Inturkės seniūnijos lankytini objektai ir istorija
5 (100%) 1 vote

Inturkės seniūnijos lankytini objektai ir istorija

Turinys

1. Turinys

2. Įvadas

3. Tikslas

4. Rudesos koplyčia

5. Marcinavos dvarelis

6. Kertuojų piliakalnis

7. Inturkės istorija

8. Bažnyčia, varpinė ir varpas

9. Cerkvė

10. Garšėnų dvaras

11. Gaižūnų mokykla

12. Alkūnų dvaras

13. Čimbariškių akmuo

14. Išvados

15. Šaltiniai

16. Naudota literatūra

17. Priedai:

a) Nuotraukos

b) Lentelės

c) Schemos

Įvadas

Tikslas

Supažindinti su Inturkės apylinkių žymiais objektais. Surinkti informaciją apie juos. Skatinti domėtis savo kraštu ir savo krašto istorija.

Rudesos koplyčia

Inturkės parapijos senovę gražiai rezentuoja du vietinės reikšmės architektūros paminklai ir vienas iš jų – Rudesos koplyčia.

Tarp Baltųjų Lakajų ir Rudesėlio, žalių kalvų ir ūksmingų miškų apsuptas driekiasi Rudesos kaimas.

Jo istorija nuo seno susijusi su Inturke. 1555 m. karalienė Bona Rudesą drauge su kitais aplinkiniais kaimais užrašė Inturkės bažnyčiai. Rudesos pakraštyje, ant kalvelės, senų kapinių viduryje, rymo medinė koplyčia su varpine. Pirmosios žinios apie rudesos koplyčią siekia 1726 m. Dabartinė koplyčia pastatyta XVIII a. antroje pusėje Inturkės bažnyčios fundatoriaus klebono M. Olendskio iniciatyva. Praeityje Rudesos koplyčia atrodė kitaip negu dabar: jos priekyje buvo iš klasicistinių pastatų paveldėtas keturstulpis prieangis. 1812 m. karo metu koplyčia nukentėjo, o 1820 m. suremontuota, viduje įrengti nauji altoriai. Remontuota ir vėliau, pagrindinio fasado prieangis buvo apkaltas lentomis, paverstas priesieniu. Koplyčios sienos iš tašytų rastų, išorėje apkaltos lentomis. Lentines lubas laiko dvi poros aštuoniakampių stulpų, stogas aukštas, dvišlaitis. Koplyčia stačiakampė, šiauriniame gale trisienis puskupolis. Fasadai – paprasti ir kuklūs. Gražus, jaukus koplyčios interjeras, išlikusi natūrali sienų faktūra. Dažytas buvo tik altorius. Vargonų choras, atremtas į du apskritojo skerspjūvio stulpus, papuoštas dailia tvorele. Rudesos koplyčia ilgoką laiką buvo apleista, tarybų valdžia neleido jos remontuoti. Bet Inturkės klebono Čiupailos rūpesčiu vis tiek buvo suremontuota.

Marcinavos dvarelis

1936 m. Marcinavos dvaras priklausė Jonui Braškiui. Kodėl dvarelis vadinamas Marcinava dar ir dabar neaišku. Jis yra Bambėnų kaime. Marcinavos kaimo mūsų rajone nėra. Nei dvare, nei artimuosiuose kaimuose žmonių, pavarde Marcinavičius niekad negyveno.

Kertuojų piliakalnis

ir senovės gyvenvietė

Piliakalnis yra 0,2 km. į pietus nuo Kertuojos upelio, 0,05 km. į rytus nuo rytinio Kertuojų ežero kranto, į pietvakarius nuo kelio Inturkė – Lakaja.

Piliakalnis, tai pailga kalva šiaurės – pietų kryptimi. Šlaitai statūs: vakarinis šlaitas iki 12 m. aukščio. Šiaurinis ir rytinis kiek žemesni, o pietų kryptimi, o pietinis _5 – 6 m. aukščio. Viršuje yra 55 m. ilgio Š – P kryptimi ir 20 m. pločio aikštelė, kurios p. gale ankščiau galėjo būti pylimas, išskleistas ariant piliakalnį. Piliakalnio Š. šlaitas paverstas kvartaline linija. Piliakalnis apaugęs mišku. Š. piliakalnio papėdėje yra senovės gyvenvietė, kuri užima apie 30 * 30 m. dydžio plotą. Greičiausiai čia bus nuartas kultūrinis sluoksnis.

Akmens amžiaus radinvietė yra 0,1 km. į ŠR nuo Kertuojos upelio ištekėjimo iš Kertuojų ežero; 0,08 km. į R nuo šio ežero kranto.

Radinvietė užima _ 100 m. ilgio ŠR – PV kryptimi ir 50 m. plotą. Didžioji radinvietės dalis apsodinta jaunu mišku, tik apie 15 m. pločio juosta dirbamas laukas.dauguma radinių rasta ten, kur dabar miškas.

1958 m. K. Jablonskis žvalgėsi po apylinkes. Jo lankymosi metu ši vieta buvo tik dirvonuojantis smėlėtas laukas, kuriame rasti neolitiniai smulkūs gremžtukai, grąžteliai, netušuotos skeltelės, skaldytiniai gramdukai.

Vėliau žvalgė A. Girininkas. Jo nuomone, traukti radimvietę į archeologinių paminklų sąrašą netikslinga.

Inturkės apylinkės Kertuojos kaimelį. Yra ten kaimo vardu pavadintas piliakalnis, prie jo – speciali paminklinė lenta su užrašu. Jei ne ji daugumai keleivių ta vieta būtų tik spygliuočiais apaugusi kalva. Įkopęs į ją, jis, ko gero, pasakytų: „ Kad ne tie medžiai, atsivertų graži ežero panorama.“ Nereikėtų stebėtis, jei pakeleivis imtų grožėtis netoli piliakalnio augančia, labai aukšta ir stora pušimi.

Na,o kertuojiškiai ką pasakytų apie piliakalnį? Jiems ta vieta pirmiausia irgi kalva. Savaip išvaizdi, pailga, bet kalva, ne kažkokia įžymybė, nors žino, kad ja domisi ir nevietiniai žmonės. Prieš keletą dešimtmečių vienas mokytojas (iš kur jis – nežino) ėjo iš vieno kaimo gryčios į kitą ir vis prašė papasakoti viską, ką žino apie piliakalnį. Kai kurie kaimo gyventojai girdėję apie kažkokius planus ar brėžinius. Juos atsivežę kažkokie pakeleiviai. Pagal tuos popierius norėję atspėti vietą, kur esą paslėpti lobiai.

Kur kas įdomesnę hipotezę, kurią mums perpasakojo Kertuojos gyventojas Čaplinskas. Anot senų žmonių, kadaise kaimelio vietoje buvęs vanduo. Jo bangos ir suplakusios kalvą, dabar piliakalniu vadinamą.

Ką ten bangos! Piliakalnį supylė raganos. Miške nužiūrėjo gerą vietelę. Kasė
ten žemę, prijuostėmis nešė ja už upelio ir pylė. Nešė daug dienų, kol supylė nemažą kalvą. Toje vietoje, kur kabino žemę, liko griovys. Per daugybę metų jis gerokai užslinko, sumažėjo, o raganų supiltas kalnas ir dabar tebedunkso. Smagios buvo tos raganaitės: tyliais, ramiais vasaros vakarais susėsdavo ant kalno ir užtraukdavo dainą. Joms atsiliepdavo giminaitės, įsitaisiusios Margakalnyje. Ir aidėdavo žalia giria nuo raganaičių dainų.

– Aš netikiu, kad taip buvę, – pasakė vienas jau nebejaunas kertuojiškis.

Kas ten supaisys, kas buvo, o ko nebuvo. Dėl vieno dalyko tikrai neverta ginčytis – tai liaudies kūrybinės išmonės, gražios fantazijos padarinys. Ir jis nėra bevertis, kaip kartais gali atrodyti. Tą patį galima pasakyti ir apie piliakalnį. Nors daugeliui kaimo gyventojų jis tik paprasta kalva, nors jie netiki, kad ten gali būti paslėptas lobis, bet vis tiek jiems paglosto širdį legendų klausinėjimas, užrašymas, nes tas kalnas esąs jų – viso kaimo.

Inturkės istorija

Tarp žydrų ežerų, tarp žalių ošiančių miškų nusidriekia Inturkės kaimas. Jis yra į pietryčius nuo Molėtų. Nuo Inturkės iki Molėtų 12 km., iki Pabradės 24km.

Kraštovaizdis įvairus. Tiesa, aukštų kalvų čia nėra, neteka nė viena didesnė upė. Čia tyvuliuoja trys ežerai: Galuonai, Išnarai, Kertuojai. Urkio ir Kertuojo mažesni.

Inturkė yra Gėluoto ežero šiauriniame krante. Žinoma nuo 1373 metų lenkų istorikas Levmianskis ir Hermaino Vartbėrgės „Livonijos kronikos“ komentatorius E. Štrelke mano, kad Inturkė Jekreto vardu yra paminėta 1373 metų Livonijos ordino magistro Vilhelmo Frimeesheimo karo žygio į Lietuvą nuteriotų vietovių sąraše (Videniškių, Tauragnų, Utenos, Giedraičių, Dubingių, Stirnių…)

XVI amžiuje Inturkė – seniūnijos centras. Pagal 1559 metų iždo sąrašus Inturkės miestelis ir jo aplinkės priklausė karaliaus dvarui, tačiau greitai perėjo į privačias rankas. Dėl nuošalios padėties Inturkė neišaugo. Priešingai ji nyko: 1866 m. čia gyveno 414 gyventojų. 1923 – 1983. Miestelio plano struktūra – linijinė.

1990 m. 01.01 Inturkės seniūnijoje buvo 2012 gyventojų;

1991 m. – 2018 gyventojų;

2000 m. – 1847 gyventojų;

2002 m. – 1832 gyventojų;

Gyventojų skaičius mažėja, nes mažėja gimstamumas, o dalis jaunimo traukia į miestus.

Nuo 1990 iki 2002 m. m. sumažėjo 180 gyventojų, o tai sudaro _ 10 % dabartinių gyventojų.

Inturkės seniūnijos darbo skyriai:

Švietimo skyrius – 70 ( 54,7%) darbuotojų;

Kultūros skyrius – 5 (4%) darbuotojų;

Sveikatos apsaugos skyrius – 7 (5,5%) darbuotojų;

Prekybos skyrius – 13 (10,2%) darbuotojų;

Policijos skyrius – 5 (4%) darbuotojų;

Įmonė „Molesta“ – 4 (3,1%) darbuotojų;

„Sodo namo“ bendrija – 8 (6,3%) darbuotojų;

Pašto skyrius – 8 (6,3%) darbuotojų;

Seniūnijai – 4 (3,1%) darbuotojų;

Bažnyčiai – 4 (3,1%) darbuotojų;

128 (25%) gyventojų žemdirbiai ir bedarbiai.

Nuo seno prie Inturkės buvo nedidelis palivarkas. Inturkės centre, šalia kelių, einančių į Molėtus ir Pabradę, sankryžos yra architektūrinis ansamblis, įrašytas į vietinės reikšmės kultūros paminklų sąrašą. Ansamblį sudaro aptvertame aukštais medžiais apsuptame šventoriuje stovinčias bažnyčią ir varpinę.

Bažnyčia, varpinė ir varpas

BAŽNYČIA.XVIII a. vid.- XIX a. I pusės liaudiško baroko ir klasicizmo pastatai. Yra kaimo viduryje, prie Molėtų ir Pabradės kelių sankirtos. Bažnyčia stovi trapecinio šventoriaus viduryje, varpinė – šventoriaus tvoros p. dalyje, prie papr. Vartų. Tvora akmenų mūro. Jos r. Dalyje, priešais apsidą, įrengti antrieji vartai. Šventoriaus pakraščiuose auga medžiai. Pvz.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1340 žodžiai iš 4451 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.