INVESTICIJŲ APSKAITA
APSKAITOS KURSINIS DARBAS
TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………………………….3
1. INVESTICIJOS…………………………………………………………………………..4
1. 1. Pagrindinės
sąvokos……………………………………………………………
…………………………..4
1. 2. Investicijų ekonominė esmė ir
formos…………………………………………………………….
…5
2. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ
SAMPRATA…………………………………………………………..
..8
2. 1. Projektų
tipai……………………………………………………………..
…………………………………..8
2. 2. Investicinio projekto
valdymas…………………………………………………………..
……………10
3. ATSKIRI KAPITALO RINKOS VYSTYMOSI
ASPEKTAI……………………………………10
3. 1. Užsienio investuotojų
vaidmuo……………………………………………………………
…………..10
3. 2. Globalizacijos
įtaka……………………………………………………………..
…………………………12
3. 3. Vietiniai investuotojai – ar jie dalyvauja
rinkoje?………………………………………………12
3. 4. Ateities perspektyvos – ar galimas efektyvių politikų
įgyvendinimas?………………….14
3. 5.
Investuotojai………………………………………………………
………………………………………….14
3. 6.
Įmonės…………………………………………………………….
……………………………………………17
3. 7. Institucijų
atnaujinimas……………………………………………………….
………………………….17
4. INVESTICIJOS Į KITAS
ĮMONES…………………………………………………………….
…………19
4. 1. Pripažinimo
kriterijai…………………………………………………………
…………………………..19
4. 2. Įvertinimas ir
apskaita…………………………………………………………..
………………………..19
4. 3. Informacijos atskleidimas metinėje finansinėje
atskaitomybėje……………………………20
5. INVESTICIJOS Į ŽMONES IR ŽMOGIŠKUOSIUS
IŠTEKLIUS…………………………….22
5. 1. Investavimas į
sveikatą…………………………………………………………..
………………………22
5. 2. Investavimas į
švietimą…………………………………………………………..
………………………23
5. 3. Investavimas į gyventojų
kokybę…………………………………………………………….
……….23
IŠVADOS……………………………………………………………
…………………………………………………27
LITERATŪRA…………………………………………………………
…………………………………………….29
PRIEDAI……………………………………………………………
………………………………………………….30
ĮVADAS
Šiame darbe investicijos apibendrinamos kaip išlaidos, perkant tokius
finansinius vertybinius popierius kaip obligacijos ir akcijos, tai
finansinės investicijos. Į vertybinius popierius investuoja atskiri žmonės,
firmos ir finansų įstaigos, tikėdamiesi gauti pajamų procentais ir
dividendais arba padidinus vertybinių popierių vertę.
Taip pat investicijas galima apibendrinti kaip kapitaliniai įdėjiniai
perkant materialųjį turtą ar įrenginius ar akcijas, t.y. materialieji arba
tikrieji įdėjiniai. Ekonomikos analizėje terminas investicijos dažniausiai
vartojamas materialinio investavimo prasme. Materialusis investavimas
sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina šalies gamybos pajėgumą, o
finansinis investavimas – tai tik esamo pagrindinio kapitalo pervedimas iš
vieno asmens ar organizacijos nuosavybės į kitą.
Norint investuoti, reikia iš anksto žinoti esamo vartojimo apimtį.
Investicijų išlaidos yra visuminės paklausos dalis ir
injekcija į
nacionalinių pajamų apyvartą. Analizuojant nacionalines pajamas,
investicijos yra laikomos garantu socialinių vertybių, kuriamų vyriausybės
pastangomis, ir todėl tokios investicijos laikomos vyriausybės išlaidų
dalimi.
Darbo tikslas – išsiaiškinti investicijų esmę ir panaudojimo būdus.
Darbo uždaviniai:
• apibrėžti investicijų sąvoką ir jų ekonominę esmę;
• išanalizuoti investicinių projektų svarbą;
• išnagrinėti investuotojų vaidmenį;
• apibendrinti investicijų į kitas įmones kriterijus;
• išnagrinėti požiūrį į investavimą į žmones.Metodologija:
• mokslinė literatūra;
• spauda ir internetas.
1. INVESTICIJOS
1.1. Pagrindinės sąvokosPagal Šilinską (2003), investicija reiškia bet kurios rūšies turtą,
investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga,
kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne
visada, apima:
• kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip
hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio
teises;
• akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas
dalyvavimo bendrovėse formas;
• pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė
ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip
pat su investicija susijusias paskolas;
• intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių
ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises;
• koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių
žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksplotavimui, taip pat visas kitas
teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.
Pajamos reiškia iš investicijų gautas sumas, o ypač, bet ne visada,
apima: pelną, palūkanas, kapitalo apyvartos pajamas, dividendus, autorinius
honorarus ir kitus mokėjimus.
Investitorius LR atžvilgiu apima:
• fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstaymus, asmenis be
pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje;
• bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą
LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus;
• bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos
šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR
ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje.
Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima:
• fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies
įstatymus;
• juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus.
1. 2. Investicijų ekonominė esmė ir formos
Pagal Valužį (1996), ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas
vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo
investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų
ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai
gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima
efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio
ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla
žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis.
Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio
“įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu
paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad
kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako
naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti
atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.
Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo
motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir
pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais.
Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai
tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas
pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai
vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios
praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių
investicinių procesų ypatybių.
Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad
šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai
siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas,
kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip
investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos
investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo
ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos
tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo
tikslas yra pardavimas.
Dažna klaida yra terimino “investicijos” sutapatinimas su
terminu
“kapitaliniai įdėjimai”. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas
pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių
ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms
lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir
atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how).
Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena
iš investicijų formų, bet ne jų analogas.
Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų
įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti
vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais
instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.).
Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų
įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos
gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į
akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.).
Investicijos – tai įvairių rūšių turtinės ir intelektualinės vertybės,
įdedamos į verslą ar kitus objektus ar sferas, ko pasekoje sukuriamas
pelnas arba pasiekiamas koks nors socialinis efektas. Tokiomis vertybėmis
gali būti: piniginės lėšos, tiksliniai bankiniai indėliai, pajai, akcijos
ir kiti vertybiniai popieriai, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas,
turtinės teisės, išeinančios iš autorinių teisių, patirtis, techninių,
technologinių, komercinių bei kitų žinių atsipirkimas, apiformintas kaip
techninė dokumentacija, kuri yra reikalinga vienokio ar kitokio proceso
organizavimui, teisė naudotis žeme, vandenimis bei kitais resursais.
Investicijos vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikos vystyme ir
efektyviame jos funkcionavime. Šį vaidmenį padeda išsiaiškinti terminai
“bendrosios investicijos” ir “grynosios investicijos”.
Bendrosios investicijos – tai bendra investicinių lėšų apimtis konkrečiu
laikotarpiu, nukreiptų į naują statybą, gamybos priemonių įsigyjimą bei
prekinių-materialinių atsargų augimą.
Grynosios investicijos – tai bendrųjų investicijų suma, sumažinta
amortizacinių suma per atitinkamą laikotarpį.
Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies
ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų
investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra
mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo
smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Ši
situacija yra charakterizuojama kaip “valstybe, pravalgančia savo turtą”.
Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio
lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka
nepakitęs. Tokia situacija charakterizuojama kaip “valstybės trypčiojimas
vienoje vietoje”. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai
reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir
kitokio potencialo augimo politiką. Tokia situacija charakterizuojama kaip
“besivystančios ekonomikos šalis”. Grynųjų investicijų kiekio padidėjimas
skatina pajamų didėjimą. Esant tokiai situacijai, pajamų sumos augimo
tempai žymiai viršija investicijų apimties augimo tempus.
Pavyzdys. Diegiant naują technologiją, įsigyta naujų įrengimų už 100 000
lt., tai leido gauti statybininkams ir mašinų gamintojams tokio pat dydžio
pajamas. Jeigu jie pusę savo pajamų išleis vartojimui, tai tų vartojamųjų
prekių ir paslaugų gamintojai gaus 50 000 lt. pajamų. Jei ir šie pusę
pajamų išleis vartojimui, tai kiti prekių ir paslaugų gamintojai gaus 25
000 lt. pajamų. Tokiu būdu šis procesas vyksta iki pat galo, t.y. iki 1 lt.
Vadinasi, iš kiekvieno lito investicijų pavyksta gauti 2 – 3 lt. pajamų.
Ekonomikos teorijoje šis procesas – pajamų augimas didesniu kiekiu nei
investicijos į ekonomiką – vadinamas multiplikatoriaus efektu.
Pats terminas multiplikatorius (lotyniškai “multiplikator” reiškia
daugintojas arba daugiklis). Tai ekonominis dydis, rodantis vieno kintamojo
generuojamo dydžio priklausomybę kitimą sužadinusiojo kintamojo poveikio.
Taigi šis dydis charakterizuojamas kaip koeficientas pajamų augimo nuo
grynųjų investicijų apimties augimo. (Pagal pavyzdį m=2,5).
Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių.
Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų
paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno
asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas
didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme.
Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra
pagrindinis investicijų resursas
Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename
lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę.
Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis.
Iš to
padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas
atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai.
Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis.
Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik
nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma
viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima
tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio
didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai.
Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui,
reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis,
tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau
bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis
faktorius turi ilgalaikėms investicijoms).
Sąlyginis taupymo ir pajamų svoris priklausomai nuo visuomenės
pragyvenimo lygio turi tiesioginę reikšmę investicijų apimtims. Esant
vidutiniškai aukštoms pajamoms, eiliniai investuotojai dalį savo lėšų gali
skirti kaupimui. Kaupimas gali pasižymėti ne tik vertybinių popierių
įsigijimu ar indėlių banke padėjimu. Tai gali atsispindėti lizinguojant,
draudžiantis gyvybę kaupiamuoju kaupimu ir t.t.
Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų
apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai
reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms
arba padidinti dividendų procentą, kuris atilieps teigiamai akcininkų
pajamoms (p.260).
2. INVESTICINIŲ PROJEKTŲ SAMPRATA
2.1. Projektų tipai
Pagal Ališauską (2005), projektas yra toks darbas, kuris turi pradžią ir
pabaigą. Jis yra planuojamas ir kontroliuojamas, sukeliantis įvairius
pokyčius aplinkoje, tikintis sėkmingos pabaigos, tai iš anksto paruošta
dokumentacija, pagal kurią galima sukurti, rekonstruoti ar patobulinti tam
tikrą objektą. Kituose šaltiniuose projektas apibūdinamas kaip unikalus
darbas, turintis konkretų tikslą ir pasireiškiantis koordinuojamu kelių
tarpusavyje susijusių veiklų atlikimu, nustatytas pradžios ir pabaigos
datas, sritis ir biudžetą.
Projektas yra dokumentas, keičiantis mūsų gyvenimą ir aplinką. Tai gali
būti gyvenamojo namo arba gamyklos statyba ar rekonstrukcija, mokslo
tiriamųjų darbų programa, naujų technologijų įsisavinimas, spektaklio
kūrimas, ekonominis regiono plėtojimas ir t.t.
PROJEKTAS
Tuo atveju, kada galutinis projekto rezultatas yra tam tikri fiziniai
objektai (statiniai, gamybiniai kompleksai), naujos technologijos ar
produktai, projektas gali būti suprantamas kaip suformuluota tikslų
sistema, kuriems realizuoti kuriami arba modernizuojami fiziniai objektai,
įdiegiami technologiniai procesai, jiems parengiama techninė ir
organizacinė dokumentacija, nustatomi materialiniai, finansiniai, darbo ir
kt. ištekliai, taip pat numatomi valdymo sprendimai ir jų įgyvendinimo
priemonė Projektą galima apibūdinti, nurodant jo svarbiausius bruožus:
• projektas yra planuojamas, finansuojamas ir įgyvendinamas kaip atskira
sistema (vienetas);
• projektas gali būti konkrečių šalių susitarimų objektas, kuriam
paskiriami ištekliai ir sava vadovybė;
• projektas turi pradžios, pabaigos laiko momentus, tai yra periodą, per
kurį tikimasi pasiekti numatytus tikslus;
• projektas turi aiškias ribas (apibrėžtas tam tikroje aplinkoje,
tvarkoje ir t.t.), numatytus išteklius (finansinius, materialinius,
žmonių, laiko);
• tai konkretus ir unikalus darbas (užduotis), vykdomas pagal
patvirtintą dokumentaciją;
• projekto veikla vykdoma komandiniu būdu, t.y. visų darbuotojų bendrai
suprantamas ir siekiamas rezultatas, jų pavaldumas projekto vadovui.
Taigi projektą galima apibūdinti:
1. kaip dokumentą,
2. kaip veiklą (procesą),
3. kaip pasiektą rezultatą.
2.2. Investicinio projekto valdymas
Kartu su rinkos ekonomika Lietuvoje atsirado ir projektų valdymo
koncepcija. Tai požiūris į projektą kaip į bet kurios sistemos, pavyzdžiui,
įmonės, pradinės būklės pakeitimą, susijusį su laiko ir lėšų sąnaudomis.
Šių pokyčių, įgyvendinamų pagal iš anksto nustatytas taisykles, laikantis
biudžeto ir laiko apribojimų, procesas vadinamas projektų valdymu.
Projektų valdymas – tai veiklos organizavimas pagal priimtą dokumentą
(projektą), siekiant jame numatytų tikslų. Suprantama, siekiama
optimaliausio: pasiekti tikslą mažiausiomis išteklių sąnaudomis. Todėl
projektų valdymo tikslą galima apibrėžti kaip efektyvų išteklių
panaudojimą, siekiant užsibrėžto projekto rezultato iki nurodyto termino.
Svarbiausi projektų valdymo faktoriai yra projektų vadybos žinios,
vadovų ir komandos patirtis tokio pobūdžio veikloje bei jų asmeninės
savybės.
Pagrindinis projektų valdymo uždavinys yra vykdyti numatytą
balansą tarp išteklių bei laiko, ir taip pat pasiekti norimą
rezultatą.
Balansas – tai situacija, kai yra reikiamas kiekis išteklių projekto
rezultatui per nustatytą laiką pasiekti.
Projekto rezultatą galima apibrėžti kaip užduotis, kurias reikia
atlikti, siekiant projekto tikslo.
Inveticinius projektus galima analizuoti trimis aspektais:
1. pagal investicinės veiklos stadijas;
2. pagal rengimo ir realizavimo procesą;
3. pagal organizacinius elementus.
Kuriant bei įgyvendinant investicinį projektą, pereinamos tokios jo
stadijos:
moksliniai tyrimai, konstravimo ir bandomieji bei ekspertiniai darbai,
rinkos vertinimas ir įsisavinimas: naujų gaminių (paslaugų) marketingo
logistika, produkto, technologijos, įmonės projektavimas, statyba, gamybos
įdiegimas, gamybos organizavimas, finansavimas ir t.t. (p. 6).
3. ATSKIRI KAPITALO RINKOS VYSTYMOSI ASPEKTAI
3. 1. Užsienio investuotojų vaidmuo
Pagal Šilinską (2003), užsienio kapitalo dalyvavimas ir jo įtaka yra
vienas iš esminių faktorių, nulemiančių nacionalinės kapitalo rinkos bei