Islama
5 (100%) 1 vote

Islama

11213141

Kas yra Islamas ir kas yra Musulmonai?

Žvelgiant iš lingvistinių (kalbinių) arabų kalbos ištakų, žodis “Islamas” reiškia pasiekti taiką – taiką su Dievu, taiką su savimi ir taiką su Dievo kūriniais per nuolankumą Dievui ir įsipareigojimą Jo pamokymams ir vadovavimams.

Islamas pradėtas skelbti Mekoje apie 610m. Tuo metu Arabijoje vyravavo viena iš senųjų semitų religijų atmainų. Daug kur stūgsojo šventyklos įvairiems dievams ir deivėms. Tačiau buvo paplitęs ir tikėjimas aukščiausiu dievu – Alachu. Kiti dievai buvo laikomi angelais, maldinidkai į juos kreipdavosi, kad užtartų prieš Aukščiausiąjį dievą, išprašytų malonių.

Daugelis arabų buvo kilę iš klajoklių genčių ir labiau pasitikėjo žmonių sumanumu negu Dievo galia. Jie tikėjo, jog visa, kas vyksta, yra nulemta Likimo arba Laiko, ir į tai žiūrėjo ne kaip į garbinimo objektą, o paprasčiausiaikaip į „įvykių ratą“. Kai kurios iš tų genčių arba bent jų dalysperėmė krikščionybę; Medinoje ir kitosevakarinės Arabijos vietovėse buvo ir žydų bendruomenių- taigi arabams nebuvo svetimos ir kai kurios judėjų bei Krikščionių idėjos.

Islamas nėra nauja religija, bet paskutinė svarbiausios tiesos, kurią Dievas atskleidė per Jo pranašus kiekvienam žmogui, kulminacija ir atlikimas. Penktadaliui viso pasaulio populiacijos Islamas yra ne tik asmeninė religija, bet ir pilnas gyvenimo būdas.

Musulmonais yra daugiau nei milijardas žmonių visame pasaulyje – įvairių rasių, tautybių ir kultūrų, nuo Indonezijos iki Afrikos, nuo Niu Jorko iki Arabų šalių.

Tik 18% Musulmonų gyvena Arabų šalyse; penktadalis gyvena Afrikoje prie Saharos; ir didžiausia pasaulyje Musulmonų bendruomenė gyvena Indonezijoje. Azijoje Musulmonai sudaro žymias dalis, o Centrinės Azijos respublikose, Indijoje, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Rytų ir Vakarų Europoje ši religija sudaro mažumas.

Musulmonai tiki į Vienintelį, Neprilygstamą, Gailestingąjį Dievą – Vienintelį Visatos Kūrėją, Išlaikytoją ir Puoselėtoją; tiki į Angelus, kuriuos Jis sukūrė; tiki į Pranašus, per kuriuos Jis perdavė Savo apreiškimus žmonijai; tiki į Teismo Dieną ir į asmeninę atskaitomybę už savo veiksmus; tiki į visišką Dievo valdžią mūsų likimams, ar jie būtų geri, ar blogi; ir tiki į gyvenimą po mirties.

Musulmonai tiki, kad Dievas atsiuntė savo pasiuntinius ir pranašus visiems žmonėms pradedant nuo Adomo (Adam) ir įtraukiant Nojų (Nuh), Abraomą (Ibrahim), (Lut), Ismailį (Isma’il), Izaoką (Ishaq), Džeikobą (Ya’qub), Džozefą (Yusuf), (Ayb), Mozę (Musa), (Harun), Deividą (Dawud), Salamoną (Sulayman), (Ilyas), (Yunus), Joną Baptistą (Yahya) ir Jėzų (‘Isa); telaimina Dievas juos visus.

Paskutinė Dievo žinia žmonijai, amžinos žinios patvirtinimas ir viso, kas įvyko anksčiau, susumavimas, buvo atskleista Paskutiniam Pranašui Mohamedui (telaimina jį Viešpats) per Arkangelą Gabrielį.

Musulmonu tampama tikint ir skelbiant: “Liudiju, kad nėra kito Dievo, išskyrus Allahą ir kad Mohamedas yra paskutinis Jo pranašas”. Šiuo pareiškimu tikintysis praneša jo ar jos tikėjimą visais Dievo pasiuntiniais ir jų atneštais Šv.Raštais (pirmykštėje originalioje formoje).

Kas yra Mohamedas?

Mohamedas gimė Mekoje 570m.po Kr., per istorinį laikotarpį, kurį europiečiai vadina Viduramžiais. Mohamedo tėvas buvo ‘Abd Allah, bajoras iš Quraysh genties. Jis mirė prieš gimstant Mohametui, o jo motina, Aminah, mirė po trumpo laikotarpio. Mohamedą išaugino jo dėdė, Abu Talib.

Pranašas Mahometas (Muhammad, Mahomet, Mahmud) gimė galingos Quaraysh genties – tradiciškai valdžiusios pagoniškąjį Mekos (Mecca, Makkah, Bakka, Baca) miestą – Bani Hashim atšakoje. Jis priklausė pranašo Izmailo giminei pagal šio antrąjį sūnų Kedar’ą. Jo tėvas Abdullah kelias savaites iki jo gimimo mirė Yathib (Medinah) mieste, kur buvo nuvykęs aplankyti tėvo giminaičių (pagal motinos pusę). Jo motina Amina, grįždama iš Medinos, mirė vietovėje vadinamoje Abwa pranašui esant 6 m. amžiui. Jį iki 8 m. amžiaus augino tėvo pusės senelis `Abd al Muttalib (Shaybah), o po šio mirties – dėdė Abu Talib.

`Abd al Muttalib motina Salma buvo kilusi iš Medinos ir jį ten augino tol, kol jo dėdė Muttalib pasiėmė jį į Meką kaip savo paveldėtojo. Daug metų iki Muhamedo gimimo Abd al Muttalib buvo įtakingas Quaraysh arabų genties lyderis ir rūpinosi ‘Ka`bah šventovės (vėliau tapusios pirmąja islamo šventykla) priežiūra. Meka vis dar buvo svarbus miestas buvęs ant karavanų kelių į Siriją ir Egiptą (į šiaurę ir šiaurės vakarus) bei Jemeną (į pietus). Piligrimai vis dar keliavo į jį, kad pagerbtų Kaaba ir pabučiuotų juodąjį akmenį, priskiriamą Mėnulio dievui Hubal’ui.

Abu Talib buvo tekstilės gaminių pirklys ir jaunasis Mahometas nuo pat 12 m. amžiaus lydėjo jo karavanus į Siriją (iki pat Bostra), Jemeną, Egiptą ir Mesopotamiją. Jo jaunystė buvo pilna dvasinio turinio. Kelionių metu Mahometas šnekėjosi su šventikais, rabinais ir vienuoliais – taip gaudamas žinių apie įvairias judėjų ir krikščionių tikėjimo formas. Jis dažnai regėjo įvairias vizijas, kartais žiaurias ir neraminančias. Kai kurie mokslininkai mano, kad jis sirgo epilepsija. Už savo nepriekaištingą elgesį Mekoje ir tarp jos svečių jis buvo gavęs pravardę `al-Ameen
(Padorusis, Šlovingasis ar teisuolis).

Mahometui sulaukus 25-ių, išgirdusi gerus atsiliepimus apie jį, turtingo pirklio našlė Khadijah paprašė jį vykti prekybos reikalais į Siriją. Netrukus, jam sugrįžus iš kelionės, ji per giminaitį jam pasipiršo ir Mahometas jos pasiūlymą priėmė. Tuo metu Khadija buvo 40 m. amžiaus ir jau antrąkart našlė. Su ja Mahometas sulaukė 6-ių vaikų: 4-ių dukrų ir 2 sūnų. Pirmasis sūnus mirė 2 m. amžiaus. Jis buvo vadinamas Abul Qasim (Qasim – tėvas). Antrasis sūnus mirė būdamas paaugliu. Jis buvo vadinamas „Tayyab“ bei „Tahir“, nes gimė Mahometui jau pradėjus pranašauti. 4-ios dukros buvo: Zainab, Ruqayyah, Umm Kulthum ir Fatimah (kuri vienintelė išgyveno tėvą ir jos vardu vadinosi Kairo Fatimidų dinastija). Kadangi tik sūnus gali perimti tėvo darbus, tai Mahometas nepaliko aiškaus savo įpėdinio vėliau tuo sukeldamas skilimus islamo mokyme.

Khadija pusbrolis buvo religijos mokslininkas Waraqa, kuris pirmasis dalį Senojo ir Naujojo Testamento išvertė į arabų kalbą. Pas jį Mahometas dažnai užsukdavo.

35 m. sulaukės Mahometas pradėjo gyventi kaip atsiskyrėlis Hiraa kalno, esančio dykumos kalvose netoli Mekos, oloje. Turėdamas 40 m. jam Ramadano mėnesio paskutinėmis 10 d. jam (balsu kaip varpelio skambėjimas) apsireiškė archangelas Gabrielius, kuris paliepė „Iqraa!“ (t.y. „skaityk“ arba „atmintinai papasakok“). Mahometas atsakė: „Aš negaliu skaityti“ (nes jis niekur nesimokė ir buvo neraštingas). Gabrielius tai pakartojo tris kartus (vienoje versijoje apglėbdamas Mahometą taip, kad šis vos galėdavo iškentėti). Po trečio karto pasirodė šviečiantis rankraštis su ugnies raidėmis ir balsas liepė kartoti iš paskos:

„Skaityk (pasakok) mūsų Viešpaties, kurs tvėrė, vardu! Jis sukūrė žmogų iš to, kurs limpa [kraujo kręšulių]. Skaityk, – tavo Viešpats yra dosniausias [kilniausias] – jis plunksna moko žmogų, ko nežino [atskleidžia paslaptis]“.

Tai pirmieji Koran’o 96 skyriaus sakiniai. Tuo metu ėjo 610-ieji Kristaus eros metai.

Vizija baigėsi ir Mahometui teko apsvarstyti savo likimą. Jis nusprendė nušokti nuo uolos, tačiau išėjus į tyrą orą, vėl pasigirdo balsas: „O Mahometai! Esi Alacho pasiuntinys, o aš esu Gabrielius!“ mahometas pažvelgė į dangų ir danguje išvydo Angelą smeigiantį jį žaižaruojančiomis akimis (vėliau astronomai nustatys, kad tuo metu Mėnulis ir Venera buvo greta).

Išsigandęs Mahometas pardūmė į namus ir pavargęs bei įsibaiminęs paliepė žmonai „paslėpk mane, paslėpk mane“ (po vilnone antklode). Jo išgąsčiui kažkiek praėjus, Khadija paklausė, kas jį taip išgąsdino ir ramino sakydama: „Alachas (vienas dievas) neleis tau nukristi, nes esi malonus su giminėmis, kalbi tik tiesą, padedi vargšams, našlaičiams ir kitiems – ir esi gerbiamas vyras“. Khadija nuėjo pasitarti pas Waraqa, kuris jai patvirtino, kad tai tikrai buvo Gabrielius (tas pats, kuris aplankė ir Mozę) ir pridūrė, kad „Mahometas yra laukiamas pranašas“. Khadija priėmė šį apreiškimą kaip tiesą ir tapo pirmąją islamo išpažinėja. Ji palaikė vyrą jo sunkiame kelyje, ypač 3 m. trukmės Quraish pagonių pranašo giminės „boikoto“ metu. Ji mirė 620-ais būdama 65-ių netrukus po boikoto pabaigos..

622m. po Kr. Dievas įsakė Musulmonų bendruomenei emigruoti. Šis įvykis, “hijrah” arba emigracija, kuomet Musulmonai paliko Meką ir išėjo į Mediną (apie 400km į Šiaurę), pažymi Musulmonų kalendoriaus pradžią.

Medina suteikė Mohamedui ir kitiems Musulmonams saugų ir kupiną maisto prieglobstį, kuriame augo Musulmonų bendruomenė. Po kelerių metų Pranašas ir jo pasekėjai grįžo į Meką, kur atleido savo priešams ir paskyrė (dedikavo) Kabą Vienintelio Dievo garbinimui. Prieš Pranašui numirštant (kai jam buvo 63 metai), didžioji Arabijos dalis buvo Musulmonai, o po Pranašo mirties Islamas išsiplėtė į Vakarus iki Ispanijos ir į Rytus iki Kinijos ir toliau.

Kaip Islamo plitimas įtakojo pasaulį?

Po Pranašo mirties Musulmonų bendruomenė staigiai išsiplėtė. Per kelis dešimtmečius Musulmonų valdomos teritorijos išsiplėtė per tris žemynus – Aziją, Afriką ir Europą. Per kitus kelis šimtmečius ši Imperija vis plėtėsi ir Islamas palaipsniui tapo daugumos gyventojų pasirenkamu tikėjimu. Tarp priežasčių, lėmusių tokį staigų ir ramų Islamo plitimą, buvo šios doktrinos paprastumas – Islamas kviečia tikėti tik į Vienintelį Dievą ir jo garbinimą. Islamas taip pat pakartotinai moko žmones naudoti savo intelektines ir stebėjimo galias.

Besivystanti Musulmonų civilizacija “sugėrė” palikimą senovės civilizacijų, pvz. Egipto, Persijos ir Graikijos, kurių mokymas buvo saugojamas bibliotekose bei mokytojų (scholars) namuose. Kai kurie Musulmonų mokslininkai atkreipė dėmesį į šiuos mokymo centrus ir siekė susipažinti su tom žiniom ir taip save lavinti. Todėl jie sutelkė bendras pastangas išversti filosofinius ir mokslinius darbus (jiems prieinamus) ne tik iš Graikų ir Sirų kalbų, bet taip pat iš Pahlavų (prieš Islaminės Persijos mokslininkų kalba) ir netgi iš Sanskrito (senovės Indų kalba).

Dauguma svarbių filosofinių ir mokslinių Aristotelio darbų; daug iš Plato ir Pitagoro mokyklų ir svarbiausi Graikų astronomijos darbai, matematikos ir medicinos darbai (pvz. Almagest of Ptolemy, Euklido Elementai ir Hipokrato bei
darbai), visi jie buvo išversti į arabų kalbą. Be to, svarbūs astronomijos, matematikos ir medicinos darbai buvo išversti iš Pahlavų ir Sanskrito kalbos. Rezultate, arabų kalba tapo svarbiausia moksline kalba pasaulyje ir mokslo bei žinių lobynu daugeliui amžių.

Tokie mokslininkai pasiekimai buvo daug daugiau nei tik vertimai ir išsaugojimai senovės mokymų. Šie mokslininkai pastatė ir išplėtojo senovinį palikimą prieš perleidžiant jį Vakarams.

Musulmonai pasižymėjo mene, architektūroje, astronomijoje, geografijoje, istorijoje, kalboje, literatūroje, medicinoje, matematikoje ir fizikoje. Dauguma svarbių sistemų, tokių kaip algebra, arabiški skaičiai ir pati nulio sąvoka (gyvybiškai svarbi matematikos tobulėjimui), buvo suformuluoti Musulmonų mokslininkų (mokslininkai ) ir pasidalinti su viduramžių Europa. Buvo sukurti ir išvystyti sudėtingi instrumentai (kaip pvz. astroliabija, kvadrantas, navigaciniai žemėlapiai bei schemos), kurie padarė vėlesnes Europos atradimų keliones įmanomomis.

Islamo įstatymas

Per ištisus šimtmečius musulmono lavinimas buvo kreipiamas dviem pagrindinėmis kryptimis. Teoligija mokė jį , kuo jis turėtų tikėti, o šventasis įstatymas nurodė, kaip jam pridera elgtis. Praktiškai lemiamą žodį vidada tardavo įstatymas, nes islamo apologetai netiek siekdavo atskleisti Kūrėjo prigimtį, kiek rūpinosi gyvenimu, kokį Kūrėjas prisakė gyventi savo kūriniams. Nors dabartiniais laikais islamo įstatymo vaidmuo gerokai pakito, jį ir dabar galima pavadinti musulmoniško mąstymo pamatu, tipiško musulmomų gyvenimo būdo pavyzdžiu, paties islamo esme ir branduoliu.

Šventasis islamo įstatymas vadinamas širiatu; šis žodis iš pradžių reiškė “kelias prie šaltinio“, tačiau vėliau juo imta vadinti Dievo įsakymų taką. Šariate išdėstytus reikalavimus galima sudėliot į penkias kategorijas:

• Ką Dievas įsakė;

• Ką Dievas patarė, tačiau griežtai neprisakė vykdyti;

• Ką Dievas paliko neaprėpęs įstatymu;

• Ką Dievas pasmerkė, bet tiesiogiai neuždraudė;

• Ką Dievas aiškiai uždraudė.

aišku, kad šis įstatymas aprėpia kur kas daugiau, negu telpa bet kurioje vakarietiškoje įstatymo sampratoje, šariatas reguliuoja kiekvieną gyvenimo aspektą. Tačiau teoriškai šariatas laikomas Dievo apreikštuoju planu, prie kurio stengisi artėti kiekvienas musulmonas, ar jis butų kalifas, ar vergas.

Praktiškai jau labai seniai net oficialūs teismai toleravo nemažai įvairių “priemonių“, palengvinančių nepatogumus. Kylančius iš būtinybės laikytis kai kurių šariato priesaikų.

Pavyzdžiui, musulmonu valdytojai suvokė, kad šariato reokalaujami parodymai teisme pernelyg priekabūs, kad padėtų palaikyti viešąją tvarką. Musulmonų pirkliams atrodė, kad šariato draudimai per smarkiai varžo prekybą turguose. Tad šalia oficialių teismų, kadžių, atsirado ir ne tokie griežti teismai. Tačiau vos prieš šimtmetį šaratas buvo pagrindinis įstatymas, kurio buvo laikomasi ir paisoma,-bent jau žodžiu,- visama musulmonų pasaulyje.

Bet šariatas nebuvo kodifikuota ar vieniega įstatymų sistema. Nors ir buvo laikoma, kad jis tvirtai remiasi dieviškuoju apreiškimu. Jį tobulino ir pletojo ištisos teisisniskų kartos.

Mokslininkai interpretuodavo svarbesnes korano eilutes. Taip pat eilutes ir tų tradicijų, kurias jie laikė autentiškomis. Iš šių šaltinių jie išvesdavo daugybę analogiškų dedukcijų. Iš pradžių tinkamai kvalifikuotas juristas turėjo idžtichado teise- remdamasis orginaliais šaltiniais išvesti įstatymą ar taisyklę, galinčią išspręsti kiekviena iškilusią problemą.

Gana anksti musulmonų bendruomenė pasidalyjo į sunitus arba daugumą sudarančius ortodoksus, ir į šiitų ir charidžitų mažumas. Mažumos toliau skaidėsi į viena nuo kitos atsiribojančias sekatas, o sunitų dauguma irgi pasidalino į nemaža skirtingų mokyklų, ar ritualų. Kristalizuojantis šioms mokykloms ir sektoms, savarankiškos dedukcijos teisė ilgainiui pakeitė prievole priimti didžiųjų praeities juristų autoritetingas išvadas- taklidas. Šio autoriteto ir toliu turi paisyti net ir labiausiai išsilavinę juristai. Šiitų sektos smulkesnė atšaka itna ašari (kuri pvz.tebėra dominuojanti Irane) vis dar pripažįsta mudžtachidą, tačiau tam tikromis aplinkybėmis vadovaujasi ir idžtichadu. Tik tai šiitų izmalitų imanas arba jo atstovas dajus turi galią priimti lemiamus sprendimus.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2323 žodžiai iš 4459 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.