Interesu grupes
5 (100%) 1 vote

Interesu grupes

Turinys

Turinys …………………………………………………………………………………… 1

Įvadas ……………………………………………………………………………………. 2

1 Interesų grupių sandara ir klasifikacija ….……………………….. 3

2 Interesų grupių efektyvumas ………………………………………..…….. 6

2.1 Politinė sistema……………………………………………………………. 6

2.2 Partinė sistema………………………………………………………………….. 7

2.3 Politinė kultūra……………………………………..…………………………. 8

2.4 Interesų grupių įtaka politikai………………………………………………. 9

2.5 Efektyviausios interesų grupės………………………………………………. 12

Išvados …………………………………………………………………………………….. 14

Literatūros sąrašas ………………………………………………………………………. 15

Įvadas

paramos. Todėl jų tarpusavio priklausomybė ir sąveikos būdai yra svarbūs tiriant ne tik jų ryšių pobūdį, bet ir apskritai viešosios politikos Interesų grupės, anksčiau vadintos spaudimo grupėmis (pressure groups), yra organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą politiką konkrečioje srityje. Nors demokratijos teorija daugiau kalba apie individo teises, realiame gyvenime politinė valdžia apskritai ir tuo labiau valstybinė valdžia, turi skaitytis pirmiausia su didelių grupių – verslininkų, darbininkų, fermerių, ir t.t. interesais. Politika vyksta pagrindinai grupių lygyje, o jos dalyviai yra ne tik politinės partijos, judėjimai ir valstybinės institucijos, bet ir siauresnės interesų grupės.

Interesų grupės vertinamos įvairiai, jų atsiradimas siejamas su atstovauja demokratija, industrine visuomene. Interesų grupė – anot A. Krupavičiaus, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Dėka interesų grupių, pilietinė grupė iš teorinio pavidalo virsta gyva, veikiančia struktūra. J. Novogrockienė interesų grupę apibrėžia kaip: “savanoriškai susiorganizavusi grupė žmonių, kuriuos vienija bendri interesai ir siekis juos ginti bei suteikti savo nariams maksimalią naudą”.

Politologai analizuoja interesų grupes, kaip būdingus valstybės ir visuomenės santykių bruožus, siekdami sužinoti, kokios politinės nelygybės, bendrųjų interesų pajungimo daliniai, bei interesų grupių galimybių problemos šiuolaikinėje visuomenėje. Interesų grupės, panašiai kaip ir politinės partijos, yra politinio dalyvavimo forma, į kurią įsitraukia milijonai žmonių ir tūkstančiai organizacijų skirtingose politinėse sistemose. Remiantis Lietuvos respublikos teisingumo duomenimis, 1990 metais Lietuvoje įregistruotų nevyriausybinių organizacijų buvo 146, o 2001 12 21 šis skaičius išaugo iki 1888.

Interesų grupės yra bet kurioje demokratijoje svarbi problema interesų grupių ir partijų santykiai. Politinės partijos interesų grupėms yra vienas pagrindinių priėjimo prie sprendimų priėmimo kanalų. Partijos, savo ruožtu, dažnai linkusios bendradarbiauti su interesų grupėmis, tikėdamosios pagalbos mobilizuojant rinkėjų balsus rinkimuose arba siekdamos finansinės formavimą.

Interesų grupės nesiekia politinės, juolab valstybinės valdžios. Dažnai jos yra identiškos judėjimams ir organizacijoms. Tačiau daugelis interesų grupių skiriasi nuo organizacijų tuo, kad yra labiau homogeniškos ir kartu mažiau struktūruotos. Svarbiausia, interesų grupių pagrindinis tikslas yra tai, kad valstybinė valdžia, priimdama sprendimus, kaip galima daugiau atsižvelgtų į jų poreikius ir spręstų joms rūpimas problemas. Savo veikla jos užtikrina efektyvią konkurenciją ir galimybes dalyvauti politikoje palyginti platiems gyventojų sluoksniams.

Darbe išsamiau panagrinėsiu interesų grupių klasifikacija, sandarą ir efektyvumą. Taip interesų grupių įtaką, palyginsiu situacija Lietuvoje ir pasaulyje.

1.Interesų grupių sandara ir klasifikacija

Interesų grupės demokratinėse šalyse yra svarbiausia pilietinės visuomenės institucija. Jų būna įvairaus tipo. Dažnai susiformuoja taip vadinamos anoniminės (bevardės) grupės. Jos neturi formalios organizacinės struktūros, dažnai ir vadų, mažai koordinuoja savo veiklą, kurioje neretai panaudojama jėga. Daugumoje atvejų tai minia, siekianti įvykdyti kokį nors veiksmą. Tokios grupės 1968 m. veikė Amerikoje juodųjų ir Prancūzijoje studentų maištų laikotarpiu. Kaip kitus pavyzdžius galima paminėti žydus Sovietų sąjungoje, musulmonus fundamentalistus Irane. Panašaus pobūdžio yra fanų grupės, neretai sukeliančios riaušes ir muštynes. Kartais dar vadinamos protesto grupių vardu. Reiškiami interesai nepasižymi organizuotumu, neturi ryškių lyderių, dažniausiai gyvuoja trumpą laiką. Anoniminės interesų grupės griebiasi pačios primityviausios politinės kovos taktikos: masinių demonstracijų, grasina, ar naudoja jėgą. Tokios grupės dažniausiai susiformuoja besivystančiose valstybėse, kur dar nėra nusistovėję demokratijos įgyvendinimo
mechanizmai ir tradicijos, nėra civilizuotesnių konfliktų sprendimo būdų. Palyginus su kitais interesų grupių tipais, anoniminės grupės turi mažiausiai įtakos, tačiau kartais ir joms pasiseka pasiekti svarių rezultatų ir iš esmės paveikti vyriausybės politiką.

Neasociacinių grupių išskirtinis bruožas yra tai, kad jos nėra organizuotos ir nesiekia kokio nors konkretaus tikslo. Tai tam tikra kategorija žmonių, kuriuos kiti išskiria kaip grupę. Tai gali būti autoritetingų konkrečios vietovės žmonių grupė, su kuria valdžios atstovai gali tartis iškilusiu klausimu, arba respondentų kategorija viešosios nuomonės tyrime, kada jie sugrupuojami kaip studentai, fermeriai, pagyvenę žmonės. Skaitoma, kad jų atsakymai išreiškia grupės nuomonę. Iš kitų grupių išsiskiria tuo, kad susideda iš žmonių, turinčių vienodus interesus, todėl politinės jėgos, veikiančios valstybėje, stengiasi atsižvelgti į jų interesus. Sunku rasti tokių grupių pavyzdžių šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, bet labiau atsilikusiuose kraštuose tai tautinės mažumos, religinės grupės ar kitaip nesusiorganizavę socialiniai sluoksniai. Paprastai sukelia nemenką rūpestį valstybei, nes susideda iš pačių vargingiausių sluoksnių ir dėlto kelia aštrių socialinių konfliktų grėsmę.

Institucinės grupės yra formalios organizacijos, tokios kaip armija, universitetai, vyriausybinės įstaigos, bažnyčia. Panašaus tipo institucijos funkcionuoja kaip interesų grupės, kai pradeda kelti savo reikalavimus, kartais tuo tikslu pasamdydamos profesionalų lobistą. Tokios interesų grupės susiformuoja pačioje valstybėje, jos aparate bei institucijose. Šios interesų grupės gali būti visai abejingos politikai ir užsiimti tik paskirtos funkcijos vykdymu. Bet jeigu vyriausybės politika pradeda grėsti jų nominaliam funkcionavimui ir gerovei – tampa politiškai aktyvios. Viena iš pagrindinių priežasčių, skatinančių interesų grupių aktyvumą,- tai jų veiklos finansavimo klausimai. Institucinės interesų grupės nevaidina labai svarbaus vaidmens demokratinėse šalyse. Bet, ko gero yra pačios įtakingiausios besivystančiose šalyse.To priežastis, nepakankamas piliečių susiorganizavimo laipsnis arba visuomeninės veiklos draudimas. Tuo tarpu demokratinėse valstybėse, kur žmonių teisės ir galimybės ginti savo interesus kitais būdais yra nevaržomos, institucinės grupės nėra tokios įtakingos, jas labiau kontroliuoja vyriausybė ir visuomenė, reikalaudamos labiau žiūrėti paskirtų reikalų, o ne savanaudiškų interesų.

Asociacinės grupės specialiai sukuriamos politiniais tikslais – pastoviai ginti savo narių interesus, demokratinėse šalyse jos sudaro didžiausią interesų grupių bloką. Šis interesų tipas labiausiai paplitęs išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse. Tokio tipo interesų grupės atsiranda, kur valstybės piliečiai gali patys susivienyti, susiorganizuoti, atstovauti ir ginti savo interesus. Dalyvavimas politikoje yra vienas iš svarbiausių motyvų kurti asocijuotas interesų grupes, kurios atstovauja labai įvairiems interesams: stambiam ir smulkiam verslui, įvairioms profesijoms, miesto ar kaimo gyventojams ir taip toliau. Kaip patys įtakingiausi ir reikšmingiausi išskiriami verslininkų susivienijimai ir profesines sąjungos, konkuruojantys tarpusavyje ir siekiančios kuo palankesnių vyriausybės sprendimų.

Interesų grupes galima skirstyti pagal daugelį dimensijų. Dažniausiai interesų grupėms klasifikuoti naudojami Ball ir Milard nurodyti kintamieji, pagal kuriuos galima klasifikuoti spaudimo grupes: Grupės legitimacija – legali, nelegali.

 Politinio aktyvumo lygis – intensyvus, fragmentiškas, tarpinis.

 Narystės pobūdis – atvira, uždara, formali, neformali

 Organizacijos egzistavimo laikas – laikina, pastovi

 Grupės tikslai – pagal skaičių, kokios sritys

 Grupės santykiai su valdžia

Šių kintamųjų pagrindu sukurtos dvi populiariausios Blondel ir Almond interesų grupių klasifikacijos.

Blondelis vadovaujasi grupės tikslų ir organizacijos sandaros kintamaisiais, išskirdamas šiuos interesų grupių tipus:

 Tradicinės – narius sieja natūralių bendrijų saitai.

 Institucinės – valstybės institucijos perpintos (valdininkai, armija, bažnyčia – viešosios institucijos)

 Ginamosios – profsąjungų, darbdavių organizacijos

 Artikuliacinės – iškelti į viešumą pribrendusias problemas, kurios atspindi idėjines vertybes (ekologinės grupės).

Apskritai, dauguma politologų interesų grupes klasifikuoja, atsižvelgdami į kurį nors vieną, jų nuomonę svarbiausią, kriterijų.

Almond klasifikuoja pagal grupių organizuotumą:

 Anoniminės – trumpalaikiai sambūriai (neformalūs judėjimai)

 Neasocijuota – turi mažą poveikį, sunkiai identifikuojamos; pagal religiją, socialinius, regioninius interesus, silpna organizacija

 Institucinės – politinės institucijos – armija, bažnyčia, valdininkija.

 Asocijuotos – (Blondelio ginamosios) kuriamos tam tikriem interesams, vertybėms visuomenėje ginti (profesinės, darbdavių).

J. Novogrockienė akcentuoja du kriterijus – interesas:

 Sektorinio intereso – esmė privatus interesas – atstovauja ir gina savo narių interesus, dažnai materialinius; ir pasiskirsčius pagal
profesinę priklausomybę ar pagal veiklą.

 Visuomeninio intereso – Blondelio artikuliacinės – vaikų, moterų teisių gynimo, gamtos apsaugos ir kita

 Tarpinė, mišri

Taip pat J. Novogrockienė atsižvelgia ir į interesų grupės ir vyriausybės santykį:

 Insider’ės – privilegijuotos, jų pasiūlymai lemia sprendimus

 Outsider’ės – yra šešėlyje ar iš vis ignoruojamos

 Tarpinės

Interesų grupės yra susietos su politika. Tos, kurios siekia paveikti viešąją politiką taip pat yra klasifikuojamos:

 Spaudimo – Diuvergeris – grupė, veikianti šalia vyriausybės ir daranti įvairiais būdais įtaką jos politikai int. gr. veiklos metodu, būdu. (Dažnai spaudimo grupė yra interesų grupės sinonimas – J. Richardson).

 Lobistai – beveik nėra skirtumo tarp lobistų ir politinės veiklos komitetų. Interesų grupė – spaudimo grupė – lobistai. 1997 m. Lietuvos lobistų veiklos įstatymo projektas. Paskui buvo atiduotas taisymui (XX a. vid. priimtas JAV).

 Socialiniai judėjimai – lyginant su int. gr., pastarosios stabilesnės, mažesnės, labiau formalizavusios savo veiklą.

Politologas Meynardo pagal interesų grupių vaidmenį politikoje išskiria:

 Politinės klikos – pretenduotų paimti valdžią, bet neturi dėl organizacinių priežasčių neturi partijos. Nors kartais tai ir padaro.

 Nuomonių grupės – veikia elito ir masių nuomonę, formuoja atitinkamas jų vertybes.

 Spaudimo grupės – siekia daryti įtaką politikos įgyvendinimui ir veikia politines institucijas. Gali būti skirstomos:

– Verslo grupes

– Tam tikrų kategorijų interesų grupės – reikalauja lengvatų savo nariams

– Palaikymo – altruistinės, atstovauja visuomenės bendriems interesams.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1588 žodžiai iš 5279 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.