Vaikystė – tai pačios linksmiausios valandos, patys gražiausi ir geriausi gyvenimo metai. Vaikystė – tai laikas, kai negali atsiskirti su lėlėmis, meškiukais, kai klausydama mamos pasakų, svajoji apie tolimas šalis, neregėtas pilis, užburtąsias karalaites. Tu šventai tiki, kad gėris visada nugalės, o blogis bus būtinai nubaustas.
Tokią vaikystę turėtų turėti kiekvienas vaikas. Tačiau ar taip yra? Kas ištinka vaiką, kai pasitikėjimas tėvais sugriūva, kai nebelieka šeimos, o motina ir tėvas kiekvienas atskirai ieško laimės. Taip, tai vaiko tragedija. Gal todėl ir savo novelę apie tokio vaiko likimą Šatrijos Ragana ir pavadino “Irkos tragedija”. Pačios rašytojos vaikystė buvo šilta ir šviesi. Ji augo globojama ir mylima tėvų, apsupta gražios gamtos ir namų jaukumo. Novelės “Irkos tragedija” mažoji herojė auga taip pat jaukiuose namuose, turi savo kambarį, žaislų, net ištikimą draugą šunelį Džimą, kuris, kaip vėliau išryškėja, – vienintelis Irkos draugas. Ji visą dieną žaidžia sename šiltame sode prižiūrima tarnaitės. Irkos gyvenime nėra skurdo ir vargo. Atrodytų, kad vaiko laimei nieko netrūksta. Bet mergaitė vieniša. Jai stinga turbūt paties svarbiausio – tėvų dėmesio, meilės ir šilumos. Ji trokšta tėvų meilės, bendravimo, nori būti svarbi ir reikalinga tiems, kuriuos ji myli. Mergytės tėvelis jau seniai nebegyvena namuose, “o Irkos mamytė vis tai šen, tai ten bevažiuojanti. Dabar mat tokie sunkūs laikai, reikia patiems darbuotis – nebėra ką siuntinėti”.