Maironis „Pirmyn į kovą!“
Interpretacija
Maironis ( Jonas Mačiulis) – XVII a.pabaigos – XIX a.pradžios poetas,rašytojas,siekęs pagerinti visuomeninį, politinį Lietuvos gyvenimą. Ši asmenybė betobulėjant savyje kurė du žmogiškuosius pradus : dvasininko – idealisto ir poeto – romantiko: jis gana anksti tapo dvasininku ,jam buvo aktualios tokios visuomeninės problemos, kaip antai, meilė tėvynei,šviesesnės tėvynės ateities kūrimas,bet taip pat ir nepaprastas jautrumas gamtai (Lietuvos kraštovaizdžiui) ,gimtosios šalies istorijai.Visas šias idėjas poetas išryškina savo eilėraštyje „Pirmyn į kovą!“
Eilėraštyje ryškėja trys laiko perspektyvos : esamojo laiko,būtojo kartinio laiko, kurio pastarasis tiesiogiai nukreipia į ateities laiką.Nuo pat pirmos eilutės eilėraščio žmogus ragina : „ Pirmyn į kovą!“ Ši frazė kartojasi visame keturių stulpelių kūrinyje, dukartus. Tai parodo nepaprastą svarbą to, kas yra išsakoma ,nes tai vyksta lyr. „aš“ kalbamuoju laiku,o jau pirmose ailutėse eilėraščio adresatas yra informuotas pagrindine idėja.Taip pat kūrėjas ,idant nukreiptų skaitytoją tautinių idėjų link,pabrėžia Lietuvos praeitį,vartodamas būtąjį kartinį laiką, ir nusako aliuziją į ateities laiko plotmę,vartodamas būsimąjį laiką : „Garbė tėvams,kurie ją gynė / Ir kas už ateitį kovos! „ Neįprasta yra tai, kad visame eilėraštyje kiekviename stulpelyje , kurių jis turi šešias eilutes,trečioji ir ketvirtoji eilutės gretina praeities ir ateities laiko perspektyvas, išskyrus paskutinįjį stulpelį, kuris yra daugiau orientuotas eilėraščio žmogaus dabarties laikui nusakyti : „Kur eina Nemunas platus (personifikuotai nupasakojamos Nemuno platybės esamuoju laiku),/ Kur mūsų vytį priešai žino.“ Bene ketvirtadalį eilėraščio sudaro lyrinio subjekto nuolankūs prašymai „pastiprinti“ ir „palaiminti“ lietuvių tautą,tad tai netiesiogiai pabrėžiama ypač svarbiu dabarties laiku: „Pastiprink Didis Dieve mus/ Atremti priešo puolimus.“ Šios trys laiko perspektyvos sukuria nepaprastai patriotišką eilėraščio nuotaiką.
Didingas Lietuvos kraštovaizdis – herojiškos praeities palikimas – garbingai išaukštinamas, kaip meilės tėvynei, kuri yra tiek asmeniškai išgyvenamas , tiek kartu ir tautą vienijantis jausmas, ženklas. Eilėraštyje erdvė vaizduojama labai plati, apimanti visą Lietuvą, o ši apibūdinama aukšto laipsnio epitetais : „Brangi <…> žemė numylėta“. Žila praeitis , jos elementai , žinomi ir šiomis dienomis , yra glaudžiai susiję su kraštovaizdžiu , o gamta , šiuo atveju netiesiogiai traktuojama galinga praeities saugotoja, atstovauja praeities laiko plotmei : kūrėjo vartojami išaukštinamieji „bočių – milžinų“ epitetai – žmonių,kurie nusipelnė pagarbos, nes kovojo už gimtinę ir jos laisvę. Idant detalizuoti Lietuvos kraštovaizdį ir sustiprinti jo istorinę reikšmę, vartojamas Vilniaus miesto epitetas: „senas miestas Gedimino“ bei epitetu persipynusi Nemuno personifikacija :“<…> eina Nemunas platus.“ Netiesioginiu panoraminiu žvilgsniu į Lietuvą žiūri Aukščiausiasis- Dievas- kurio nuolankiai prašoma saugoti, laiminti ir apginti tautą :“ Palaimink, Viešpatie galingas,/ Lietuvių pastangas teisingas.“ Tėvynės grožis, jos kraštovaizdis, skaudus jos likimas ir istorinis palikimas tarsi susijungia į vieną ir sudaro nedalomą ir eilėraščio kūrėjo –romantiko aukštinamą didelę Lietuvos žemę.