Interesų grupių vaidmuo politikos formavime
5 (100%) 1 vote

Interesų grupių vaidmuo politikos formavime

DARBO PLANAS

I. Įvadas.

II. Interesų grupės.

III. Interesų grupių sandara ir tipologija.

IV. Interesų grupių funkcijos ir veiklos būdai.

V. Interesų grupių įtaka.

VI. Išvados.

VII. Naudota literatūra.

ĮVADAS

Interesų grupės – ta struktūra, kuri išreiškia arba išskiria socialiai reikšmingus poreikius ir reikalavimus iš įvairiausių interesų sekos visuomenėje. Interesų grupės, jas suvokiant kaip sąjungas, asociacijas sugrąžina, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Iš pilietinės visuomenės koncepcijos mito interesų grupės ją paverčia konkrečiu gyvu organizmu.

Alexis de Tocquiville, apibūdino interesų grupių poveikį JAV: „Bet kokio amžiaus, bet kokios padėties, bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolatos buriasi į sąjungas. Jie turi ne tik prekybinių, pramoninių sąjungų, kurių veikloje aktyviai dalyvauja, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų, milžiniškų ir visai negausių“. Kam to reikia? A. de Tocquiville atsako labai aiškiai, kad „JAV gyventojai sugeba daugeliui žmonių nubrėžti bendrą tikslą ir paskatinti juos laisva valia kibti į darbą“.

Gabriel A.Almond interesų grupių vietą demokratinėje politikoje apibrėžė per skirtingą politinių veiksmų poveikį atskiroms gyventojų grupėms: vieni piliečiai moka mažesnius, o kiti – didesnius mokesčius, vieni individai šaukiami į karinę tarnybą, o kiti nuo jos atleidžiami, vienoms gyventojų grupėms švietimo, sveikatos apsaugos ir panašūs poreikiai yra daugiau subsidijuojami nei kitoms. Apskritai, valdžios politika gali patenkinti atskirų visuomenės grupių poreikius, viltis ir atitikti jų vertybes, arba nepatenkinti poreikių ir neatitikti jų puoselėjamas vertybes. Piliečių susirūpinimo politinių veiksmų rezultatais išraiška yra grupių pagal interesus kūrimas.

INTERESŲ GRUPĖS

Interesų grupė – tai organizuota individų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra. Interesų grupių ir politinių partijų funkcija – daryti įtaką politikai – iš esmės sutampa.

Kaip atskirti interesų grupes nuo politinių partijų? Takoskyrą tarp interesų grupių ir partijų nubrėžia partijų siekiai laimėti konkurenciją dėl vietų valdžioje. Tuo tarpu, interesų grupės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios. Tačiau iš interesų grupių gali laipsniškai gimti politinės partijos. Daugelio Vakarų Europos socialdemokratinių partijų ištakos yra profesinės sąjungos, kurios pirmiausia yra interesų organizacijos.

XX a. 8-9-jame dešimtmečiuose iš nevyriausybinių „žaliųjų“ ir aplinkosaugos organizacijų susiformavo dauguma Vakarų Europos „žaliųjų“ partijų. 10-jame dešimtmetyje ši vystymosi logika pasikartojo naujose Vidurio Europos demokratijose, tarp jų ir Lietuvoje.

Sociologiniu požiūriu visos socialinės grupės yra klasifikuojamos į pirmines ir antrines. Pirminės grupės kategorija apima tas socialines organizacijas, kurios vidiniai ryšiai yra asmeniški, neformalūs ir tiesioginiai (šeima, brolija ir panašiai). Antrinės grupės grindžiamos bendrais interesais ir bendra veikla, o susiformuoja susitarimų pagrindu. Šių grupių veikla dažnai reglamentuojama formaliomis taisyklėmis ir individai dalyvauja jose santykinai epizodiškai. Kaip tik antrinės grupės ir yra politiškai reikšmingos organizacijos, kurios dalyvauja interesų išraiškos procese.

Analitinėje literatūroje politiškai reikšmingos grupės neretai vadinamos „spaudimo grupėmis“, nes daugelis organizacijų pagal interesus, kaip antai Tulpių augintojų draugija, ar Filatelistų bendrija, gali nesuformuluoti jokio politinio reikalavimo per visą savo gyvavimą. Apskritai, daugelis visuomenėje egzistuojančių interesų lieka už politikos ribų. Tik tos interesų grupės, kurios siekia paveikti sprendimų procesą, gali būti vadinamos spaudimo grupėmis.

Kodėl reikia interesų grupės politikoje? Dalyvavimo politikoje ir demokratijos teorijos požiūriu net 7 aspektai yra svarbūs:

a) kolektyviniai veiksmai ir organizacija suteikia galias daugeliui ir, ypač, tiems

kuriems trūksta įtakos pagrįstos prievarta, ekonominiais resursais, kultūrine hegemonija, ir individualiu, ar kolektyviniu prestižu;

b) platus individų dalyvavimas asociacijose ir organizacijose įgalina juos pasiekti savo tikslus politinėje arenoje;

c) kolektyviniai veiksmai išugdo individams organizacinius sugebėjimus, kurie gali būti panaudojami kitose srityse;

d) socialinis dalyvavimas individualius ir kolektyvinius tikslus paverčia siekiamais tikslais, juos suskirsto pagal pirmenybę, užtikrina grįžtamąjį ryšį su organizacija, apriboja oligarchines tendencijas;

e) kolektyviniai veiksmai skatina individų bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir lojalumą vieni kitiems, ugdo jų socialinę sąmonę, taip pat socialinis dalyvavimas daugelyje visuomenės grupių, organizacijų ir institucijų reiškia socialinį susietumą arba pilietinę visuomenę;

f) minimalus dvišalių ryšių tinklas yra būtinas suderinti socialines ir politines konstrukcijas, bei užtikrinti demokratinį suverenumą;

g) stiprios tarpinės grupės ir institucijos yra būtinas elementas išbalansuojant

valstybės ir visuomenės galias.

INTERESŲ GRUPIŲ SANDARA,

TIPOLOGIJA

Interesų grupės, net jeigu jomis laikomos asociacijos pagrindu susikūrę organizacijos, skiriasi savo struktūra, narių skaičiumi, finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir visuomenei, tikslais ir dar daugeliu kitų parametrų. Dėl šios įvairovės interesų grupes galima skirstyti pagal daugelį dimensijų.

Pagal tikslų ir veiksmų apimtis interesų grupės yra skiriamos į vienos problemos (ekologinės) ir daugelio problemų (profesinės sąjungos) organizacijas.

Ball A. ir Millard R. nurodė 7 kintamuosius pagal kuriuos būtų tikslinga klasifikuoti spaudimo grupes:

1) grupės legitimacija (legali – nelegali),

2) politinio aktyvumo lygis (intensyvus- fragmentiškas),

3) narystės pobūdis (atvira – uždara, formali – neformali),

4) organizacijos pobūdis (kompleksiška – paprasta, minimali),

5) grupės egzistavimo laikas (pastovi – laikina),

6) grupės tikslai (vienos – daugelio problemų),

7) grupės santykiai su valdžia (integracija – distancija).

Du kintamieji – organizacinė sandara ir grupių tikslai – dažniausiai naudojami interesų grupių tapatybei nustatyti. Jų pagrindu yra sukurtos dvi populiariausios Blondel ir Almond interesų grupių klasifikacijos. Blondel interesų grupes vertino bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinu¬ume. Bendruomenės grupėms individas pri¬klauso pagal prigimtį (genčiai, kastai, tautai ir pan.), kai asocijuotos grupės suformuo¬jamos tam tikriems instrumentiniams tikslams pasiekti, o individualūs nariai į jas įtraukiami savanoriškos asociacijos pagrindu.

Bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinuume Blondel išskiria 4 interesų grupių klases:

1) tradicines, kurios atsiranda iš natūralių bendruomenės ryšių (kasta, tautinė mažuma); mažuma);

2) institucinės, kurios faktiškai, yra viešosios institucijos (policija, armija, valstybės valdininkija) ir ne tik siekia įtakos valdžiai, bet ir veikia jos vardu;

3) ginamosios, arba funkcinės ir formaliai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams apginti (profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos);

4) artikuliacinės, t.y. tos organizacijos, kurios iškelia politikos dienotvarkėn ar atneša į visuomenės diskursą, naujas idėjas, vertybes, ar veiksmus (žmogaus teisių gynimo asociacijos, negimusios gyvybės apsaugos organizacijos).

Almond taip pat išskyrė 4 interesų grupių tipus:

Anoniminės grupės, t.y. trumpalaikiai sambūriai dėl vienos ar kitos problemos sprendimo (mitingai, demonstracijos). Anoniminės grupės dažnai yra svarbios visuomenėse, kuriose stokojama teisėtų interesų pateikimo būdų valdžios institucijoms. Neatsitiktinai anoniminės grupės buvo svarbus demokratizacijos veiksnys buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Vidurio Europoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Anoniminės grupės naudoja netradicinius politinius veiksmus ir net politinę prievartą. Dėl šių interesų organizacijų neapibrėžtumo valdžios institucijos tik ribotai gali kontroliuoti jų veiklą teisėtomis ir taikiomis priemonėmis. Anoniminės grupės gali išaugti į asocijuotas organizacijas, jei jų keliama problema mobilizuoja visuomenę, o pirminė anoniminė grupė sugeba iškelti patrauklų vadovą ar vadovus.

Neasocijuotos grupės, arba epizodiški susibūrimai pagal religinius, socialinius, regioninius ar kitus požymius, yra trumpalaikis reiškinys. Neasocijuotos grupės ne tik stokoja organizacinio apibrėžtumo, bet ir sunkiai identifikuojamos bendrame interesų grupių kontekste. Faktiškai neasocijuotų organizacijų poveikis šiuolaikinėje politikoje tolydžio silpnėja.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1255 žodžiai iš 4048 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.