Išankstinė tyrimo objekto sisteminė analizė
5 (100%) 1 vote

Išankstinė tyrimo objekto sisteminė analizė

Dalykas – sociologija

Empyrinis@centras.lt

VILNIAUS AUKŠTESNIOSIOS PEDAGOGIKOS

MOKYKLOS PIRMO S KURSO STUDENTO

Artūro Bardzilausko referatas

Tema: IŠANKSTINĖ TYRIMO OBJEKTO SISTEMINĖ ANALIZĖ

Vad. dėst. Saulius Ignatavičius

Konvertuotas iš dosinio failo. Todėl vizualiai nėra tvarkingas.

Vilnius, 2001 m.

Irena Luobikienė ir kt. knygoje „Sociologijos pagrindai“ (1997 m., p. 45-46) rašo: „Atlikęs sąvokų interpretaciją ir operacionalizaciją, tyrėjas, naudodamasis jau patikslintomis sąvokomis, sistemiškai aprašo sociologinio tyrimo objektą, tuo pačiu ir dalyką.

Jis išanalizuoja tyrimo objektą – socialinį reiškinį ar procesą – kaip sistemą. Po to, įsigilinęs į socialinio reiškinio ar proceso sudėtines dalis – elementus, aprašo sistemą kartu su jos dedamosiomis, apibūdina šių dedamųjų – elementų funkcijas, elementų tarpusavio sąryšius, o galiausiai – apibūdina visos sistemos ir jos elementų ryšius.

Taigi, išankstinės sisteminės objekto analizės tikslas yra, atskleidus kompleksą jo elementų bei ryšių (išorinių ir vidinių), pateikti sociologinio tyrimo objekto, kaip sistemos, hipotetinį modelį.

Tai padeda tiksliau nustatyti tyrimo dalyką.

Tokio hipotetinio (konceptualinio) modelio pavyzdys:

1. Respondento darbinė veikla kaip socialinių pokyčių šaltinis.

2. Socialinio mobilumo faktoriai (pvz., išsimokslinimas, šeima, laisvalaikis, individualios asmenybės charakterio savybės).

3. Papildomi faktoriai – mediko – demografinės charakteristikos (sveikatos būklė, lytis, amžius, šeimyninė padėtis, turi vaikų ar neturi, kt.).“

Osipov’as G. V., Moskvičiov’as L. N. Knygoje „Sociologija. Bendros teorijos pagrindai: pagalbinės mokymosi priemonės.“ Maskva, 1996 m. p. 169 rašo: „Asmenybės socialinį aktyvumą galima analizuoti dviem aspektais:

Pirmas aspektas siūlo vertinti jį kaip asmenybės savybę, kurią, visų pirma, sąlygoja jos prigimties duomenys ir papildo savybės, įgytos auklėjimo, lavinimo, bendravimo ir praktinės veiklos procesuose. Vieni žmonės iš prigimties aktyvūs, energingi ir veiklūs, kas pastebima jau ankstyvojoje vaikystėje. Kiti, priešingai, pasyvūs ir neveiklūs. Daugelio socialinių faktorių įtakoje aktyvumas gali vystytis, stiprėti ar silpnėti.

Antrasis asmenybės aktyvumo aspektas siejamas su jo, kaip konkretaus tam tikros veiklos mato, samprata. Šiuo atveju aktyvumas gali būti išreikštas apibrėžtais kokybiniais rodikliais ir todėl dažnai yra sociologinių tyrinėjimų dalyku. Pavyzdžiu dali būti darbinio (gamybinio) aktyvumo matavimas. Galima siūlyti aktyvumo analizę vertikaliame ir horizontaliame pjūviuose. Vertikaliame pjūvyje atsižvelgiama į aktyvumo lygius, jo intensyvumą, o horizontaliame pjūvyje – į jo tipus. Galimos įvairios gyvenimo situacijos: žmogus gali būti visiškai paniręs į savo profesinę veiklą ir be jos niekuo daugiau nesidomi; bet gali būti ir atvirkščiai, kai asmeniniai asmenybės interesai nustelbia jo profesinius interesus.

Pagrindiniai aktyvumo tipo sutampa su pagrindinėmis visuomenės gyvenimo sferomis – darbine, socialine-politine, dvasine, šeimos – buitine, laisvalaikio ir kt.

Kyla klausimas: ar bet kokia veikla gali būti vertinama kaip socialinė? Atsižvelgiant į aktyvumo priklausomybę nuo socialinės aplinkos, atsakymas būtų teigiamas, nepriklausomai nuo, kokia forma – individualia, grupine, organizuota ar stichine – ji pasireiškia. Netgi nusikalstama veikla, kuri paprastai būna aktyvi, dažnai yra socialiai determinuota. Vienok, ištyrus aktyvumo motyvus, turinį, tikslus ir kryptingumą, jį galima vertinti kaip socialų arba asocialų. Pastarasis dažnai charakterizuojamas kaip antivisuomeninė elgsena. Socialinio aktyvumo kriterijumi galėtų būti veiklos rezultatai (t. y. esamos situacijos pasikeitimų pobūdis), kurie derinami su visuomeniniais interesais, t. y. su kitų žmonių, grupių, visuomenės interesais.

Socialinio aktyvumo antipodu galima laikyti socialinį pasyvumą, neveiklumą, abejingumą juos supančiai aplinkai. Tačiau kai kuriais atvejais, kaip antai – dalyvaujant protesto streikuose, mitinguose ir pan. – asmenybių pasyvumas įgyja aukšto aktyvumo išraišką.

Analizuojant socialinio aktyvumo turinį, negalima apeiti asmenybės santykio su jos veiklos objektu. Tuo požiūriu ryškiu socialinio aktyvumo pasireiškimu yra kūryba, kuri visada yra asmenybių raiškos rezultatas.“

Irena Luobikienė knygos „SOCIOLOGIJA: BENDRIEJI PAGRINDAI IR TYRIMŲ METODIKA“ p. 74-77 rašo:

Pagrindinės stratifikacinės analizės sąvokos

Kalbant apie socialinės stratifikacijos sistemą, naudojami tokie analizės vienetai, kaip „klasė“, „socialinis sluoksnis“, „socialinė grupė“, kurios reiškia tam tikras socialines bendrijas. Žmonių įtraukimas į vieną ar kitą bendriją apsprendžiamas, visų pirma, jų socialinio tarpusavio veikimo formos, leidžiančios analizuoti juos kaip vieningą visumą, o taip pat vietos, arba socialinės pozicijos, kurią jie užima socialinėje erdvėje.

Socialinė grupė – stambus taksonominis socialinės stratifikacijos analizės vienetas. Ši sąvoka atsirado gerokai anksčiau nei stratifikacijos teorija. Jau Platonas kalbėjo apie turtingus ir vargšus. Intensyviau „socialinės klasės“ sąvoka buvo tobulinama Anglijoje ir Prancūzijoje, XVIII-XIX a. Analizuojamos tokios antogonistinės socialinės
grupės, kaip savininkai – nesavininkai, darbininkai – kapitalistai, turtuoliai – vargšai ir kt. Tačiau įvairūs autoriai klasę traktavo įvairiai. Pvz., apžvelgęs įvairių klasių apibrėžimus, P. Sorokinas konstatavo, kad „klasė suvokiama iš savų teorijų pozicijų, arba tampa tokia neaiškia sąvoka, kad negalima esą jos atskirti nuo kitų grupių (Osipovas ir kt. 1996 m. p. 202). Pagal J. Leonovičių (1993 m., p. 95) klasė (lot. clasis – grupė, skyrius) – bendrų požymių turinčių objektų visuma; pagal tam tikrus kokybės požymius išskirtų objektų grupė, pvz., socialinė grupė.

Aktyviausiai „klasės“ sąvoką naudojo marksistai, nors konkrečiai nepateikę jos apibrėžimo, tik charakterizavę įvairiais aspektais. Marx’as svarbiausiu klasės požymiu laikė jos vietą visuomeniniu santykių sistemoje, visuomeninėje gamyboje, o esmingiausiu klasinių santykių pasireiškimu manė esant vienos klasės išnaudojimą kita klase. 1919 m. Leninas pateikė pakankamai išsamų mokslinį klasių apibūdinimą, kuris buvo aktyviai naudojamas XX a. marksistinėje teorijoje: „Klasės – tai didelės žmonių grupės, kurios skiriasi pagal savo vietą istoriškai sąlygotoje visuomeninės gamybos sistemoje, pagal jų santykį (kuris dažniausiai įvertintas įstatymais) su gamybos priemonėmis, pagal jų vaidmenį visuomeninėje darbo organizacijoje, ir to pasekoje – pagal visuomenės gėrybių gavimo ir disponavimo būdus. Klasės – tokios žmonių grupės, kurių viena gali pasisavinti kitos darbą dėl nevienodos jų vietos apibrėžtoje visuomeninio ūkio sistemoje“ (Osipov’as ir kt. p. 202)

Pagal R. Dahrendorfą (1969) klasinė struktūra išvestina iš valdžios struktūros, ir klasės kategorija apibrėžiama per santykį su valdžia.

Pagrindiniais klasių išsiskyrimo požymiais nemarksistiniai teoretikai laikė:

žmonių santykį su gamybos priemonėmis;

gėrybių pasisavinimo pobūdį rinkos sąlygomis.

Tuo pagrindu išskiriamos šios klasės:

aukščiausia klasė (visuomenės ekonominių resursų savininkai);

žemiausia klasė (samdomi darbininkai);

vidutinė klasė (pakankamai amorfiška žmonių grupė).

Klasės sąvoka, kaip pakankamai platus, „talpus“ analizės vienetas, skiria analizuoti esmingiausiems, bendriausiems visuomenės pokyčiams.

Todėl sociologai išskyrė konkretesnį ir lankstesnį analizės vienetą – stratą (lot. strata – sluoksnis).

Strata įtraukia daug žmonių su kokiu nors bendru savo statusinės padėties požymiu, susietų būtent tuo pagrindu. Tokiu bendru požymiu gali būti skirtingi savo pobūdžiu požymiai – gamybiniai, ekonominiai, politiniai, tačiau tyrėjas stratifikacinei analizei gali pasirinkti ir kitus, papildomus kriterijus.

To pasekoje, žmonės, priklausantys įvairioms klasėms, gali atsidurti vienoje stratoje, išskirtoje, pvz., pagal išsilavinimą arba pareigas.

Sąlyginai klasės ir stato sąlytį galima pateikti taip: jeigu klasė formuoja vertikalų visuomenės dalinimą, tai stratas išskiria pagal horizontalius (persikertančius) požymius, būdingus vienos ar kelių klasių atstovams.

Tačiau dalijimąsi į stratas apsprendžia ne bet koks, bet statusinis požymis, t. y., tas, kuris apsprendžia rangavimą visuomenėje: „žemiau“ – „aukščiau“, „geriau“ – „blogiau“, „prestiziška“ – „neprestižiška“.

Visuomenėje yra daug socialinių grupių, neturinčių su stratifikacija nieko bendro. Ta prasme „socialinė grupė“ – mažiau apibrėžtas ir fiksuotas analizės vienetas, kaip strata. Tačiau yra bendrijos, kurias galima pateikti kaip grupes, o ne kaip sluoksnius (šeimą ir kt.).

Grupė – tam tikras skaičius žmonių, kurie tam tikru būdu veikia vieni su kitais, suvokia savo priklausymą grupei ir kitų suvokiami kaip tos grupės nariai.

Stratą formuojama tam tikrai grupei žmonių ar visuomenei ypatingai reikšmingos charakteristikos pagrindu. Ta charakteristika, jeigu asmenys ją priima, identifikuodamiesi su ja, yra determinuota socialinių normų ir palaikoma bendru susitarimu.

Statuso samprata

Statusas (kartais vadinamas rangu) stratifikacijos analizėje užima yrač svarbią vietą. Jis nurodo, kad stratų egzistavimas žymiu mastu priklauso nuo vertinančių faktorių: žmogaus elgesio manieros vienoje ar kitoje situacijoje, jo santykio su kitais (kitų atžvilgiu), nuostatų, grindžiamų tokiais kriterijais, kurie padeda jam surikiuoti save ir aplinkinius. Tačiau ne visuomet žmogui, kuris vertina, tie kriterijai, pagal kuriuos jis ranguoja žmones „aukščiau“ ar „žemiau“ bei pasirenka įvairius elgesio etalonus, yra akivaizdūs.

Rangavimo procesas grindžiamas tiek racionaliomis – mastymo operacijomis (vertinant žmogaus pareigas, firmą, kurioje jis dirba), tiek ir spontaniška reakcija (kito žmogaus įvertinimas visumoje, integruotas kokios nors funkcinės rolės vertinimas). Vienu ar kitu atveju suvokiamas vertinimo dalyko reikšmingumas, t.y. vertinantys tampa tarsi tos kultūros dalimi, kadangi gali pateikti adekvatų vieno ar kito asmens, reiškinio vertinimą.

Vertinimo adekvatumas suvokiamas kaip santykinis. Visuomenėje visuomet egzistuoja įvairūs vertinimo kriterijai, o žmogus, vertindamas kažką (žmogų ar reiškinį), vadovaujasi įvairių vertybinių skalių, savo interesų ir gyvenimo tikslų junginiu. Lygiai taip pat jis gali vertindamas klysti, vėliau savo įvertinimo atsisakydamas. Tyrėjo tikslas – išaiškinti svarbiausias
apibrėžiančias kartais painų statusinių pozicijų diapazoną.

Sprendžiant šį uždavinį svarbu paruošti instrumentarijų, kurio pagalba galima surinkti panašią empirinę informaciją, konkrečiai – statusinių vertinimų ir pozicijų rangavimo procedūrą.

Tuo būdu, stratos, skirtingai nuo klasių, formuojamos ne pagal grynai ekonominius arba gamybinius – profesinius požymius, kurie santykinai lengvai identifikuojami ir išmatuojami, o pagal požymius, susijusius su kultūriniu – psichologiniu vertinimu (normos, vertybės, nuomonės, elgesio pavyzdžiai ir įgūdžiai), kurie realizuojami per individo elgesį ir mąstymą, tuo pačiu įgydami aiškiai išreikštą ryšį tarp subjektų. Tuo aspektu socialinį išsluoksniavimą tiksliau būtų vadinti sociokultūriniu išsluoksniavimu, nes socialiniai ir kultūriniai aspektai jame glaudžiai susiję. Pabrėžtina, kad kultūrinę stratifikacijos dominantę žymiai sunkiau išskirti nei socialinę, ją sunkiau kvantifikuoti ir lyginti sociologinio tyrimo eigoje.

Svarbu pažymėti dar vieną skirtumą, galima pasakyti, kad klasės išskiriamos pagal jų santykį su gamybos priemonėmis, pagal priėjimo prie įvairių gėrybių būdus, gi stratos – pagal naudojimosi tomis gėrybėmis (privilegijomis) formas ir mastą, pagal pačių užimamo statuso atgaminimą.

Statusas reikalauja, kad kiekvienas, kuris pretenduoja būti įtrauktas į vieną ar kitą stratą, atitiktų nustatytus lūkesčius ir apribojimus tam tikrų socialinių sąveikų atžvilgiu. Tie lūkesčiai ir apribojimai susiję su įvairiomis gyvenimo srytimis ir įvairių rolių vykdymu. Kaip taisyklė, jie susiję su žmogaus elgesiu neformalaus bendravimo formomis ir kt. Skirtingos gėrybių (privilegijų) naudojimo formos ir statuso atgaminimas formuoja nevienodą įvairių sluoksnių atstovų gyvenimo būdą, kuris skiria duotos bendrijos narius nuo kitų bendrijų atstovų.

Pasirinkus gyvenimo būdą kaip prestižo realizavimo priemonę, tam tikra statusinė grupė tampa įvairių sąlygotumų, kurie palaiko ir išsaugo sluoksnį kaip tokį, reiškėją.“

(p. 98) „Pagal tyrimo dalyko analizės gilumą, jo metu sprendžiamų uždavinių pobūdį ir empirinės analizės sudėtingumą gali būti skiriamos šios sociologinių tyrimų rūšys (Luobikienė, 1997, p.p. 38-39):

Žvalgomasis (pilotinis) – tai paprastesnis konkrečios sociologinės analizės tipas, kadangi sprendžia ribotus savo turiniu uždavinius. Dažniausiai apima nedideles tyrimo aibes ir grindžiamas mažiau sudėtinga programa bei siauresniu instrumentarijumi. Žvalgomasis tyrimas gali būti panaudotas pradiniame gilių ir plataus masto tyrimų etape, ypač kai tokio tyrimo dalykas mažai ištirtas, taip pat norint gauti apie tyrimo dalyką papildomos informacijos (tikslinant hipotezę, uždavinius, tyrimo instrumentarijų). Pavyzdžiu gali būt ekspres apklausa.

Aprašomasis tyrimas – tai sudėtingesnis konkretaus sociologinio tyrimo analizės atvejis. Pagal savo tikslus ir uždavinius jis skirtas gauti empirinius duomenis, suteikiančius pilnesnį tiriamų reiškinių, jų struktūrinių elementų vaizdą. Aprašomųjų tyrimų metu norima gauti kiek įmanoma pilnesnę, visapusiškesnę informaciją. Tokie tyrimai paprastai naudojami, kai analizės objektas yra santykinai didelė žmonių aibė, kuri gali būt charakterizuojama įvairiais požiūriais. Išskyrus objekto struktūroje santykinai vienalytes grupes, tampa įmanoma įvertinti, palyginti ir sugretinti tyrėją dominančias charakteristikas, o taip pat išsiaiškinti jų tarpusavio ryšius.

Analitinis tyrimas yra pats giliausias sociologinės analizės būdas, kurio tikslas – ne tik aprašyti tiriamo reiškinio struktūrinius elementus, bet ir išsiaiškinti jų priežastinius ryšius. Praktinė tokių tyrimų reikšmė taip pat didesnė. Prie to prisideda ir kompleksinis sociologinės informacijos rinkimo metodų taikymas (įvairių apklausos, dokumentų analizės stebėjimo ir kt. metodų).“

(p. 112) „Pagrindinių sąvokų interpretacijos procese buvo numatyta empirinė sritis, kuri atitiko anksčiau išskirtą tyrimo dalyką, kuris to pasekoje buvo išskaidytas į kokius nors, pagrindinio uždavinio atžvilgiu, reikšmingus elementus. Esminių problemos sąvokų išskyrimas ir jų interpretacija glausta forma remiasi tam tikra, daugiau ar mažiau sistemine, samprata apie dalyką visumoje.

Tolesnė analizė turi „išryškinti“ daikto vaizdą, padaryti jį aiškiu, tiksliu ir apibrėžtu.

Iš esmės reikia atlikti sisteminę tyrimo objekto analizę, o objekto išskaidymo į elementus procese mes jį pertvarkome į kryptingo tyrinėjimo dalyką.

Tai, kokius objekto elementus ir ryšius tikslinga išskirti, priklauso nuo tyrimo problemos ir tikslų.

Teorinis – taikomasis tyrimo tikslas orientuoja į tam tikrą objekto išskaidymo būdą.

Tyrimo objektas pateikiamas išskaidytas į kokybiškai skirtingus elementus, sujungtus tarpusavyje į tam tikrą hipotetinį modelį. Tyrimo dalyku bus ne visi elementai ir ryšiai, bet tiktai kai kurie iš jų. Kokia būtent kryptimi bus analizuojami empiriniai duomenys, priklauso nuo darbinių hipotezių.

Išankstinė sisteminė tyrimo dalyko analizė – tai iš esmės tyrimo problemos „modeliavimas“, t.y. toks jos konceptualus išskaidymas ir detalizavimas, kurie suteikia galimybę suformuluoti bendras ir atskirąsias tyrimo hipotezes.“

Apie analizės lygius rašo Leonard Broom

knygoje „Sociologija. esminiai tekstai ir pavyzdžiai“, 1992, p. 10-14. „Sociologai tyrinėja visuomenės gyvenimą keturiais lygiais: tarpasmeniniu, grupės, visuomenės ir pasauliniu. Šie lygiai parodyti 1.1 lentelėje, kur išvardyti atitinkami socialiniai elementai ir kai kurie pavyzdžiai. Šie lygiai pateikti didėjančio sudėtingumo tvarka, kiekvienas iš jų apima vis daugiau žmonių, bet jie nėra izoliuoti, o siejasi tarpusavy. Šių saitų tyrimas sudaro svarbią sociologinės analizės dalį.

Kartais sociologai naudoja dviejų lygių analizę: mikroanalizė (liečia asmenis ar mažas grupes) ir makroanalizė apima didesnes socialines grupes ir procesus – institucijas, bendrijas, visuomenės sroves, tarptautinius santykius). Faktiškai kiekvieną situaciją galima nagrinėti ir mikro, ir makro požiūriu. Santykių tyrimas tarp biurokratinių darbuotojų ir jų vyresnybės yra mikroanalizė, nes ji apima individų santykius. O tos pačios biurokratijos organizacinių charakteristikų tyrimas, pavyzdžiui, vadovavimo principai, specializacija, tikslai, – tai jau makroanalizė, nes ji tiria ne individus, o visuomeninę struktūrą. Norint atlikti pilną tyrimą, būtina įvesti abu aspektus. Juk darbuotojų ir viršininkų santykiai priklauso nuo organizacijos ir jos politikos.

1.1 LENTELĖ. SOCIOLOGINĖS ANALIZĖS LYGIAI

LYGIAI ELEMENTAI PAVYZDŽIAI

——————————————————————–

Tarpasmeniniai Santykių tipas Teniso partija

Vaidmenys Treneris-žaidėjas

Socialiniai rangai Seržantas-eilinis

Personalinis tinklas Moksleivių klasė

——————————————————————–

Grupės Pirminė grupė Draugų būrys

Organizacija Ligoninė

Grupių santykiai Darbininkai-ad-

ministracija

——————————————————————–

Visuomenės Institucija Religija

Visuomenės rūšys Vergija

Klasės Vidurinioji klasė

Miestas Meksikas

——————————————————————–

Pasauliniai Tarptautiniai santykiai SNO

Daugiatautės

organizacijos ITAT

Globalinės institucijos Islamas

Pasaulinė priklausomybė Naftos gamyba

Knygos „Socialinė asmens identifikacija“ (rusų k.)

p. 20-24 V. Jadovo straipsnio „SOCIALINIO IR SOCIALINIO-PSICHOLOGINIO SOCIALINIO ASMENS IDENTIŠKUMO FORMAVIMOSI MECHANIZMAI“ skyrelyje „TYRIMŲ ORGANIZACIJA IR METODAI“ rašoma:

„Projektas susideda iš eilės punktų arba atskirų detalių (atskirų) tyrimų, pasirenkant skirtingų tyrimų metodikas. Jungiamasis punktų modulis: bendra programa, griežtai fiksuotos socialinės grupės (amžiaus grupuotės arba socialiniai stratai ir tapatumo objektai), tai yra grupės arba bendruomenės, kurių tapatumas organizuojamas.

Baziniu punktu yra apklausos monitoringas. Atstovaujamos Rusijos išrankos. Hipotezių patikrinimas apie kokybės pasikeitimus grupiniame tapatume iki socialinių-ekonominių reformų pradžios ir iki dabartinių dienų vykdomi S. Klimovos, remiantis B. Olšanskio metodika. Naudojamas nepabaigtų samprotavimų testas „Mūsų mieste žmonės dalijasi…“, kuris siūlomas pasirenkant skirtingus respondentus. HIpotezės apie tikslinį racionalumą, vertingai orientuotų mechanizmų identifikacija, patikrinama sematinio diferencialo testų pagalba, pateikiamo grupėms pasirinktinai ir arba su identiškais su kitais punktais identifikacijos objektais. Hipotezės apie pasikeitimus punktuose savo identifikacijoje ir grupinės identifikacijos patikrinami T. Kazlovos, J. Kačianovo ir M. Šmatko punktuose (pod projekt) (laisvų klausimų ir atsakymų testas: „Kas aš“? – 20 savęs pačio apibendrino formų).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2747 žodžiai iš 8804 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.