Investicinių projektų vertinimas
5 (100%) 1 vote

Investicinių projektų vertinimas

TURINYS

ĮVADAS – TEMOS AKTUALUMAS……………………………………………………….6

1. PROBLEMOS APIBŪDINIMAS……………………………………………………….8

1.1 VALSTYBĖS INVESTICIJŲ POLITIKA LIETUVOJE……………………………..8

2. TEORINIS PROBLEMOS NAGRINĖJIMAS………………………………………12

2.1. INVESTICIJŲ SAMPRATA IR JŲ KLASIFIKAVIMAS……….12

2.2. FINANSAVIMO ŠALTINIAI IR JŲ GRUPAVIMAS…………….17

2.3. INVESTICINIO PROJEKTO SANDARA……………………………..19

2.4. INVESTICINIO PROJEKTO VERTINIMO BŪDAI……………..19

2.4.1. KOMPLEKSINĖ ANALIZĖ………………………………………21

2.4.2. FINANSINĖ ANALIZĖ…………………………………………….23

• . Investicijų atsipirkimo laiko nustatymas………………………………………………24

• . Dabartinės grynosios vertės nustatymas……………………………………………….25

• . Vidinės pelno normos nustatymas……………………………………………………….26

• . Investicijų rentabilumo indekso nustatymas………………………………………….26

2.4.3. RIZIKOS VERTINIMAS…………………………………………..28

• .Rizikos vertinimas imitaciniu modeliavimu…………………………………………..28

• . Rizikos įvertinimas, keičiant pinigų srautą……………………………………………28

• . Rizikos vertinimas, naudojant diskonto koeficientą……………………………….29

2.4.4.EKONOMINĖ ANALIZĖ…………………………………………..31

• . Ekonominio efektyvumo rodiklių sistema…………………………………………….31

• . Pajamų ir išlaidų analizė…………………………………………………………………….33

• .Alternatyviųjų išlaidų vertinimas. Slaptosios kainos……………………………….34

2.4.4.1. Slaptųjų kainų taikymo principai……………………………..35

2.4.4.2. Standartinis perskaičiavimo koeficientas…………………..37

2.4.4.3. Diskonto norma……………………………………………………..382.4.5. EKSPERTINIS VERTINIMAS…………………………………..39

2.4.6. KOMPLEKSINIS VERTINIMAS……………………………….41

2.5. STRATEGINĖS ANALIZĖS METODAS………………………………43

3. UŽSIENIO INVESTICIJOS LIETUVOJE……………………………………………..48

3.1. UŽSIENIO INVESTICIJŲ SAMPRATA……………………………….48

3.1.1. TIESIOGINĖS INVESTICIJOS………………………………………49

3.1.2. NETIESIOGINĖS INVESTICIJOS…………………………………52

3.1. UŽSIENIO INVESTICIJŲ NEPAKANKAMO DYDŽIO SVARBIAUSIOS PRIEŽASTYS…………………………………………………53

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI……………………………………………………………………………58

NAUDOTA LITERATŪRA……………………………………………………………………………..63

PRIEDAI…………………………………………………………………………………………………………67

Baigiamojo darbo “Investicinių projektų vertinimas” tikslas – išnagrinėti investicijų sąvoką, funkcijas, užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvos Respubliką reikšmę, investicinių projektų vertinimo metodikų galimybes bei trūkumus, taikant jas Lietuvos ekonominėms sąlygoms.

Šiame darbe buvo atlikta užsienio investicijų į Lietuvos Respubliką raidos analizė, išnagrinėti projekto rizikos sumažinimo būdai.

Darbe pateiktos išvados ir pasiūlymai:

Lietuvoje neformuojama investicijoms palanki įstatymų, ekonominė, informacinė bazė, nėra gerai išvystytos ir koordinuotos investicijų pritraukimo ir paskolų suteikimo strateginės sistemos, ko pasekoje užsienio investicijos neefektyviai pritraukiamos bei naudojamos.

Valstybė, sėkmingai realizuodama investicinę politiką, kompleksiškai išspręstų papildomo finansavimo mokslui, švietimui, pažangioms technologijoms diegti, informacijos prieinamumo užtikrinimui ir kitas problemas.

Šiame darbe atlikti tyrimai bei pateikti siūlymai galėtų būti naudingi, siekiant pritraukti užsienio investicijas, palengvinti paskolų gavimą investicinėms bendrovėms ir pasitarnauti šalies ekonominės būklės gerinimui, bei Lietuvos integracijai į ES.

ĮVADAS

Bet kurios šalies ekonomika daug priklauso nuo to, kaip plėtojami užsienio ekonominiai ryšiai. Jų poveikis jaučiamas visose ūkio šakose. Atstačius Lietuvos nepriklausomybę akivaizdu, kad ekonomikos vystymąsi stabdo didelis kapitalo stygius, paveldėta neracionali ekonomikos šalyje struktūra ir vienas iš ekonomikos augimo spartinimo būdų – tai investicijų skatinimas.

Investicijos padeda kurti naujus produktus ar paslaugas, skatina kapitalo judėjimą ir didėjimą, taip apspręsdamos šalies ūkio mechanizmo efektyvų funkcionavimą ir stiprėjimą.

Šiuo laikotarpiu investicijų problema yra ypač aktuali. Naujos, patobulintos, leidžiančios greičiau integruotis į viso pasaulio rinką, infrastruktūros formavimas, reikalauja didelių ir skubių investicijų.

Lietuvos vyriausybė užsienio investicijas traktuoja kaip pagrindinį faktorių, siekiant restruktūrizuoti
nacionalinę ekonomiką ir spartinti infrastruktūros vystymąsi. Pagrindiniai tikslai, įgyvendinami vyriausybės nuo 1991 m. vidurio, yra pakelti įmonių techninį ir technologinį lygį, padėti joms būti konkurentabilioms tarptautinėje rinkoje, integruoti Lietuvos ekonomiką į pasaulinę ekonomikos sistemą ir apskritai sukurti efektyvaus veikimo laisvos rinkos ekonomikoje pagrindus.

Būdama didžiausia Pabaltijo regiono šalimi, Lietuva jau nuo istorinių laikų buvo tarpininku tiek tarp rytinės ir pietinės, tiek tarp Rytų ir Vakarų Europos. Ši unikali geografinė padėtis gali pasitarnauti diegiant visą eilę naujų projektų: transporto, komunikacijų, sandėliavimo, prekybos, bankininkystės ir kitose srityse. Atsižvelgiant į tai, Lietuva gali tapti patraukliu verslo centru šiame Europos regione. Tačiau tam reikalingos milžiniškos lėšos ir racionalus jų panaudojimas.

Norint nepadaryti lemtingų klaidų ir siekiant sėkmingai pritraukti investicijas bei vystyti Lietuvos ekonomiką, reikia įvertinti planuojamas investicijas ir iš galimų alternatyvų išsirinkti geriausią investicinį projektą, labiausiai atitinkantį iškeltus tikslus. Todėl pagrindinis šio darbo tikslas yra išanalizuoti egzistuojančias užsienio investicijų pritraukimo ir diegimo metodikas ir, atlikus jų vertinimą, sukurti ir pasiūlyti tinkamiausią. Išnagrinėti investicijų panaudojimo galimybes finansuoti mokslo tyrimo darbus, pažangių technologijų kūrimą, informacijos prieinamumo užtikrinimą net ir smulkiausiam verslo atstovui.

1. Problemos apibūdinimas

1.1 Valstybės investicijų politika Lietuvoje.Šalies ekonomika pradeda įgauti naują būseną, kuri reikalauja investicijų bei efektyvių sprendimų, todėl pastaruoju metu Lietuvoje skiriamas didelis dėmesys investicijų pritraukimo, paskirstymo ir vertinimo problemoms. Pagal valstybės investicijų 1997-1999 metų programą valstybės investicijų strategija yra pagrįsta dviem elementais: didinti valstybės investicijų finansavimo bendrą apimtį ir racionaliai pertvarkyti investicijų finansavimo struktūrą pagal pagrindinius finansavimo šaltinius; atrinkti finansavimui tuos projektus, kurie atitinka nacionalinius ir šakinius prioritetus bei duoda didžiausią socialinę ir ekonominę naudą [47].

Valstybės investicijų srityje numatoma orientuotis į tas ekonomikos sritis, kurios palengvina privataus verslo plėtojimą, ir teikia bendrojo naudojimo produktus ir paslaugas. Daugiausia tai susiję su infrastruktūros ir socialinės sferos palaikymu reikiamoje būklėje. Tuo tarpu savarankiškos pelno siekiančios pramonės organizacijos turi būti restruktūrizuojamos naudojant jų pačių lėšas bei komercinių bankų paskolas.

Valstybės investicijų politiką buvo numatyta vykdyti tokiomis kryptimis:

1. Numatyti valstybės lėšas investicijoms 5,4% nuo BVP 1997-1999 metų periode arba 6,5 mlrd Lt per visus trejus metus (1997 m. – 1,7 mlrd. Lt, 1998 m. – 2,3 mlrd. Lt, 1999 m. – 2,5 mlrd. Lt).

2. Stiprinti investicinių projektų analizę ir efektyvinti projektų atranką.

3. Numatyti racionalią projekto finansavimo struktūrą, siekiant, kad projekte maksimaliai būtų panaudotos nuosavos įmonių lėšos bei paskolos.

4. Riboti biudžeto lėšų naudojimą, pajamas generuojantiems projektams finansuoti.

5. Įmonių apyvartinių lėšų padidinimą sieti su konkrečiais investiciniais projektais.

6. Geriau koordinuoti projekto finansavime dalyvaujančių šalių susiderinimą, kad kiekviena šalis iš anksto prisiimtų finansinius įsipareigojimus ir vėliau jų laikytųsi.

7. Išnagrinėti galimybes Lietuvos sąlygomis pritaikyti naujas investicijų finansavimo formas.

8. Patobulinti projektų kaštų ekspertizės sistemą, panaudojant operatyvius kaštų vertinimo metodus bei specialios paskirties duomenų bazes.

9. Pagerinti investicijoms naudojamų valstybės lėšų kontrolę.

Kadangi finansavimas yra pagrindinis ribojantis veiksnys, todėl racionaliai suprojektuotas finansavimas vaidina lemiamą vaidmenį. Svarbiausi valstybės investicijų finansavimo šaltiniai yra trys: nacionalinis biudžetas; užsienio paskolos (įskaitant negrąžinamas – garantus, taip pat garantuotas valstybės); nuosavos (įmonių) lėšos (įskaitant pačių įmonių skolintas lėšas, nedalyvaujant valstybei). Tokiu būdu, svarbiausių valstybės investicijų finansavimo šaltinių struktūra trejų metų laikotarpiui buvo numatyta tokia:

 valstybės biudžetas – 2,2 mlrd. Lt (26,6 %);

 savivaldybių biudžetai – 0,96 mlrd. Lt (12,2 %);

 užsienio paskolos – 885 mln. USD (44,5 %);

 negrąžinamos paskolos (grantai) – 75 mln. USD (3,8 %);

 nuosavos (įmonių) lėšos – 1,0 mlrd. Lt (12,9 %).

Valstybei derinant finansavimą komerciniam projektui, stengiamasi vengti finansavimo iš biudžeto ir naudotis finansavimu iš paskolų. Komerciniai projektai atrenkami, atsižvelgiant į atsiperkamumo rodiklius. Šie rodikliai netaikomi daugeliui infrastruktūros projektų, kurių paskirtis yra ne tiek generuoti tiesiogines pinigines įplaukas, kiek užtikrinti žymiai platesnio spektro socialinę ir ekonominę naudą [47].

Užsienio paskolomis finansuojami daugelis valstybės investicijų programoje numatytų projektų ir palyginti daug verslo projektų, kurie susiduria su pakankamai sudėtingomis problemomis siekdami pritraukti užsienio
investuotojus. Įvairių projektų finansavimui yra taikoma atrinkimo bei vertinimo tvarka, kurią reglamentuoja LR Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1997 m. spalio 30 d. nutarimas Nr 1200/8. Vertinant galimybę gauti valstybės garantiją ar kitokią pagalbą investiciniams projektams į mokslo tyrimo darbus ir pažangių technologijų kūrimą bei įgyvendinimą, galime analizuoti šį nutarimą, kuris pateiktas supaprastintoje LR Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos investicinių projektų finansavimo schemoje pav. 1.

Pav. 1. Investicinių projektų finansavimo schema

Pagal mokslo šakas šiuo metu Lietuvoje didžiausias dėmesys yra skiriamas gamtos,

2 pav. Mokslo finansavimas pagal sektorius

humanitariniams bei technikos mokslams (2 pav.)..

Valstybės investicijų politikos kryptys, numatančios investicijų valdymo tobulinimą yra šios:

 stiprinti investicinių projektų analizę ir efektyvią projektų atranką;

 numatyti racionalią projekto finansavimo struktūrą, siekiant, kad projekte maksimaliai būtų panaudotos nuosavos įmonių lėšos bei paskolos;

 riboti biudžeto lėšų naudojimą, pajamas generuojantiems projektams finansuoti;

 išnagrinėti galimybes Lietuvos sąlygomis pritaikyti naujas investicijų finansavimo formas;

 patobulinti projektų kaštų ekspertizės sistemą, panaudojant operatyvius kaštų vertinimo metodus bei specialios paskirties duomenų bazes.

Atsižvelgiant į šias valstybės investicijų politikos kryptis nustatyta, kad prasminga tobulinti investicijų į naujų technologijų kūrimą bei mokslo tyrimų darbams politiką, nes tokie projektai atitinka valstybės interesų sferą ir reikalingi Lietuvos pramonės žmonėms.

2. TEORINIS PROBLEMOS NAGRINĖJIMAS

2.1. INVESTICIJŲ SAMPRATA IR JŲ KLASIFIKAVIMAS

Investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.

Reinvesticijos – iš investicijų gauto pelno (pajamų) investicijos tame ūkio subjekte, kuriame šis pelnas (pajamos) buvo gautas.

Investavimas – šio įstatymo (Lietuvos Respublikos Investicijų įstatymo) nustatytais būdais atliekami investuotojo veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti.

Investuotojai – Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturincios įmonės, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą.

Investicijos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus.

Vienas iš investicijų klasifikavimo būdų yra tai, į ką jos įdedamos. Šis klasifikavimas pateiktas pav.3:

Investicijos

Gamybos sfera Paslaugų sfera Finansų sfera

Daiktinės investicijos Nematerialios investicijos Finansinės investicijos

į ilgalaikį turtą į trumpalaikį turtą Į valstybinius vertybinius popierius dalyvavimas kitose įmonėse


Žemės sklypaį, statiniai, technolog. Įrenginiai Atsargų papildymas

Akcijų įsigyjimas su tikslu dalyvauti kapitaleInvesticijos į realų kapitalą yra įdėjimai, skirti materialaus turto kūrimui ar didinimui. Tai daiktinės investicijos, skirtos pastatų statybai ar jų įsigijimui, įrengimų, žaliavų, prekių pirkimui, siekiant šiuos pirkinius panaudojus gauti didesnes pajamas ar naudą. Jas galima išskirti į grynąsias (išplėtimo ar kūrimo) ir atstatymo (nuvertėjusių priemonių atnaujinimo) investicijas. Šių investicijų atnešama nauda pasireiškia pajamų, investavus kapitalą gautų iš sukurtų prekių realizavimo ar paslaugų teikimo, padidėjimu.

Investicijos į finansinį kapitalą funkcionuoja ne gamybiniame procese, o vertybinių popierių rinkoje. Tai kreditavimo, kapitalo skolinimo ar finansinio dalyvavimo forma, viliantis ateityje atitinkančio piniginius įdėjimus pelno. Šis pelnas dažniausiai būna gaunamas dividendų, palūkanų ar padidėjusios vertybinių popierių rinkos kainos forma.

Dar galima išskirti nematerialines investicijas, nepriklausančias nei vienam šių srautų, tačiau užimančias nors iš pirmo žvilgsnio nežymią, tačiau labai reikšmingą vietą. Tai piniginės lėšos, skirtos mokslo – tiriamųjų, projektavimo darbų, mokymo, kvalifikavimo ir panašios veiklos finansavimui, apsprendžiančios intelektualaus kapitalo augimą ir tobulėjimą. Nematerialios investicijos yra labai susijusios su materialiomis ir įtakoja jų veikimo efektyvumą. Tuo ir pasireiškia jų neapčiuopiama nauda.

Kitas investicijų klasifikavimo būdas – Visas investicijas išskiriant į dvi grupes [1;43]:

1) investicijos į vertybinius popierius;

2) fizinės investicijos (investicijos į gamybinius pajėgumus ir pan.).

Kadangi šiame darbe nagrinėsime tik fizines investicijas, tai apsiribosime antros grupës
nustatymu. Fizines investicijas galima nagrinėti dviem aspektais [44]. Pirmasis aspektas įvertina investicijas pagal objektą:

1. Investicijos į kilnojamą ir nekilnojamą turtą. Šio tipo investicijos yra tiesiogiai panaudojamos gamybos procese;

2. Finansinės investicijos. Šios investicijos suteikia teises dalyvauti kitų įmonių veikloje;

3. Nematerialiosios investicijos. Investicijos į personalo paruošimą, reklamą ir pan.

Antrasis aspektas vertina investicijas pagal veiksmų kryptį:

1. Netto investicijos (pradinės investicijos). Jos daromos steigiant ar perkant įmonę;

2. Investicijos į įmonės plėtimąsi;

3. Reinvesticijos. Šio tipo investicijos gali būti dar skiriamos į:

a) investicijos į pakeitimą;

b) investicijos į modernizavimo projektą;

c) investicijos į gamybos programos pakeitimą;

d) investicijos į įmonės diversifikavimą;

e) investicijos į įmonės išlikimą (reklama, aplinkosaugos programos ir pan.);

4.Brutto investicijos (netto investicijos plius reinvesticijos) .

Investicinius projektus siūloma skirstyti į didelius ir mažus, siūlomos tokios projektą apibūdinančios charakteristikos [19]:

Didelis: strateginio pobūdžio, kurio vertë daugiau kaip 2 mln. Lt.

Vidutinis: jo vertë – 300 tūkst. – 2 mln. Lt.

Mažas: projekto vertė – mažiau 300 tūkst. Lt.

Pagal statistinius duomenis [19] maži ir vidutiniai projektai dažniausiai yra finansuojami iš įmonės amortizacinių atskaitymų ir sudaro 80% visų įmonės investicinių projektų. Dideli projektai sudaro 20%, tačiau reikalauja daugiau kaip 80% įmonės finansinių resursų.

Realios investicijos gali būti klasifikuojamos pagal savo rizikingumą bei pelno normą [19]:

Lentelė 1

Nr Realių investicijų tipas min. pelno norma

1 Priverstinės investicijos. Jomis siekiama padidinti gamybos efektyvumą, saugumą, gerinti aplinkos apsaugą bei tenkinti kitus valstybinio reguliavimo reikalavimus. Reikalavimų pelno normai nėra

2 Investicijos, kuriomis siekiama išlaikyti turimas pozicijas rinkoje. 6

3 Pagrindinių gamybinių pajėgumų atnaujinimas. 12

4 Investicijos, kuriomis siekiama minimizuoti gamybos kaštus. 15

5 Investicijos, kuriomis siekiama padidinti pelną (veiklos plėtimas). 20

6 Investicijos į inovacinius projektus 25

Investicijos gali būti klasifikuojamos ir pagal atskirus požymius [44]. Pateikiama schema Pav.. 4.

Investicijų požymiai

4. pav. apibendrinta investicijų klasifikacija pagal atskirus požymius [44]

Šiame darbe bus nagrinėjamos realios investicijos, kurioms galėtų būti priskirti tokie požymiai: tiesioginės ar netiesioginės; ilgalaikės arba trumpalaikės; valstybės arba privačios; skirtos projektams, realizuojamiems šalies viduje.

Atlikę įvairių investicijų tipų apžvalgą, galime pastebėti, kad šios investicijos yra tik nedidelė investicijų tipų dalis. Tą patį galima pastebėti ir nagrinėjant situaciją Lietuvoje. Tačiau šio tipo investicijos ekonomikoje užima labai svarbią vietą, todėl tolesniame darbe nagrinėsime šių investicijų proceso struktūrą bei aprašysime šių investicijų tobulinimo galimybes.

2.2. FINANSAVIMO ŠALTINIAI IR JŲ GRUPAVIMAS

Dažnai nuo investicijų objekto pasirinkimo priklauso ir finansavimo šaltinis. Pavyzdžiui, investicijos į pagrindines priemones finansuojamos iš ilgalaikių paskolų, o į apyvartinį turtą – dažniausiai iš trumpalaikių paskolų. Galima pastebėti ir atvirkščią priklausomybę, kai finansavimo šaltiniai apibrėžia investicijų pobūdį.

Net pats geriausias investicinis projektas bus beprasmis, jei bus neįmanoma gauti finansinių išteklių jo įgyvendinimui.

Galima išvardinti labai daug finansavimo šaltinių ir jų klasifikavimo kriterijų. Dažniausiai literatūroje sutinkamas klasifikavimas pagal kapitalo prigimtį. Šis klasifikavimas parodytas pav. 4.

Investicijų finansavimas

Vidinis finansavimas Išorinis finansavimas

Akcinis kapitalas Skolintas kapitalas

Nepaskirstytas pelnas Ilgalaikis kreditas

Įplaukos iš turto realizavimo Trumpalaikis kreditas

Nusidėvėjimas ir amortizacija

Pav 4. Investicijų klasifikavimas pagal kapitalo prigimtį

Daugelyje įmonių pagrindinis investicijų šaltinis yra išorinis finansavimas. Jis gali būti vykdomas skolinto arba akcinio kapitalo forma:

Skolintas kapitalas turi labai įvairias formas: tai ir banko kreditai, ir vekseliai, obligacijos, tiekėjų ir pirkėjų kreditai ir t.t.

Akcinis kapitalas – įmonė išleidžia akcijas ir gautus už jas pinigus panaudoja investicijoms. Investicijų finansavime akcinis kapitalas turi didelę reikšmę steigiant naują įmonę.

Vidinis finansavimas – tai investicijų finansavimas iš pačioje įmonėje sukauptų lėšų. Šios lėšos -tai nepaskirstytas pelnas, amortizaciniai atskaitymai.

Taip pat investicijoms galima gauti lėšų pardavus šiuo metu turimus įrengimus ar kitą turtą. Tačiau turto likutinė vertė, lyginant su planuojamomis investicijomis, dažniausiai būna labai maža, todėl iš pardavimo pajamų galima padengti tik nedidelę dalį investicinių išlaidų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2375 žodžiai iš 7820 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.