Trumpai apie autorię:
Šatrijos Ragana – Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja. Ji yra didelė romantikė, pedagogė ir krikščioniškos asmenybės ugdytoja.
Tikrasis vardas ir tikroji pavardė Marija Pečkauskaitė, gimusi 1878 metais vasario 24 dieną Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, gyveno lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Tėvų ir aplinkinių santykiai darė teigiamą įtaką Marijos asmenybės kūrimuisi. Ji mokytis pradėjo namie, o 1891 metais šeima persikėlė į Užvenčio dvarą, tuomet Marija mokėsi pas P.Višinskį ir 1892 metais įstojo į Petrapilio šventos Kotrynos gimnazijos trečią klasę. Tačiau ji baigė šią gimnaziją privačia, mat jai sutrukdė jos silpna sveikata ir lėšų stoka. 1895 metais Užventyje baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Užventyje P.Višinskis paveikė Pečkauskaitės tautinį apsisprendimą ir ją paskatino įsijungti į patriotinį sąjūdį, tuomet ji ir pradėjo rašyti. Iš pradžių ji rašė lenkų kalba. Jos kūrinius vertė ir spausdino laikraštyje „Varpas“. Tuomet ir buvo sugalvotas Šatrijos Raganos slapyvardis. Po kurio laiko rašytoja pramoko rašyti lietuviškai. Ji pradėjo spausdinti kūrinius įvairiuose lietuviškuose žurnaluose ir laikraščiuose. 1898 metais įvyko tragedija, mirė Marijos tėvas ir ji su šeima persikėlė į Šiaulius. Marija Pečkauskaitė mokė vaikus ir taip užsidirbo bajorų šeimose. 1905 metais Višinskio ir kitų lietuvių švietėjų pastangomis Marijai buvo suteikta pašalpa ir ji išvyko į Šveicariją studijuoti ir mokytis pedagogikos. Iki pat 1907 metų studijavo Ciūriche Friburgo universitete. Žymus pedagogas Fr.W.Foersteris Pečkauskaitei padarė didelę itaką. Ir štai pagaliau 1909 metais Marija tapo mokytoja ir pradėjo mokyti Marijampolės „Žiburio“ mergaičių gimnazijoje. Naudodama Foersterio patarimais, mergaičių gimnaziją pavertė modernia auklėjimo įstaiga. Kai prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, Pečkauskaitė persikėlė į Mažeikių apskrityje esantį kaimą Židikus. Tuomet pablogėjo Marijos sveikata, tačiau ji nesiliovė dirbusi ir tęsė savo veiklą rašydama straipsnius Naujajai Vaidilutei, Moteriai, Lietuvos mokyklai, Skaitymams, patekdama į įvairias organizacijas ir draugijas. 1922 metais Marija parašė savo geriausią kūrinį ir, žinoma, jį pristatė Lietuvai. 1928 metai buvo jai palankūs. Jai buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis. Jį gavo už nuopelnus Lietuvai ir pedagogikai. 1930 metais liepos 24 dieną rašytoja mirė. 1987 metais Šatrijos Raganos atminimui paremti buvo įkurtas memorialinis muziejus.
Rašytojos darbai:
Apsakymai — „Margi paveikslėliai“ 1896 metai; „Pirmas pabučiavimas“1898 metai; „Rudens dieną“ 1903; „Iš daktaro pasakojimų“ 1904 metai „Į Šviesą“ 1908 metai; „Sulaukė“ 1906 metai; „Adomienė“ 1908 metai; „Pertraukta idilija“ 1906; „Dėl tėvynės“ 1907 metai; apsakymas vaikams: „Vaikai“;
Komedija vaikams: „Nepasisekė Marytei“ 1906 metai;
Memuarinė apybraiža: „Atsiminimai apie broliuką Steponą“ 1904 metai; impresijos: „Dėl ko tavęs čia nėra? “ 1898 metai; „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“ 1900metai;
Apysakos: „Viktutė“ 1903 metai; „Vincas Stonis“ 1906 metai; Vienas iš geriausių „Sename dvare“ 1922 metai; Simbolistinė drama: „Pančiai“ 1920 metai. Ji yra parašiusi knygelių apie bitininkystę, kelias kelionių apybraižas, taip pat yra etikos pedagogikos knygelių. Dar Marija yra išvertusi ir iš lenkų kalbos F.V Foersterio veikalus, Senkevičiaus „Dykumose ir giriose“ Taigi, mes pastebime, kad ši rašytoja yra tikrai daug padariusi, lietuvos kultūros labui, ji romantikė. Galime sakyti, kad ji yra savotiška Lietuvos kultūros deivė. Jos kūriniai yra mokantys, patariantys, jie parodo žmonių vidų. Didžioji jų dalis yra ir iš mūsų gyvenimo, iš mūsų širdžių. Pajuskite jų grožį ir gėrį.
Paklusnumas, savarankiškumas ir noras mokytis lėmė tokios puikios Lietuvos rašytojos atsiradimą, vystimąsi. Jos kūriniai ne vieną pralinksmino ir tikrai ne vienam parodė, kas yra tikrasis gyvenimas, jo kančios ir skausmai. Reikia suprasti, kad šis pasaulis, šis gyvenimas yra tik vienas, vienintelis. Reikia jį nugyventi taip, kad tu būtum atmintas ilgam laikui, kad tave atsimintų ne vienas ir ne du žmonės. Tu turi padaryti gerą kitiems žmonėms.
Kūrinyje „Irkos tragedija“ mes pastebime mažos mergaitės jausmus, gyvenimą, jos skausmingą suaugimą.
Taigi, ši knyga yra tikrai nuostabi, ji, visiems skaičiusiems, atvėrė širdį, na bent jau aš taip manau. Ši knyga gan žiauri. Tačiau tai yra tikrovė, tai mergaitės meilė tėvams. Žinoma, tėvai vienas kito nebemyli ir dėl to turi kentėti maža mergaitė Irka. Jeigu tėvai nebemyli vienas kito, tai reiškia, kad jiems reikia susirasti savo antrąsias puses, bet kaip jie nesupranta, kad Irkai yra labai skaudu žiūrėti į mamą be tėčio, arba į tėvelį be mamos. Manau, kad autorė norėjo atskleisti negailestingą tikrovę. Ji norėjo parodyti, kaip gali būti sunku vaikui, kurio tėvai išsiskyrė.
Mergaitė yra atskirta nuo pasaulio, ji turi tik vieną draugą – savo šunį. Irka yra labai rūpestinga mergaitė, ji klauso mamos, tačiau dažnai per daug kalba ir nuo to pati nukenčia. Mergaitė gyvena su savo mama. O tėvas išvažiavęs į Kauną.
Aš
noriu aprašyti jums Irkos pasaulį, jos sielvartą ir skaumingas minutes. Parašysiu, kokia gali būti pikta tikrovė, kaip tai atsiliepė mergaitės jausmams. Ši mergaitė yra labai jauna ir maža, tačiau ji supranta kas aplinkui dedasi ir dėl to labai kenčia.Būna, kad ir mums kartais taip nutika kaip Irkai.