Interesų grupės viešojoje politikoje
5 (100%) 1 vote

Interesų grupės viešojoje politikoje

1121314151

1. Interesų grupės ir jų klasifikacija

Žmonių grupių noras paveikti valdžią ar jos atstovus, siekiant sau palankių sprendimų ir įstatymų, pastaruoju metu tapo ypač pastebimu ir nenuginčijamu vaidmeniu politikos formavime. Šios organizuotos žmonių grupės kitaip dar vadinamos „interesų grupėmis“. Interesų grupės – tai organizacijos, kurios yra autonomiškos nuo vyriausybės ir politinių partijų ir vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis stengiasi daryti įtaką vyriausybės politikai, tačiau jos nesiekia valdžios tiesiogiai, o stengiasi paveikti jau esančius valdžioje. Į politikos formavimą yra įsitraukusios pačios įvairiausios interesų grupės. Interesų grupių veikla dažnai apibūdinama, kaip žmonių valios ir norų išreiškimas ir atstovavimas, tačiau, tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, daugelis žmonių nepasitiki šiomis grupėmis, manydami, kad jos tėra tik politinių rietenų, pinigų ir valdžios troškimas, tačiau svarbiausias jų skirtumas nuo politinių partijų yra tas, kad interesų grupės nesiekia formuoti vyriausybės

„Bet kuri grupė, siekianti paveikti vyriausybę, vadinama interesų grupe. Keliamas interesas gali būti santykinai siauras, jei jis išreiškia tam tikros veiklos ar vienijamų atitinkamo tikslo grupių siekius, arba gali būti žymiai plačiau suprantamas, kaip pavyzdžiui, – „Žaliųjų“ politinės organizacijos.

Dažnai siauresnius interesus atstovaujančios grupės vadinamos visuomeninio intereso grupėmis. Skirstymas į visuomenines ir privačias interesų grupės yra santykinis, labiau paplitęs Jungtinėse Valstijos, kur į jas žiūrima su nepasitikėjimu, nei Europoje ir Japonijoje, kur jos dažnai įtraukiamos į politikos formavimo procesą. Visuomeninio intereso grupės yra tos, kurios siekia visuomenines gerovės ir kurių laimėjimai nesuteikia jų nariams ar aktyvistams jokių išskirtinių ar materialių lengvatų. Šis apibrėžimas gali būti laisvai interpretuojamas pačių grupių narių. Bendra gerovė yra veiklos kryptis, kuri naudinga be išimties visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvauja grupėse ar ne. Ryškiais pavyzdžiais gali būti švarios atmosferos ir pasaulinės taikos klausimai. Tačiau, nors visi linkėtų šių dalykų, tačiau ne kiekvienas juos vienodai vertina. Svari atmosfera gali būti svarbiu prioritetu, bet pramonės vystymas taip pat būtinas. Gamybininkai priešinasi griežtoms atmosferos užterštumo apribojimo normoms, argumentuodami, kad jų pozicijos remiasi Kitokia nei švarios atmosferos gynėjų visuomeninio intereso koncepcija. Tai, kas yra visuomeninė gerovė vienai grupei, gali būti asmenine nauda kitai grupei.“ (Zeigler H. Politinė bendruomenė. p.154)

Vieningai sutariama, jog interesų grupių susidarymo pagrindas yra bendras interesas. Jo vedami žmonės jungiasi į grupes, kurių tikslas yra tenkinti savo poreikius. Poreikių pamatu formuojami tikslai ir reikalavimai, kurie tampa vienokių ar kitokių veiksmų priežastimi. Turbūt aiškiausią ir populiariausią interesų grupių klasifikaciją pagal organizuotumo kriterijus yra pasiūlęs politologas G.A.Almond. Pagal šią klasifikaciją skiriami keturi grupių tipai: anoniminės, neasocijuotos, asocijuotos ir institucinės:

ü Anoniminės interesų grupės – tai grupės, kurios nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi aiškių lyderių, susiformuoja spontaniškai, egzistuoja trumpą laiką.(Atsiranda daugikliu atvejų dėl žmonių nusivylimo). Jos yra būdingiausios besivystančioms šalims, tačiau gali pasireikšti ir kitur. Pvz. žydai buvusioje SSRS, musulmonų fundamentalistai Irane ir t.t. Anoniminių interesų grupių veikimo būdai taip pat yra patys primityviausi; tai masinės demonstracijos, grasinimas jėga, jos vartojimas, teroristiniai išpuoliai.

ü Neasocijuotos interesų grupės – tai grupės, neturinčios jokios formalios organizacijos ir aktyviai nedalyvaujančios politikoje, tačiau susidedančios iš žmonių, potencialiai turinčių vienodus interesus. Tai ir įvairios gentys, ir tautinės mažumos, ir įvairūs socialiniai sluoksniai, netgi religinės grupės. Šios interesų grupės būdingiausios atsilikusiems kraštams (pvz. čigonai Rytų Europoje, „neliečiamieji“ Indijoje. Jos aktyviau neveikia, tačiau kelia socialinių konfliktų grėsmę vien savo buvimu.

ü Asocijuotos interesų grupės – tai grupės, kurios yra laisvai susikūrusios ir gerai organizuotos, siekiančios sau norima linkme paveikti vyriausybės politiką, aktyviai ginančios ir atstovaujančios savo interesus. Jos labiausiai pasireiškia išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse (pvz. profsąjungos, verslininkų susivienijimai, intelektualų profesinės asociacijos, žemdirbių grupės, judėjimai už taiką ir nusiginklavimą. Asocijuotų interesų grupių veikla labiausiai pasireiškia per partijas, jų finansavimą. Dar jos daro intelektualinį poveikį.

ü Institucinės interesų grupės – tai grupės, kurios susiformuoja ir atsiranda pačioje vyriausybėje, jos aparate ir įvairiose tarnybose, institucijose, kad padėtų vyriausybei įgyvendinti jau priimtus sprendimus. Institucine interesų grupe galima pavadinti ir armiją, ir valdininkiją, ir mokslo bei mokymo įstaigas, taip pat mokslinius institutus ir t.t. Jos labiausiai įtakingos besivystančiose šalyse (pvz. Lotynų Amerikoje ).Šios grupės veikia
politinį procesą, stengiasi išnaudoti savo interesams turimus pranašumus ir galimybes, turimus valstybės valdymo sistemoje.

2. Lobizmas

Interesų grupių veikla dažniausia pasireiškia per profesionalių lobistų veiką. Įvairios organizuotos interesų grupės savo tikslams siekti turi profesionalius lobistus kurie ir atlieka lobistinę veiklą. „Lobistinė veikla – fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai.“ (Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas).

Taip pat apibrėžiama veikla, kuri nelaikoma lobistine:

“1) visuomenės informavimo priemonių savininkų, leidėjų ar jų darbuotojų veikla ar darbas, susiję su informacija apie teisės aktus bei jų projektus: viso ar dalies teksto paskelbimas, apžvalga, komentarai. Ši nuostata netaikoma, kai visuomenės informavimo priemonių savininkai, leidėjai ar jų darbuotojai gauna atlyginimą už lobistinę veiklą;

2) asmenų veikla, kai jie valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų kvietimu atlygintinai ar neatlygintinai kaip ekspertai ar specialistai dalyvauja rengiant, svarstant ar aiškinant teisės aktų projektus;

3) valstybės politikų, valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų veiksmai inicijuojant, rengiant, svarstant, priimant bei aiškinant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, atliekami pagal teisės aktų jiems suteiktas pareigines teises;

4) pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai;

5) mokslininkų (pedagogų) veikla, išskyrus atvejus, kai jie veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais;

6) fizinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisės aktų pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiais galios, naujų teisės aktų priėmimo ar nepriėmimo, išskyrus atvejus, kuriais tas fizinis asmuo veikia lobistinės veiklos užsakovo interesais.” (Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas)

Siekiant Lietuvoje kontroliuoti lobistinę ir interesų grupių veiklą, yra sukurtos priemonės reguliuojančios ir ribojančias lobistų priemones.

“Būti lobistinės veiklos užsakovu draudžiama:

1) valstybės politikui;

2) valstybės pareigūnui, valstybės tarnautojui ar teisėjui;

3) valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms;

4) valstybės ar savivaldybių įmonėms.” (Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas)

Kiti lobistinės veiklos apribojimai:

1. Lobistui ir lobistinės veiklos užsakovui draudžiama sulygti dėl tokio lobistinių paslaugų apmokėjimo, kai atlyginimo dydis priklauso nuo konkretaus teisės akto pakeitimo, papildymo, pripažinimo netekusiu galios ar atmetimo arba naujo teisės akto priėmimo ar nepriėmimo.

2. Draudžiama lobistinę veiklą finansuoti iš valstybės ar savivaldybių biudžetų.

3. Interesų grupės ir politinės partijos

Kaip jau minėta anksčiau, pagrindinis interesų grupių ir politinių partijų skirtumas yra jų tikslai. Interesų grupės nesiekia valdžios, joms pakanka spaudimo. Tačiau neretai sąveika tarp jų būna itin artima. Pvz.: partijos remia interesų grupes, stengiasi paveikti sprendimų priėmimą jų naudai ir taip atsidėkoja joms už rinkimų kampanijos finansavimą. Dažnai interesų grupės formuoja viešąją nuomonę ir partijos siekia interesų grupių paramos, norėdamos pritraukti kuo daugiau rinkėjų. Taip pat yra keletas kitų partijų ir interesų grupių skirtumų:

ü Skirtingi būdai įgyvendinant tikslus: politinės partijos veikia kitais būdais. Jos nori platesnių visuomenės sluoksnių paramos, todėl siekia kompromisų. Taip jos tik santykiškai gali ginti piliečių interesus;

ü Politinės partijos yra atsakingos visuomenei, o interesų grupės neatsako už savo veiklos padarinius;

ü Partijos atviros visoms visuomenės grupėms, o interesų grupės – ne.

ü Interesų grupių veikla paprastai orientuota tik vieną ar keletą veiklos krypčių, o partijų veikla apima visus nacionalinių interesų aspektus.

Partijų ir interesų grupių vaidmens skirtumai:

ü Interesų grupių veikla dažnai yra konfliktų priežastis, o partijos stengiasi įvairiais būdais spręsti visus nesklandumus;

ü Politinės partijos yra gyventojų integracijos į politinę sistemą objektas. Interesų grupės tokią funkciją taip pat vykdo, tačiau daug siauresniu mastu; Politinės partijos ir interesų grupės taip pat turi daug bendro. Partijos gali formuotis interesų grupių pagrindu, o pastarosios gali dalyvauti rinkimuose. Jei taip atsitinka, tai paprastai tos interesų grupės tampa partijomis, jų veikla išsiplečia.

Skirtingų ideologijų partijos skirtingai vertina interesų grupių ir valstybės santykį. Socialistinės pasisako už korporatyvistinį modelį, leidžiantį ginti dirbančiųjų interesus, o štai liberalai – prieš bet kokį grupių veiklos apribojimą. Konservatoriai taip pat remia laisvą jų veiklą, tačiau interesų grupių veiklos modelis, būdingas kiekvienai šaliai dažniausiai yra formuojamas tos šalies istorinės praeities, kultūrinės, socialinės, politinės aplinkos, o ideologinis momentas ne visuomet yra
svarbus.

4. Interesų grupių įtakos šaltiniai

“Interesų grupių veikla, kurios imasi išrinktieji ir skiriamieji valdininkai, daro įtaką dėl lengvai suprantamų priežasčių: vyriausybės pareigūnai derėdamiesi turi savų kozirių, nes jie netiesiogiai savo valdžią gali panaudoti įvairiausiais būdais. Tie, kuriems tenka bendrauti su šiais pareigūnais, žino apie šitą pasirinkimo laisve. Tačiau kaip įtakos gali įgyti nevyriausybinės grupės? Ar čia svarbu kas nors daugiau, nei tik balsai ir pinigai – du plačiausiai pripažinti būdai, kaip įgyti įtakos?” (Lindblom C. E., Woodhouse E. J. Politikos formavimo procesas. P.125)

4.1. Poveikis balsavimo rezultatams

Pirma, ar labai svarbus yra grupės gebėjimas veikti rinkimus – nulemti balsavimo rezultatus? Dažnai manoma, jog vyriausybės valdininkai baiminasi, kad apviltų interesų grupių narių balsai atsigręš prieš juos, tačiau daug politikos mokslininkų abejoja šios interpretacijos adekvatumu. Kai interesų grupės bando grasinti valdininkui, jog jos paveiks rinkėjų balsus, ,,jos paprastai į įstatymų leidėją nukreipia neužtaisytą ginklą“, ir valdininkai šitai žino. Kadangi daugelio piliečių nuostatos balsuoti už vieną ar kitą partiją išlieka palyginti pastovios, interesų grupės lyderiui, kuris šitaip bando atsilyginti išrinktajam pareigūnui arba jį nubausti, bus tikrai nelengva siekiant daryti įtaką savo grupės narių balsams.Be to, profesines sąjungos arba kitos dideles organizacijos nariai tikriausiai nebalsuos vienodai.

Kartais organizuotos grupės būna labai įtakingos vietos rinkimuose, pavyzdžiui, kai mokyklos tarybos rinkimus laimi mokytojų profesinės sąjungos remiami kandidatai. Organizacijos, kovojančios prieš mokesčius, kartais viešąją nuomonę nuteikia prieš kai kuriuos kandidatus arba prieš valstijų obligacijų emisiją.

4.2. Rinkimų kampanijų finansavimas

Kita žinoma interesų grupių įtakos rūšis, nelabai nutolusi nuo poveikio rinkimų rezultatams, yra kandidatų rinkimų kampanijų finansavimas. Potencialūs kandidatai, nepajėgiantys rasti sąjungininkų bent vienoje iš pagrindinių interesų grupių, paprastai dėl lėšų stygiaus rinkimuose negali pasirodyti sėkmingai. Taigi įstatymų leidybos institucijas užpildo nariai, kurie be didelių raginimų yra nusiteikę bent jau atidžiai išklausyti tuos, kurie jiems padėjo laimėti rinkimus.

4.3. Įtikinėjimas

Kad ir kokie svarbūs būtų balsai ir pinigai, jie vis dėlto nėra tokie galingi kaip paprastai manoma, ir jais remiantis negalima iki galo paaiškinti interesų grupių įtakos. O gal įtaka yra pasiekiama ir dėl ,,racionalesnių“ priežasčių? Ar interesų grupės, išaiškindamos ir artikuliuodamos tai, ko nori žmonės, kontroliuodamos vyriausybės veiklą ir kitaip įsijungdamos į viešosios politikos formavimo procesą, kaip nors išsikovoja įtakingą vaidmenį sau ?

Atsakymą, atrodo, duoda argumentuoto įtikinėjimo, kurį lobistai kartais labai gerai atlieka, vaidmuo politiniame gyvenime. Iš dalies tai yra tiesiog gudrumo išraiška, pavyzdžiui, aeronautikos įmonė, siekianti sudaryti naują sutartį, tikriausiai nebus linkusi aiškinti, kaip ši sutartis padidins jos pelną. Vietoj to ji imsis lobistinės veiklos, pagrįstos tam tikriems valdininkams svarbiomis vertybėmis. Jeigu politiniame procese dalyvauja nemažai dalyvių, galinčių panašiai argumentuoti savų interesų siekimą, atveriamas kelias protingai viešajai politikai, dėl kurios sutartų dalyvaujančiųjų dauguma. Akivaizdu, kad būtina, jog dalyvautų daugelis grupių, atstovaujančių skirtingiems požiūriams į problemą, kad netikslūs ir klaidinantys vienos interesų grupės siekiai galėtų būti užginčyti kitų grupių. Kai šios sąlygos yra beveik patenkintos, geram tikslui gali pasitarnauti net iš dalies manipuliacijomis pagrįstos ir nevisiškai nuoširdžios interesų grupių pastangos įtikinti kitus.

Yra pakankamai įrodymų, kad interesų grupių teikiami argumentai dažnai atlieka šviečiamąją funkciją. Profesionalus lobistas per dešimtį minučių gali paaiškinti tai, ką valdžios narys išsiaiškintų dvi valandas pastudijavęs įstatymų projektus.Viena priežastis, dėl kurios lobistai yra linkę specializuotis ir dirbti su kokiais nors komitetais bei jų personalu, yra ta, kad ,,per tam tikrą nuolatinių kontaktų laiką lobistai gali įrodyti, jog jų informacija yra patikima.

Šališkos analizės svarba padeda paaiškinti nepaprastą kai kurių interesų grupių kampanijų, nukreiptų ne į įstatymų leidėjus ar administratorius, bet į teismus, efektyvumą. Gėjų teisės, abortai ir kiti socialines politikos klausimai į teismų darbotvarkę taip pat buvo įtraukti spaudžiant grupėms, siekusioms savo pažiūrų įtvirtinimo įstatymu.

4.4. Interesų grupių lyderiai kaip elitas

Interesų grupės daro esminę įtaką viešosios politikos formavimui, todėl prasminga interesų grupių lyderius traktuoti kaip valdančiojo elito narius – kartu su vyriausybės pareigūnais ir vadovais. Interesų grupių lyderiai yra ir didžiulę įtaką turintys asmenys, ir tie, kurie yra veikiau užimti, nei įtakingi. Tačiau jei sąvoka ,,elitas“ apibrėžiamos grupės, kurios palyginti su visa visuomene yra mažos ir kurių politinė įtaka yra neproporcingai didelė, tuomet įtakingiausių interesų grupių lyderiai iš tikrųjų
kategorijai.

Tai yra ypač teisinga atžvilgiu tų, kurie dalijasi faktine valdžia, kai vyriausybės politikos formuotojai atsakomybę už politikos formavimą deleguoja privačioms grupėms. Į rinką orientuotoje visuomenėje priimant daugelį ekonominių sprendimų tai nutinka labai dažnai. Tačiau toks delegavimas neapima vien tik verslo vadovų.

5. Teigiami interesų grupių veiklos aspektai

“Paprastai manoma, kad per interesų grupių veikla yra įgyvendinamos minties, žodžio, peticijų ir susirinkimų laisvės – tos laisvės, dėl kurių buvo kuriama liberalioji demokratija. Susirinkimų laisvė numato teisę burtis į grupės, o žodžio laisvė implikuoja leidimą užsiimti finansavimo paieška, kad galėtų nusipirkti vietos laikraštyje ar užmokėti už laiką eteryje. Ar verslo korporacijoms ir kitoms didelėms institucijoms reikėtų leisti naudotis tomis pačiomis teisėmis, kurios pirmiausia buvo numatytos individualiems piliečiams, yra vienas iš svarbiausiu klausimų, į kurį lig šiol pakankamai gerai neatsakė nei demokratijos teorija, nei praktika.

Be įtakos laisvei, interesų grupės atlieka ir tam tikras politikos formavimo funkcijas. Visi žino, kad interesų grupių veikla paprastai iškraipo politikos formavimą; tai aptariama toliau šiame skyriuje. Tačiau interesų grupės atlieka ir pozityvesniu funkcijų.” (Lindblom C. E., Woodhouse E.J. Politikos formavimo procesas. P.119)

5.1. Piliečių valios išaiškinimas

Kartais privačios interesų grupės sukuria informacijos mainus tarp paprastų piliečių ir labiau kompetentingų vadovų bei personalo. Dalis tokiu mainų atliekama informacinėmis brošiūromis ir panašiomis priemonėmis, už kurias yra atsakingi profesionalus darbuotojai. Per rinkimus į vadovaujančius postus profesinėje sąjungoje ar kitoje interesų grupėje kandidatų nuomonių skirtumai gali padėti eiliniams nariams suvokti problemas, kurios iškyla jų organizacijai. Kaip dažnai atsitinka, tai labai priklauso nuo atskiru grupių ir nuo kiekvieno grupės nario.

Be to, interesų grupės yra naudingos ir galbūt net būtinos, kad politikos formavimo procesą praturtintų įvairiais požiūriais, faktine informacija bei idėjomis. Kadangi organizacijos formuoja savo narių pažiūras, būtų neteisinga sakyti, kad jos tiesiog išreiškia tai, ko nori jų nariai. Tačiau interesų grupės dažnai gina tuos poreikius ir norus, kuriems, jų vadovybes manymu, turėtų pritarti ar bent neprieštarauti dauguma tų grupių narių. Žinoma, verslo įmonių vadovai gali diktuoti grupės pozicija ir nesukti sau galvos dėl ,,narių“ nuomonės.

5.2. Realistiškos darbotvarkės sudarymas

Alternatyvių viešųjų politikų, kurias bet kurio klausimu galėtų vykdyti vyriausybė, yra bent jau tiek pat, kiek ir piliečių, kurių kiekvienas galbūt savaip supranta, kokia turėtų būti gera viešoji politika. Kadangi niekas neįstengtų išnagrinėti visos šios viešosios politikos alternatyvų gausybės, siūlymų skaičius turėtų būti sumažintas tiek, kad juos būtų galima suvaldyti. Kad viešosios politikos būtų formuojamos visuomenės valia, daugybės žmonių nuomonės turi būti sujungtos, atsisakius daugybės individualių skirtumų vardan bendrų bruožų, kurie patenkinamai vienija daugelį nuomonių.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, interesų grupių veikla individualių interesų nepriešpriešina bendriesiems interesams. Ji veikiau padeda įveikti individualių interesų įvairovę ir konfliktą. Apibendrinant galima pasakyti, kad interesų grupės padeda suformuoti realistišką darbotvarkę, išaiškindamos ir artikuliuodamos tai, ko nori piliečiai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2848 žodžiai iš 5635 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.