripažįstama NVO sektoriaus svarba visuomenėje 12 %

Šaltinis: 50 nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje kokybinis tyrimas. NVOIPC, 1998. – P. 27.

Akivaizdu, kad visos išvardintos problemos yra susijusios su kertiniu klausimu – vyriausybės ir interesų grupių sąveika. Tačiau kai kurios jų kyla dėl pačių organizacijų specifikos, kitos – dėl išorinių priežasčių. Pagrindinės specifinės pačioms organizacijos problemos yra finansavimo trūkumas (45 proc.), valstybės pareigūnų neigiamas požiūris ir įstatymų trūkumai (28 proc.), organizacijų vadovų ir darbuotojų žinių, patirties, specialistų stoka (19 proc.), NVO tarpusavio konkurencija, nepasitikėjimas (4 proc.), NVO sektoriaus visuomenėje nepripažinimas (4 proc.). Išorinėms problemoms priklauso visos bendrosios problemos (2.1-1.lentelė). Be to, ypač akcentuojamas informacijos apie finansavimo šaltinius, NVO švietimo trūkumas. Minimos ir filantropijos tradicijų nebuvimas, kai kurių organizacijų naudojimas pasipelnymo tikslais.

Pereinamuoju ir evoliuciniu laikotarpiais palaipsniui buvo sudaromos prielaidos pagrindinių ekonominio intereso grupių ir vyriausybės santykių institucionalizavimui. 1995 m. gegužės mėnesį A. Šleževičiaus pasirašytas nutarimas dėl
bendradarbiavimo tarp Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų buvo pradėtas realiai įgyvendinti ir plėtojamas kitų vyriausybių. Pagrindiniai šio susitarimo dalyviai, atstovaujantys darbuotojus, yra Lietuvos darbininkų sąjunga, Darbo federacija, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas. Darbdavius atstovauja Lietuvos pramoninkų konfederacija, Verslininkų darbdavių konfederacija ir Nacionalinė verslininkų konfederacija. Trišaliu bendradarbiavimu siekiama “keistis informacija darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais, konsultuotis dėl šalims priimtinų šių klausimų sprendimų, trišaliu principu rengti ir derinti teisės aktų projektus,” taip pat nutarimus aktualias darbo, socialiniais klausimais priimti tik juos išnagrinėjus trišalėje taryboje. G. Vagnoriaus vyriausybė įkūrė Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo interesų derinimo komisiją, vadinamą Dvišale komisija, atstovaujančią smulkų verslą ir Vyriausybę. Abiejose struktūrose siekiama dirbti pariteto pagrindais. Profesinių sąjungų atstovai kaltina Vyriausybę, kad ji ir taryboje atsižvelgia tik į darbdavių interesus, todėl trišalis susitarimas – fasadinė institucija. Vis tik, nors trumpas jų darbo patyrimas neleidžia daryti tikslesnių išvadų, akivaizdu, kad tai bandymo reguliuoti konfliktus makrolygiu institucionalizacijos pradžia. Politinės teorijos požiūriu, šių ir Žemės, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įsteigimas liudija apie korporatyvistinių elementų įtvirtinimą.

Palaipsniui keičiasi Vyriausybės požiūris į NVO. 1998 .m. gegužės 25 d. Vyriausybės nutarimas dėl nuolatinės nevyriausybinių organizacijų komisijų sudarymo iš esmės skiriasi nuo minėto 1992 m. ad hoc nutarimo. Jame formuluojamas komisijos tikslas – padėti NVO realizuoti svarbiausius jų tikslus teikiant Vyriausybei atitinkamų teisės aktų, susijusių su jų veikla, projektus. Plėtojamos ir interesų grupių savivaldybių bendradarbiavimo formos.

Savivaldybės paprastai bendradarbiauja su regioninėmis organizacijomis. 1997 m. veikė 1444 regioninės NVO. Jos registruojamos savivaldybėse ir apskrityse, jei jų veikia apima kelių savivaldybių teritoriją. Daugiausia NVO užregistruota Klaipėdoje – 476, Kaune – 44, Vilniaus rajone – 21. 903 NVO išsimėčiusios po visą Lietuvą. Plačiausiai savivaldybės remia ir ryšius palaiko su NVO palaiko socialinių paslaugų srityje. Pvz., Vilniaus miesto savivaldybė nuo 1991 m. suteikia visišką finansavimą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijai, Lietuvos invalidų sąjungai. Parama socialines paslaugas teikiančioms organizacijoms didėja Klaipėdos ir Kauno miestuose. Tačiau, grįžtant prie nagrinėjamų sociologinių apklausų duomenų, matyti, kad regionines NVO stokoja techninio aprūpinimo, vadovų ir darbuotojų švietimo. Dėl nepakankamų duomenų, sunkiau užčiuopti gilumines regioninių NVO problemas.

Galima tvirtinti, kad vyrauja pliuralistinis vyriausybės ir interesų grupių sąveikos modelis, kartu atsirandant korporatyvistinių elementų. Evoliuciniu interesų grupių raidos laikotarpiu vyriausybė priima kryptingesnius teisinius aktus grupių politikos požiūriu. Ryškėja darbo su skirtingomis grupėmis diferenciacijos tendencijos. Kol kas jos reiškiasi selektyvinio atstovavimo forma. Akivaizdu, kad laimi stipriausios interesų grupės. Kita vertus, tai – formalioji viešosios politikos formavimo ir interesų patekimo į sprendimų procesą pusė. Apie tai byloja ir “lubizmo” fenomenas.

Selektyvinis interesų atstovavimas

Tėvynės sąjungos/Lietuvos konservatorių partijos (TS/LK) ir Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LKP) memorandumas – vienas selektyvinio interesų atstovavimo pavyzdžių. Tačiau tai daug sudėtingesnis ir įdomesnis reiškinys nei nušviečiama žiniasklaidoje. Pati jo radimosi logika yra nesunkiai, nors gal ir kontroversiškai, paaiškinama.

Pirmiausia, galima tvirtinti, kad LPK yra viena iš Konservatorių partijos rėmėjų ir finansavimo šaltinių. Tokia praktika seniai tapo politinio gyvenimo norma senosiose demokratijose. Ir nors ji dažnai traktuojama kaip neišvengiamas blogis, jei neperauga į korupcinius santykius, yra laikoma nusistovėjusia interesų grupių ir partijų sąveikos forma.

Antra, egzistuoja priežastinis ryšys tarp privilegijuotos stambiojo verslo padėties bet kurioje politinėje sistemoje, jei ji veikia rinkos sąlygomis, ir ekonominės vyriausybės politikos. Tai vaizdžiai iliustruoja Lindblomas savo knygoje ”Politics and Markets”(1977): “Kadangi visuomenės funkcionavimas yra verslininkų rankose, tai reiškia, kad darbo vietos, kainos, produkcija, augimas, pragyvenimo lygis, kiekvieno ekonominis saugumas yra jų rankose (…) Pagrindinė vyriausybės funkcija – prižiūrėti, kad verslininkai vykdytų savo uždavinius.” Kitaip tariant, politikams reikia verslininkų, verslininkams – politikų.

Tačiau pokomunistinėje Europoje veikia “nušvietimo efektas”, būdingas pokomunistinių šalių žiniasklaidai, formuojantis išankstinę negatyvią viešąją nuomonę, kuri nėra naudinga vykdomoms ekonominėms reformoms perspektyvos prasme. “Nušvietimo efektą” galima konceptualizuoti ekonomikos sąvokomis – ją apibrėžiant kaip mechanizmą, kuris teikia klaidinančią informaciją apie naudingumo funkciją ir todėl gali lemti netikusius sprendimus.” Jis veikia ir taip vadinamą
“teigiamos politikos ir neigiamos ekonomikos paradoksą”, kurio esmė yra ta, kad dėl egzistuojančio socialinio rinkos ir demokratijos toleravimo ribotumo sunku surasti optimalų ekonomikos liberalizavimo ir politinės demokratizacijos derinį. Todėl neišvengiami populistiniai vyriausybės sprendimai, stabdantys ekonomikos efektyvumą. Panašaus efekto susilaukia ir neigiami verslo atstovų vertinimai, nors selektyvinio interesų atstovavimo priežastis ir yra tas pats “teigiamos politikos – neigiamos ekonomikos paradoksas.”

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2171 žodžiai iš 4303 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.