Interesų grupių vaidmuo politikos formavime
5 (100%) 1 vote

Interesų grupių vaidmuo politikos formavime

11213141

DARBO PLANAS

I. Įvadas.

II. Interesų grupės.

III. Interesų grupių sandara ir tipologija.

IV. Interesų grupių funkcijos ir veiklos būdai.

V. Interesų grupių įtaka.

VI. Išvados.

VII. Naudota literatūra.

ĮVADAS

Interesų grupės – ta struktūra, kuri išreiškia arba išskiria socialiai reikšmingus poreikius ir reikalavimus iš įvairiausių interesų sekos visuomenėje. Interesų grupės, jas suvokiant kaip sąjungas, asociacijas sugrąžina, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Iš pilietinės visuomenės koncepcijos mito interesų grupės ją paverčia konkrečiu gyvu organizmu.

Alexis de Tocquiville, apibūdino interesų grupių poveikį JAV: „Bet kokio amžiaus, bet kokios padėties, bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolatos buriasi į sąjungas. Jie turi ne tik prekybinių, pramoninių sąjungų, kurių veikloje aktyviai dalyvauja, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų, milžiniškų ir visai negausių“. Kam to reikia? A. de Tocquiville atsako labai aiškiai, kad „JAV gyventojai sugeba daugeliui žmonių nubrėžti bendrą tikslą ir paskatinti juos laisva valia kibti į darbą“.

Gabriel A.Almond interesų grupių vietą demokratinėje politikoje apibrėžė per skirtingą politinių veiksmų poveikį atskiroms gyventojų grupėms: vieni piliečiai moka mažesnius, o kiti – didesnius mokesčius, vieni individai šaukiami į karinę tarnybą, o kiti nuo jos atleidžiami, vienoms gyventojų grupėms švietimo, sveikatos apsaugos ir panašūs poreikiai yra daugiau subsidijuojami nei kitoms. Apskritai, valdžios politika gali patenkinti atskirų visuomenės grupių poreikius, viltis ir atitikti jų vertybes, arba nepatenkinti poreikių ir neatitikti jų puoselėjamas vertybes. Piliečių susirūpinimo politinių veiksmų rezultatais išraiška yra grupių pagal interesus kūrimas.

INTERESŲ GRUPĖS

Interesų grupė – tai organizuota individų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra. Interesų grupių ir politinių partijų funkcija – daryti įtaką politikai – iš esmės sutampa.

Kaip atskirti interesų grupes nuo politinių partijų? Takoskyrą tarp interesų grupių ir partijų nubrėžia partijų siekiai laimėti konkurenciją dėl vietų valdžioje. Tuo tarpu, interesų grupės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios. Tačiau iš interesų grupių gali laipsniškai gimti politinės partijos. Daugelio Vakarų Europos socialdemokratinių partijų ištakos yra profesinės sąjungos, kurios pirmiausia yra interesų organizacijos.

XX a. 8-9-jame dešimtmečiuose iš nevyriausybinių „žaliųjų“ ir aplinkosaugos organizacijų susiformavo dauguma Vakarų Europos „žaliųjų“ partijų. 10-jame dešimtmetyje ši vystymosi logika pasikartojo naujose Vidurio Europos demokratijose, tarp jų ir Lietuvoje.

Sociologiniu požiūriu visos socialinės grupės yra klasifikuojamos į pirmines ir antrines. Pirminės grupės kategorija apima tas socialines organizacijas, kurios vidiniai ryšiai yra asmeniški, neformalūs ir tiesioginiai (šeima, brolija ir panašiai). Antrinės grupės grindžiamos bendrais interesais ir bendra veikla, o susiformuoja susitarimų pagrindu. Šių grupių veikla dažnai reglamentuojama formaliomis taisyklėmis ir individai dalyvauja jose santykinai epizodiškai. Kaip tik antrinės grupės ir yra politiškai reikšmingos organizacijos, kurios dalyvauja interesų išraiškos procese.

Analitinėje literatūroje politiškai reikšmingos grupės neretai vadinamos „spaudimo grupėmis“, nes daugelis organizacijų pagal interesus, kaip antai Tulpių augintojų draugija, ar Filatelistų bendrija, gali nesuformuluoti jokio politinio reikalavimo per visą savo gyvavimą. Apskritai, daugelis visuomenėje egzistuojančių interesų lieka už politikos ribų. Tik tos interesų grupės, kurios siekia paveikti sprendimų procesą, gali būti vadinamos spaudimo grupėmis.

Kodėl reikia interesų grupės politikoje? Dalyvavimo politikoje ir demokratijos teorijos požiūriu net 7 aspektai yra svarbūs:

a) kolektyviniai veiksmai ir organizacija suteikia galias daugeliui ir, ypač, tiems

kuriems trūksta įtakos pagrįstos prievarta, ekonominiais resursais, kultūrine hegemonija, ir individualiu, ar kolektyviniu prestižu;

b) platus individų dalyvavimas asociacijose ir organizacijose įgalina juos pasiekti savo tikslus politinėje arenoje;

c) kolektyviniai veiksmai išugdo individams organizacinius sugebėjimus, kurie gali būti panaudojami kitose srityse;

d) socialinis dalyvavimas individualius ir kolektyvinius tikslus paverčia siekiamais tikslais, juos suskirsto pagal pirmenybę, užtikrina grįžtamąjį ryšį su organizacija, apriboja oligarchines tendencijas;

e) kolektyviniai veiksmai skatina individų bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir lojalumą vieni kitiems, ugdo jų socialinę sąmonę, taip pat socialinis dalyvavimas daugelyje visuomenės grupių, organizacijų ir institucijų reiškia socialinį susietumą arba pilietinę visuomenę;

f) minimalus dvišalių ryšių tinklas yra būtinas suderinti socialines ir politines konstrukcijas, bei užtikrinti demokratinį suverenumą;

g) stiprios tarpinės grupės ir institucijos yra būtinas elementas išbalansuojant

valstybės ir visuomenės galias.

INTERESŲ GRUPIŲ SANDARA,

TIPOLOGIJA

Interesų grupės, net jeigu jomis laikomos asociacijos pagrindu susikūrę organizacijos, skiriasi savo struktūra, narių skaičiumi, finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir visuomenei, tikslais ir dar daugeliu kitų parametrų. Dėl šios įvairovės interesų grupes galima skirstyti pagal daugelį dimensijų.

Pagal tikslų ir veiksmų apimtis interesų grupės yra skiriamos į vienos problemos (ekologinės) ir daugelio problemų (profesinės sąjungos) organizacijas.

Ball A. ir Millard R. nurodė 7 kintamuosius pagal kuriuos būtų tikslinga klasifikuoti spaudimo grupes:

1) grupės legitimacija (legali – nelegali),

2) politinio aktyvumo lygis (intensyvus- fragmentiškas),

3) narystės pobūdis (atvira – uždara, formali – neformali),

4) organizacijos pobūdis (kompleksiška – paprasta, minimali),

5) grupės egzistavimo laikas (pastovi – laikina),

6) grupės tikslai (vienos – daugelio problemų),

7) grupės santykiai su valdžia (integracija – distancija).

Du kintamieji – organizacinė sandara ir grupių tikslai – dažniausiai naudojami interesų grupių tapatybei nustatyti. Jų pagrindu yra sukurtos dvi populiariausios Blondel ir Almond interesų grupių klasifikacijos. Blondel interesų grupes vertino bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinu¬ume. Bendruomenės grupėms individas pri¬klauso pagal prigimtį (genčiai, kastai, tautai ir pan.), kai asocijuotos grupės suformuo¬jamos tam tikriems instrumentiniams tikslams pasiekti, o individualūs nariai į jas įtraukiami savanoriškos asociacijos pagrindu.

Bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinuume Blondel išskiria 4 interesų grupių klases:

1) tradicines, kurios atsiranda iš natūralių bendruomenės ryšių (kasta, tautinė mažuma); mažuma);

2) institucinės, kurios faktiškai, yra viešosios institucijos (policija, armija, valstybės valdininkija) ir ne tik siekia įtakos valdžiai, bet ir veikia jos vardu;

3) ginamosios, arba funkcinės ir formaliai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams apginti (profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos);

4) artikuliacinės, t.y. tos organizacijos, kurios iškelia politikos dienotvarkėn ar atneša į visuomenės diskursą, naujas idėjas, vertybes, ar veiksmus (žmogaus teisių gynimo asociacijos, negimusios gyvybės apsaugos organizacijos).

Almond taip pat išskyrė 4 interesų grupių tipus:

Anoniminės grupės, t.y. trumpalaikiai sambūriai dėl vienos ar kitos problemos sprendimo (mitingai, demonstracijos). Anoniminės grupės dažnai yra svarbios visuomenėse, kuriose stokojama teisėtų interesų pateikimo būdų valdžios institucijoms. Neatsitiktinai anoniminės grupės buvo svarbus demokratizacijos veiksnys buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Vidurio Europoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Anoniminės grupės naudoja netradicinius politinius veiksmus ir net politinę prievartą. Dėl šių interesų organizacijų neapibrėžtumo valdžios institucijos tik ribotai gali kontroliuoti jų veiklą teisėtomis ir taikiomis priemonėmis. Anoniminės grupės gali išaugti į asocijuotas organizacijas, jei jų keliama problema mobilizuoja visuomenę, o pirminė anoniminė grupė sugeba iškelti patrauklų vadovą ar vadovus.

Neasocijuotos grupės, arba epizodiški susibūrimai pagal religinius, socialinius, regioninius ar kitus požymius, yra trumpalaikis reiškinys. Neasocijuotos grupės ne tik stokoja organizacinio apibrėžtumo, bet ir sunkiai identifikuojamos bendrame interesų grupių kontekste. Faktiškai neasocijuotų organizacijų poveikis šiuolaikinėje politikoje tolydžio silpnėja.

Institucinės grupės yra armija, valdininkija, bažnyčia ir kitas formalias organizacijas. Šis grupių tipas Almond ir Blondel interesų grupių klasifikacijose idealiai sutampa. Institucinės organizacijos dažnai veikia politikos sprendimų priėmimą „iš vidaus“, t.y. tiesiogiai dalyvauja priimant ir formuluojant sprendimus. Joms yra būdinga pakankamai aiški ir formali organizacinė struktūra, o šalia interesų artikuliacijos jos įgyvendina ir kitas funkcijas. Klasikinis institucinės grupės pavyzdys yra vadinamasis „geležinis trikampis“, kuris formuluoja ir įgyvendina JAV nacionalinio saugumo ir gynybos politiką. Jo sudėtinės dalys yra atitinkami Kongreso komitetai ir pakomitečiai, bei Jungtinis karinės gamybos bei Jungtinis ekonomikos komitetai; vykdomosios valdžios institucijos ir agentūros – Gynybos ir Energetikos ministerijos, NASA; o trečiąjį trikampio kampą atstovauja karinių kontraktų vykdytojai – privačios korporacijos: Boeing, McDonnel – Douglas, Hercules.

Asocijuotos grupės yra profesinės sąjungos, pramonės ir prekybos rūmai, darbdavių asociacijos, pilietines organizacijos. Jos sukuriamos kaip asociacijos pagal tam tikras interesus ar siekdamos skleisti tam tikras vertybes visuomenėje.

Pagal narystės pobūdį jos gali būti dviejų rūšių – atviros, kai kiekvienas individas gali tapti vienos ar kitos organizacijos nariu, bei uždaros – kai nariais yra tik individai atitinkantys apibrėžtus formalius kriterijus: profesiją, socialinį statusą ir panašiai. Vidinė asocijuotų grupių organizacija turi formalias taisykles, interesų iškėlimas ir jų atstovavimas grindžiamas tam tikromis procedūromis. Asocijuotų grupių veikla yra, kaip taisyklė, įteisinama ir reglamentuojama įstatymais. Vien dėl šios aplinkybės asocijuotos
interesų grupės yra efektyvesnės nei daugelis likusių. Politinė veikla yra viena svarbiausių sričių šioms spaudimo organizacijoms.

Interesų grupių klasifikacijos privalumas – ji aprėpia daugumą pasaulio valstybių, kai tipologija adekvačiau atspindi stabilių demokratijų spaudimo organizacijų įvairovę.

Asocijuotos interesų grupės dažnai yra suskirstomas į papildomas klases, naudojant įvairias dimensijas: ekonominės – neekonominės, vyriausybinės – nevyriausybinės ir t.t. Santykinai standartine asocijuotų organizacijų klasifikacijos schema galima pripažinti tipologiją, kurią tyrimuose naudoja Tarptautinės politikos mokslo asociacijos Demokratizacijos perspektyvų tyrimų komitetas. Joje yra išskiriami net 8 asocijuotų interesų organizacijų pogrupiai:

1) kaimo interesų grupės,

2) smulkios komercinių interesų grupės,

3) naujosios profsąjungos

4) senosios profsąjungos,

5) darbdavių organizacijos,

6) pusiau vyriausybinės organizacijos,

7) naujieji socialiniai judėjimai,

8) socialiai atstumtųjų grupės.

Ši klasifikacija yra pakankamai motyvuota, sistemiška ir universali, išskyrus senųjų ir naujųjų profsąjungų pogrupius. Pastarieji atspindi labiau naujųjų, o ne stabilių demokratijų politinę tikrovę. Tačiau šiuos du pogrupius (3 ir 4) sujungus į vieną – profesinių sąjungų – sektorių, asocijuotų interesų grupių klasifikacija tampa pakankamai universali.

INTERESŲ GRUPIŲ FUNKCIJOS, VEIKLOS BŪDAI

Interesų artikuliacija yra svarbiausia spaudimo grupių funkcija politinėje sistemoje. Daugiau neaiškumų kyla dėl kitų interesų grupių vaidmenų ir jų veiksmų politikoje.

W. Kornhauser garsiojoje studijoje „Masinės visuomenės politika“ išvardijo penkias tarpinių, t.y. interesų, grupių funkcijas:

1) nepriklausomos grupės padeda spręsti daugelį vietos lygmens problemų;

2) dauguma interesų grupių vadovų (nepriklausomai nuo konkrečių jų tikslų) padeda

įteisinti esamą valdžios sistemą veikdami jos viduje;

3) didelis stabilių ir nepriklausomų grupių skaičius reiškia skirtingus ir besivaržančius interesus, o opozicija tarp grupių apriboja kiekvienos grupės galią ir valdžios koncentracijos pavojų;

4) grupių autonomija užkerta kelią valdžios koncentracijai, ir sukuria posistemių autonomiją;

5) egzistuoja tam tikra persipinanti narystė tarp grupių, kadangi kiekviena organizacija jungia savo narius tik pagal tam tikrą aspektą ir nesiekia dominuoti jiems, o individai gali priklausyti daugiau nei vienai grupei, kurios kartais gali nesutarti dėl specifinių problemų.

Interesų grupių funkcijų išvardijimas net demokratinėje politinėje sistemoje yra sudėtingas uždavinys, nekalbant, kad besivystančiose sistemose ir diktatūrose interesų grupių vaidmenys dar labiau skiriasi. Vietoj funkcijų apibrėžimo daugelis autorių bando apibrėžti jų vaidmenis, taktiką ir poveikio kanalus (žr. Į 1 lentelę).

1 lentelė

Interesų grupių veiklos būdus nusako tai, kaip jos veikia.

Pagal šiuos principus suskirstant interesų grupių ekspertų nuomones apie grupių funkcijas ir vaidmenis, Almond, Hague ir Lowi klasifikacijos apibrėžia spaudimo organizacijų veikimo būdus. Janda, Berry ir Goldman tipologija apima interesų grupių funkcijas politinėje sistemoje išskyrus lobistinę veiklą, kuri žymi greičiau veiklos būdą.

Atstovavimas

Interesų organizacijos išskirdamos specifinius, dalinius interesus juos atstovauja kitų interesų, kitų organizacijų atžvilgiu.

Dalyvavimas

Interesų grupės skatina dalyvavimą politikoje, suvienydamos individus, turinčius panašius interesus ir suteikdamos jiems naujas politinio poveikio galimybes.

Švietimas

Spaudimo grupės kaupia informaciją pagal savo interesus, ją analizuoja ir vertina pateikdamos savo sprendimų variantus visuomenei ir politikos institucijoms.

Politinės dienotvarkės formavimas

Interesų organizacijos iškelia naujas problemas, išplečia politikos klausimų ratą.

Programų monitoringas

Spaudimo grupės ne tik iškelia naujas problemas politikoje, bet jos yra suinteresuotos stebėti, kaip vykdomi jų tikslai, suformuluoti valstybės programose. Tokiu būdu, interesų grupės dalyvauja valdžios kontrolės procese.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2053 žodžiai iš 4048 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.