Internetinė žiniasklaida jos galimybės
5 (100%) 1 vote

Internetinė žiniasklaida jos galimybės

TURINYS

Turinys …………………………………………………………………….…………………. 2

Įvadas …………………………………………………………………………………………. 3

Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės ……………………………………………………….. 4

Įstatymai, tarptautiniai dokumentai, rekomendacijos ir kodeksai, kurių turi laikytis

internetinė žiniasklaida ………………………………………………………………. 6

Elektroniniai laikraščiai ……………………………………………………………………… 6

Įpareigojimai ………………………………………………………………….……………… 7

Žurnalistinė laisvė …………………………………………………………………………….. 7

Žurnalistų pareigos ir atsakomybė …………………………………………………………… 7

Valstybės parama ……………………………………………………………….……………. 7

Internetinė reklama …………………………………………………………………………… 7

Darbas pogrindyje …………………………………………………………………………….. 8

Šaltiniai ……………………………………………………………………………………….. 8

Savaitraščių ir dienraščių tematika ………………………………………………..…………. 9

Žiniasklaidos vaidmuo šiandieninėje situacijoje …………………………………….……….. 9

Laisvė naudotis internetu …………………………………………………………………… 10

Lietuviškos internetinės TV laidos ir radijo stotys ………………………………………….. 10

Mokyklų leidiniai …………………………………………………………………………… 12

Išvados ………………………………………………………………………………………. 13

Literatūra ………………………………………………………………….………………… 14

ĮVADAS

Visuomenės informavimo priemonės labai reikšmingos šiandieniniame gyvenime. Po nepriklausomybės atkūrimo ne tik atsirado, bet ir sustiprėjo Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje nenumatyta, bet realiame gyvenime egzistuojanti ketvirtoji valdžia. Vis dažniau nūnai būtent žiniasklaida daro lemiamą įtaką, sprendžiant vienus ar kitus visuomenės gyvenimo klausimus; nesvarbu, ar tai būtų šalies Prezidento rinkimai, ar konkreti baudžiamoji byla. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kai vyko nacionaliniai išsivaduojamieji judėjimai, laikraščiai ir žurnalai atspindėjo pažangiosios visuomenės dalies bei atskirų tautų lūkesčius, aktyviai kovajo už savo šalių nepriklausomybę ir žmogaus teises. Reikėtų prisiminti Lietuvos žurnalistų nuopelnus atkuriant Lietuvos valstybingumą, jų ryžtą ir drąsą persitvarkymo laikotarpiu, pavyzdžiui, rotaprintu spausdinto leidinio “Sąjūdžio žinios” įtaką, formuojant ir išreiškiant Lietuvos visuomenės politinę valią bei ryžtą 1988-1989 metais.

Nepriklausomos visuomenės informavimo priemonės – svarbus atviros pilietinės visuomenės bei demokratinės valstybės komponentas. Tokią išvadą padarė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1995 m. balandžio 20 d. nutarime konstatuodamas, kad “galimybę kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę ir pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti.

Sparčiai besivystančio rinkos sąlygomis visuomenės informavimas tampa verslu ir jam vis dažniau yra taikomi tik verslui būdingi kriterijai, kaip antai rinka, paklausa, pasiūla, kaina, pelnas ir pan. Taigi žiniasklaida, kuri nuolat pabrėžia savo demokratinę prigimtį bei pagrindinę funkciją – tiesiogiai informuoti piliečius apie padėtį šalyje ir pasaulyje, vis dėlto iš esmės būdama pelno siekianti institucija, lengvai naudojasi savo išskirtine padėtimi visuomenės informavimo srityje ir teikia informaciją, kartu siekdama svarbiausio savo komercinio tikslo, t. y. didesnio pelno. Būna atvejų, kai ketvirtoji valdžia bando uzurpuoti kitų konstitucinių valdžių galias, pavyzdžiui, apkaltina žmogų, kurio teismas dar nepripažino kaltu. Atsiranda tam tikras įvairių manipuliacijų visuomenės informavimo srityje pavojus.

Žurnalistai gali perduoti pažodinius reportažus iš teismo salių, įstatymų leidžiamųjų organų ir t. t.

Visuomenės informavimo priemonių, kaip specifinių visuomenės socialinių darinių, egzistavimas kildinamas ne tik iš Konstitucijos 25 straipsnyje numatytos saviraiškos laisvės, bet ir iš Konstitucijos preambolėje įtvirtinto Tautos siekio sukūrti atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę. Tai reiškia, kad turi būt ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma.

Besiformuojančios demokratijos šalyse visuomenė ypač linkusi pasitikėti informavimo priemonėmis. Nusivylę valdžios neveiklumu, žmonės linkę vertinti televiziją ir spaudą kaip vienintelius savo užtarėjus ir visų bėdų viešintojus. Jie
besąlygiškai tiki viskuo, kas viešai pasakyta ar parašyta. Apklausų duomenys rodo, kad iš visų institucijų Lietuvoje labiausiai pasitikima žiniasklaida. Toks didelis pasitikėjimas nėra išskirtinis kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių kontekste. Lenkijoje žiniaslaida pasitiki 43 proc., Čekijoje – 57 proc., Vengrijoje – 46 proc. Gyventojų. Tose šalyse, kuriose reformų procesai lėtesni, pavyzdžiui, Baltarusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje žiniasklaida žmonės paprastai pasitiki mažiau. Tokį didelį pasitikėjimą žiniasklaida pokomunistinėse šalyse galima iš dalies paaiškinti ir tuo, kad visuomenės informavimo priemonės, ypač spauda, viena pirmųjų išsivadavo iš komunistinės ideologijos. Tačiau žmonių pasitikėjimas žiniasklaida besiformuojančioje demokratinėje visuomenėje yra labai trapus. Žurnalistų ir leidėjų piktybiškas nesilaikymas žurnalistikos etikos, arogancija, manipuliavimas viešąja nuomone – veiksniai, pakertantys tą pasitikėjimą. Prie to prisideda ir kai kurių didžiųjų šalies dienraščių bei nacionalinių televizijos ir radijo stočių piknaudžiavimas žodžio laisve. Demokratinėje visuomenėje informavimo priemonės ypač svarbios. Jos šiandien gali ne tik suformuoti vienokią ar kitokią visuomenės nuomonę, bet kartais tapti ne vien auklėjimo, bet ir asmenybės moralinio žalojimo priemonėmis. Kitaip tariant visuomenės informavimas gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį, priklausomai nuo jo tikslų ir būdų. Taigi kyla VIP socialinio poveikio ir manipuliavimo visuomenės nuomone problema, kuri pas mus dar labai mažai tyrinėta.

Dėl visų šių priežasčių visuomenės informavimas, kaip specifinė žmonijos veiklos sritis, neturėtų apeiti teisės normų, o turėtų būt apibrėžta teisės bei etikos normomis. Deja, tai labai sunkiai pasiekiamas tikslas, todėl teisinis tokių visuomeninių santykių aspektas įgauna labai didelę reikšmę demokratinėje visuomenėje.

Besivystant naujoms technologijoms visuomenės informavimo priemonės tampa vis įvairesnės ir įgija beveik neribotų galimybių skleisti informaciją. Todėl susidaro įspūdis, kad procesas yra nebevaldomas ir teisė negali suspėti kartu su technologinėmis naujovėmis. Tačiau, kad ir labai sparčiai vystytųsi naujos informacinės technologijos, demokratinėje visuomenėje neturėtų atsirasti “baltų dėmių”, t. y. gyvenimo sričių, kuriose teisės normos neveikia, nes ten, kur nėra teisės viršenybės, nėra vietos ir demokratijai. Nemažiau svarbu, kad žurnalistai galėtų laisvai kritikuoti valdžią ir nebūtų priklausomi nuo įvairių valdžios institucijų, atskirų pareigūnų bei leidėjų privačių interesų. Tačiau valdžios kritikavimas jokiu būdu neturėtų nukrypti į piknaudžiavimą žodžio laisve, paminant kritikuojamųjų žmonių žmogiškąjį orumą, priginties teises, visuotinai priimtas moralės ir etikos normas.

Daug priežasčių lėmė, kad pirmąjį po Lietuvuvos nepriklausomybės dešimtmetį susiformavo gana savarankiška su viešosios informacijos rinkimu, rengimu, skleidimu ir platinimu susijusi santykių sritis, kuri veikia pagal įvairių teisės šakų normas: konstitucines, civilines, baudžiamosios, administracinės ir pan. Kartu galima įžvelgti šių visuomeninių teisinių santykių specifiką bei dėsningumus, kurių atsiradimas leidžia išskirti šiuos teisinius santykius bendroje Lietuvos teisinėje sistemoje.INTERNETINĖ ŽINIASKLAIDA.

JOS GALIMYBĖS

Nepriklausomos visuomenės informavimo priemonės – svarbus ir reikšmingas atviros pilietinės visuomenės bei demokratinės valstybės komponentas. Jis suteikia kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę ir pažiūras ir laisvai jas skleisti.

Žurnalistika, profesinė savos epochos interesų reiškėja, neatsiejama nuo techninių pasiekimų ir vykdo įvairiai apibrėžiamus, bet ištikro nebe pirmą šimtmetį vienodai suprantamus visuomeninius uždavinius: rinkti, doroti, platinti svarbią ir, beabejo, įdomią informaciją.

Internetinė žiniasklaida yra palyginti naujas reiškinys pasaulyje ir Lietuvoje. Jos privalumai yra tokie, kad žmogus, turintis kompiuterį ir interneto ryšį gali skaityti viso pasaulio internete patalpintą spaudą ir klausytis radijo stočių nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis tuo metu būtų. Kitas privalumas yra tai, kad skaitytojas čia pat gali komentuoti pateiktą straipsnį, arba komentuoti kitų komentarus. Tačiau komentarams skirti puslapiai pasižymi tokia savybe, kad dažnai nesupranta lietuviškų raidžių, jas ekrane pakeičia kiti simboliai. Todėl žmonės įprato rašyti lotyniškomis raidėmis. O tai kenkia tautos raštingumui. Neaišku kada tai galėtų pasikeisti. Bent jau šiuo metu lietuviai naudoja kompiuterius su įvairiomis simbolių lentelėmis, įvairias naršykles ir padaryti, kad visi matytų tvarkingus komentarus yra labai sudėtinga. Dar vienas privalumas yra tas, kad leidiniai gali laisvai dėti spalvotas iliustracijas ir tai nepadidina leidinio gamybos kaštų. Todėl internete yra daug leidinių, kurie spalvotas iliustracijas deda tik internetiniame puslapyje, o ant popieriaus spausdinamuose leidiniuose galime rasti tik nespalvotas. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti laikraštis “Ganytojas”. Yra ir tokių leidinių, kurių tik viršeliai, arba pirmas ir paskutinis puslapiai yra spalvoti.

Internetinius
lengviau sumaketuoti. Dažnai viename puslapyje būna tik vienas straipsnis. O jei būna keli, tai antrasis visada seka po pirmojo, o trečiasis būna po dviejų pirmųjų.

Skaityti spaudą tiesiog internete yra gana brangu. Todėl kompiuterinėje literatūroje yra rekomenduojama straipsnius įsirašyti į kompiuterio kietąjį diską ir, paskui atsijungus nuo interneto ir pakeitus baltą ekrano foną į juodą (regėjimą tausojantis rėžimas), juos ramiai skaityti. Jei internautas randa straipsnių, kurie bus reikalingi ateityje, jų kopijas gali pasilikti nors ir visam gyvenimui. Kadangi visi kietieji diskai yra skirstomi į tuos, kurie buvo sugedę ir į tuos kurie dar suges, tai saugiausia surinkus kelias dešimtis straipsnių juos suspausti su viena iš duomenų glaudinimo programa ir, pavyzdžiui, kartu su muzikiniais failais įrašyti į kompaktinį diską. Tokiu būdu išsaugoti straipsniai užims tikrai nedaug vietos mūsų namuose. Esant svarbiam reikalui straipsnius galima atsispausdinti ir ant popieriaus.

Dalis elektroninių leidinių šalia straipsnio pavadinimo skliausteliuose rodo skaičių, kuris skaitytojui praneša, kiek internautų šį straipsnį jau skaitė. Taigi tiek skaitytojai, tiek svetainių administatoriai mato, kurie straipsniai yra labiau skaitomi.

Internetinė žiniasklaida yra prieinama ir regėjimo negalią turintiems žmonėms. Aklieji naudoja specialias kalbančias kompiuterines programas, kurios per ausines arba kolonėles perskaito ekrane esantį tekstą. Silpnaregiai gali nusikopijuoti tekstą į MS Word programą ir ten davę makro komandą gali akimirksniu gauti padidinto ir paryškinto straipsnio tekstą. Trūkumas tik toks, kad reikės dažnai spaudinėti klavišą “Page Down”.

Naršydami internete galime sutikti privačių tinklapių, skirtų platinti viešąją informaciją neapibrėžtam asmenų ratui. Jie turėtų būti priskirti prie elektroninių visuomenės informavimo priemonių, tačiau šiuo metu jie nepagrįstai nelaikomi elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis. Internetine žiniasklaida nelaikomi techniniai ir tarnybiniai dokumentai, vertybiniai popieriai, asmeniniai pranešimai ir pan. Be to, šiuo metu Visuomenės informavimo įstatyme esanti sąvoka neatskleidžia koks turi būti minimalus leidinio egzempliorių skaičius, kad jis būtų laikomas visuomenės informavimo priemone.

Spaudos skaitytojai gali parašyti elektroninį laišką redakcijai. Tai yra labai patogu ir nebrangu. Laiškas po kelių sekundžių pasieks redakcijos elektroninio pašto dėžutę.

Kartais žiniasklaida pažeidžia žmogaus privatumą. Pavyzdžiui, “”Lietuvos žinios” be S. M. sutikimo buvo išspausdinusios didelę nuotrauką, kurioje ji tik su maudymosi kostiumėliu. S. M. yra antros gurpės invalidė, jei anputuota koja nuo klubo. Todėl tokios nuotraukos publikavimas, jos nuomone, pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę, sukėlė dvasinį skausmą, emocinę depresiją ir padarė didelę moralinę žalą.” [6:253]

VU Filosofijos fakulteto Politologijos katedros docentė dr. Lidija Šabajevaite duodama interviu “Žurnalistų žinių” redaktoriui Andriui Sarcevičiui sakė: “Lietuva skiriasi nuo senų demokratinių šalių, nes jose yra daug gilesnės tradicijos – tiek politinės, tiek žiniasklaidos. Lietuvoje tos tradicijos gana jaunos. Suprantama, kad žiniasklaida daro didžiulę įtaką, jei kalbėsime apie žinias, o ne apie visokius šou. Iš kur visuomenė sužinotų apie daugelį dalykų, jei ne iš žiniasklaidos.

Jei politikai, verslininkai, meno žmonės nori kažką pasakyti visuomenei, tai naudojasi žiniasklaida. Susirinkime jie gali kalbėti tik mažam būreliui, o per žiniasklaidą visiems. Aišku, absoliučiai visi neišgirs, nepamatys, neperskaitys, bet didžioji dalis, – taip. Toks visuotinis susišnekėjimas per žiniasklaidą yra vienintelė priemonė šiandien. Suprantama, kitose šalyse yra aiškesnė žiniasklaidos priemonių diferencijacija: egzistuoja “geltonoji” spauda, o kartu ir labai gerai vertinama profesionalioji spauda. Lietuvoje aš išskirčiau “Kultūros barus” kaip puikios kokybės profesionalų leidinį, tačiau jis orentuojasi į kultūrą. Mes neturime plačiajai visuomenei skirto profesionalaus leidinio. Juo, sakykime, galėtų būti žurnalas “Veidas”, tačiau ir jam trūksta analitiškumo. Iš vis Lietuvoje trūksta tiriamosios žurnalistikos. Senosiose demokratijose egzistuojanti žiniasklaidos diferencijacija nulemia tai, kuriuo leidiniu galima pasitikėti, o kuriuo ne. Lietuvoje visų laikraščių labai panašus lygis: gana arti “Vakaro žinių”. Negalima sakyti, kad visi tokie laikraščiai, tačiau beveik visi. Kuo skiriasi “Lietuvos rytas” nuo “Lietuvos žinių” arba “Respublikos”? Nebent tuo, kad vieni palaiko vieną pusę, kiti palaiko kitą. Aišku, laikraščių “kristalizacija” priklauso ir nuo finansų. (…)

Pasiūla ir paklausa eina greta. Pasiūla šiandien didele dalimi ir formuoja paklausą. Be to atsiranda dalis žmonių, kuriems reikia kokybiškos informacijos. Dedelė dalis verslininkų turbūt to norėtų, nemaža dalis žmonių, kurie dalyvauja politikoje ir domisi politika – jiems irgi reikėtų rimtesnės spaudos. Galbūt ir kultūros žmonėms – ne vien tik apie kultūrą, bet ir visuomenės bendruosius dalykus. Nenuvertinkime ir kitos visuomenės dalies, vargšelių runkelių. (…) Tarp jų
būti labai daug protingų žmonių, tik jų niekas nenori girdėti.”

Žurnalistui paklausus “Galbūt egzistuoja didelis skirtumas tarp miesto ir kaimo – vieni apie kitus mažai žino?” pašnekovas atsako: “Tai blogai. O juk žiniasklaida galėtų aktyviau dalyvauti šiame procese. Ir miestui apie kaimą, ir kaimui apie miestą daugiau pateiktų informacijos. Kai kalbama apie miestą, kaip jame gražu, kaip sukasi pinigai, vyksta savotiškas miesto ir kaimo supriešinimas. Lyg kaime nebūtų gražių dalykų. Jeigu žiniasklaida pabandytų daugiau paanalizuoti, kodėl kai kuriuose kaimuose tokia tragiška padėtis, kokios jos priežastys, tai gal ir miestiečiai pradėtų kitaip mąstyti. Atotrūkis tarp miesto ir kaimo pradėtų mažėti, bent jau supratimo lygmenyje.” [9:9]

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2209 žodžiai iš 7058 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.