Interpolo istorija raida ir narių kaita iki šių dienų
5 (100%) 1 vote

Interpolo istorija raida ir narių kaita iki šių dienų

1121

TURINYS

1. Įvadas ……………………………………………………………………………….. 3 psl.

2. Interpolo priešistorė ……………………………………………………………. 4 psl.

3. Tarptautinės komisijos susikūrimas ………………………………………. 6 psl.

4. Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos raida …………… 7 psl.

5. Išvados ……………………………………………………………………………… 9 psl.

6. Literatūros sąrašas ……………………………………………………………. 10 psl.

ĮVADAS

Atsiradus tokiam reiškiniui kaip tarptautinio pobūdžio nusikaltimai ir jiems nesustabdomai daugėjant, iškilo būtinybė sukurti bendrą tarptautinę organizaciją, kurios tikslas būtų suvienyti valstybes kovoje su nusikaltimais ir nusikaltėliais, dažnai peržengiančiais keleto šalių sienas. Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai laikomi tokie kriminaliniai nusikaltimai, kurių pasekmės išeina už vienos valstybės ribų. Kadangi kiekvienoje iš jų galioja skirtingos teisinės sistemos, veikia skirtingi teisėsaugos organai, labai sunku bendradarbiauti be koordinuojančios organizacijos, kuri pašalintų tuos neatitikimus. Būtent todėl ir buvo įkurta Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija.

Kad tokia organizacija būtinai reikalinga įrodo ir tai, kad jos idėja atsiradusi prieš daugiau kaip šimtą metų, išgyvenusi daugelį pasikeitimų ir dvejus pasaulinius karus, gyvuoja ir šiomis dienomis. Interpolo narių iš viso pasaulio skaičius auga, nepaisant geografinių, religinių, politinių, socialinių skirtumų. Nusikaltimai nepaiso nacionalinių sienų. Organizuoti nusikaltėliai vis labiau tobulėja ir vis dažniau veikia tarptautiniu lygiu. Nusikalstamų organizacijų struktūra pasikeitė. Anksčiau nusikaltėlius jungė priklausymas šeimai ar etninė kilmė, o šiandien nusikalstamo pasaulio atstovai yra susijungę į tarptautines grupuotes, veikiančias keliose šalyse. Taigi policija turi reaguoti į tokius pasikeitimus. Būtinas produktyvus bendradarbiavimas – dialogas, parama ir sutelktos jėgos tarp šalių narių policijos, muitinės, imigracijos tarnybų ir teisingumo departamentų.

Artimiausiu metu teisingumas ir vidaus reikalų klausimai, mano nuomone, taps dar svarbesni, nes vis daugiau europiečių yra linkę pasinaudoti savo teise nevaržomai judėti ES teritorijoje darbo ar asmeniniais reikalais, todėl valstybių narių policijos pajėgoms, muitinės tarnyboms bei teisinių sistemų atstovams reikės kur kas glaudžiau bendradarbiauti, įtraukiant ir naujas ES valstybes nares. Narkotikai, tarptautinis sukčiavimas, prekyba žmonėmis ir seksualinis vaikų išnaudojimas – visos šios problemos Europos piliečiams kelia didelį nerimą. Tai valstybių sienas peržengianti nusikalstama veikla ir tik valstybių sienas peržengiantis bendradarbiavimas gali padėti jas veiksmingai spręsti. Čia tarptautinei kriminalinės policijos organizacijai į pagalbą ateina Europolas. Tačiau ne tik senoji Europa, bet ir visas pasaulis kenčia nuo besiplečiančio nusikalstamumo bei žiaurėjančių nusikaltėlių. Terorizmas, radikalizmas, ekstremizmas paprastai yra tarptautiniai reiškiniai, nusikaltėliai migruoja iš valstybės valstybėn, iš vieno žemyno į kitą, todėl vienos kurios valstybės ar kontinento pastangų užkirsti kelią šių nusikaltimų plitimui nepakanka.

INTERPOLO PRIEŠISTORĖ

Žengiant pasauliui į naują – pramonės amžių, valstybės ir tautos pradėjo suprasti izoliacijos daromą žalą. Paradoksalu, tačiau tik įsiliejimas į pasaulio bendruomenę, naujovių ir naujųjų taisyklių priėmimas, garantavo atskiros tautos išlikimą, savitumo ir paveldo išsaugojimą. Puikus pavyzdys galėtų būti senoji Japonijos imperija, iš visiškai izoliuotos, atsiskyrėliškos viduramžių šalies tapo valstybe – pasauline lydere. Tai naujovių lopšys, čia gimsta didžiausi išradimai, ji seniai tapusi aukščiausios kokybės sinonimu, tuo pačiu išsaugojusi pačias seniausias ir gražiausias tradicijas. Ir taip yra tik todėl, kad valstybė lemiamu momentu sugebėjo atsisakyti senovės mąstymo ir drąsiai žengti į naująją epochą. Visi žinome ir priešingą pavyzdį – Šiaurės Amerikos indėnų gentys, sulaukusios skaudžios lemties.

Industrializacija, globalizacija įtakojo naujus valstybių santykius. Globalizacija – pasaulio valstybių ūkių ir visuomenių integravimasis, intensyvėjantys tarpusavio ryšiai. Tarpusavio ryšiai gali būti patys įvairiausi, pradedant prekyba, investicijomis ir baigiant žmonių, pinigų ir informacijos srautais. Rinkos ekonomikos išplitimas pasaulyje bei su tuo susijusi technologijos pažanga sukūrė sąlygas nuolatiniams tarpusavio ryšių tarp pasaulio valstybių augimui.

Įsibėgėjant tarptautinei prekybai, plečiantis ekonominiams, kultūriniams ryšiams, turėjo atitinkamai keistis ir sienų bei muitinių režimai, kontrolė. Procedūroms tampant paprastesnėms ir greitesnėms, tai pasitarnavo ne tik geriems tikslams. Tai tapo ypatingai paranku ir įvairiems teisėtvarkos pažeidėjams, nusikaltėliams, netrukdomiems išvykti iš šalies, kur buvo ieškomi ir pasislėpti kitoje, kurioje nebegaliojo pirmosios įstatymai. Ir taip būtų galima keliauti
per visą pasaulį, nesibijant sulaukti bausmės. Nusikaltėlių areštas ir grąžinimas į nusikaltimo padarymo valstybę buvo sprendžiamas diplomatiniais keliais. O tai, žinoma, dėl formalumų pareikalaudavo daug brangaus laiko. Procedūros būdavo paprastesnės, jei šalys turėjo pasirašiusios tarpusavio nusikaltėlių išdavimo sutartis.Tarpukario nepriklausoma Lietuva turėjo sudarius tokias sutartis tiek su kaimyninėmis Europos šalimis ( pvz. 1931 m.,,Lietuvos ir Vokietijos susitarimas dėl teisminės pagalbos teikimo baudžiamose bylose“ ), tiek su tolimosiomis pasaulio valstybėmis, tokiomis, kaip Turkija, Persija, Afganistanu, Japonija, Čile.

Reikia paminėti, kad nusikaltėlių paieškos klausimus bandydavo spręsti policijos vadovai patys asmeniškai kreipdamiesi tiesiogiai į kitos šalies kolegas. Tačiau be atitinkamų tarpusavio pagalbos sutarčių, tai buvo labiau panašu į prašymą, nereikalaujantį jokių įsipareigojimų.

Valstybėms vis plačiau ir efektyviau bendraujant ir bendradarbiaujant, po truputį nykstant radikaliems skirtumams tarp valstybių ekonominio išsivystymo, socialinio gyvenimo, vis labiau pradėjo panašėti ir problemos jų viduje. Taip, be abejonės, galima pasakyti ir apie teisėsaugą. Pirmiausiai turint galvoje nacionalinę kiekvienos šalies teisėsaugą. Pagal kokius požymius, kokiomis metodikomis remiantis nustatinėti nusikaltusio asmens tapatybę, surinkti įrodymus, kurie būtų pakankami ir pripažįstami netgi užsienio valstybių, jei to prireiktų? Kas ir kaip gali sulaikyti užsienin pabėgusius nusikaltėlius, kas turėtų teisę bausti ir kuo remiantis?

Beprasidedanti globalizacija, šalia visų savo teigiamų savybių, grėsė valstybėms augančiu nacionalinio suvereniteto apribojimu, arba tai, kas dar vadinama delokalizacija, kadangi vyriausybėms vis sunkiau kontroliuoti prekių, asmenų ar pinigų judėjimą, nekalbant apie informacijos kontrolę. Greta šių problemų nerimą kėlė ir vis grėsmingesnius mąstus įgaunantis tarptautinis organizuotas nusikalstamumas: meno vertybių vagystės, pinigų padirbinėjimas, jūrų piratavimas, prekyba žmonėmis, prostitucija bei kt. To pasekoje vis dažniau buvo prabylama apie bedrą valstybių kovą su nusikalstamumu. Vis aktualesnis tampa bendrų teisėsaugos pajėgų įsteigimo klausimas. Naujųjų pajėgų, kurios remtųsi įvairių šalių ilgalaike patirtimi ir praktika, kovoje su augančiu tarptautiniu nusikalstamumu pritaikant pačius efektyviausius metodus.

Pirmą kartą panaši idėja buvo iškelta dar 1889 metais, steigiamąjame Tarptautinės baudžiamosios teisės sąjungos suvažiavime. Jo dalyviai konstatavo tarptautinio nusikalstamumo atsiradimą ir valstybių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo svarbą. Buvo kviečiama sukurti įstatyminę bazę tokiam bendradarbiavimui pirmiausiai nacionaliniu lygiu.

1905 metais Hamburge vykusiame Kriminalistikos draugijos posėdyje buvo priimtas kreipimasis į visas valstybes savo policijos struktūrose įsteigti ypatingas tarnybas kovai su tarptautiniu nusikalstamumu. Posėdyje taip pat nuskambėjo minčių įsteigti tarptautinius policijos centrus, skirtus kovai su atskirų rūšių nusikaltimais. 1910 m. Buenos – Airėse iškeliamas pasiūlymas įsteigti visapasaulinę policijos organizaciją.

TARPTAUTINĖS KOMISIJOS SUSIKŪRIMAS

Pati realiausia šios tarptautinės organizacijos užuomazga buvo 1914 metais per pirmą Tarptautinį kriminalinės policijos kongresą, kuris vyko Monake. Monako vadovo hercogo Alberto I kvietimu į šį kongresą suvažiavo policijos atstovai, teisininkai ir kiti šios srities mokslininkai iš Europos, Azijos, Centrinės ir Pietų Amerikos valstybių. Jame buvo karštai palaikoma idėja sukurti visiškai nepolitinę policijos organizaciją, todėl raginama atsisakyti diplomatinių kanalų tarptautiniame policijos struktūrų bendradarbiavime įtvirtinant tiesioginius tarpusavio kontaktus. Tačiau svarbiausias žingsnis buvo kongreso dalyvių priimtas sprendimas įsteigti specialią komisiją, kuri kruopščiai išanalizuotų įvairių šalių praktiką indentifikacijos srityje. Savo tyrimų rezultatus ši komisija turėjo pristatyti sekančiame kongrese, kuris buvo planuojamas surengti po dvejų metų Bucharešte. Ten ir būtų galutinai sprendžiamas tarptautinio indentifikacijos biuro įsteigimo klausimas. Tuo metu buvo labiau akcentuojamas apsikeitimas informacija, o nuomonės apie įvairiapusį šalių policijos struktūrų bendradarbiavimą didesnio palaikymo nesusilaukė. Tačiau kad ir kokių teigiamų poslinkių bei pažangių idėjų pateikė 1914 metų kongresas, po trejeto mėnesių prasidėjęs I-asis pasaulinis karas ilgam sustabdė jų įgyvendinimą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1321 žodžiai iš 2549 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.