Islamas1
5 (100%) 1 vote

Islamas1

11213141

TURINYS

1. Kas yra islamas? 3 psl.

2. Penki islamo principai 4 psl.

3. Musulmonų tikėjimas 7 psl.

4. Džihadas 10psl.

5. Šariatas 10psl.

6. Nuodemės 11psl.

7. Moters teisė islame 11psl.

8. Santuoka ir šeima 13psl.

9. Apibendrinimas 14psl.

LITERATŪRA 15psl.

KAS YRA ISLAMAS?

Islamas – pati jauniausia iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Jame susilieja ir neatskiriamai sutampa trys pagrindinės žmonių gyvenimo sritys: religija, kultūra, politika bei civilizacija. Islamas yra arabų kalbos žodis ir reiškia „pasidavimas“ ir „paklusnumas“, o jo išpažinėjai vadinami musulmonais, pagal žodį muslimun, reiškiantį „tas, kuris atsidavė“ arba „tikintysis“. Kaip religija, islamas liepia visiškai pasiduoti ir paklusti Alacho valiai.

Pačia bendriausia prasme islamas yra žmogaus akistata su Dievu, kuomet žmogus yra suvokiamas ne kaip beviltiškai puolusi būtybė, kuriai išgelbėti būtinas stebuklas, bet kaip teamorfinė būtybė, apdovanota protu, gebančiu bent iš dalies pažinti Dievą absoliučios vienybės ir vienatvės požiūriu.

Islamas susiformavo Arabijos dykumose tarp klajoklių ir prekybininkų. Šios religijos įkūrėju laikomas pranašas Mahometas, gyvenęs VII amžiuje po Kristaus. 610 metais vieną naktį Mahometui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kuria Mahometas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną jis teis žmoniją. Mahometas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su judaizmu ar krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Mahometas, yra surašyti svarbiausioje šv. knygoje Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Mahometas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano ir yra vadinamos sunomis. Sunos laikomos svarbiausiomis po Korano nuorodų, kaip vienu ar kitu atveju turi elgtis musulmonas, šaltiniu. Jos komentuoja ir papildo Koraną, todėl į jas gilintis turi kiekvienas musulmonas.

Nuo 622 metų musulmonai pradėjo skaičiuoti savo naująją erą. Tačiau musulmoniškasis mėnuo yra skaičiuojamas pagal mėnulio fazes. Metuose dvylika mėnesių, tačiau kiekvienas yra tik 29 ar 30 dienų ilgumo (laikas nuo vieno jauno mėnulio ligi kito). Todėl musulmonų metai yra vienuolika dienų trumpesni negu mūsų.

Islamo teologinė ir teisinė doktrina remiasi judaizmo ir krikščionybės, sen. Rytų tautų religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis ir elementais, graikų, ypač aristotelizmo, neoplatonizmo, filosofija. Vienas svarbiausių islamo principų – griežtas monoteizmas. Išganymo sąlyga – pareigų, kurias žmogui paskyręs Dievas, vykdymas. Musulmonų kasdienio gyvenimo normas reguliuoja ir jų teisė – šariatas, sudarytas Korano priesakų ir draudimų pagrindu. Musulmonai nepripažįsta trejybės. Atiduoda tinkamą pagarbą visiems Senajame ir Naujajame testamentuose aprašytiems pranašams. Tačiau Kristus nelaikomas Dievo sūnum, o žmogumi – pranašu, tokiu pačiu kaip Abraomas, Mozė ir kiti. Pagal islamą nukryžiuota buvo tik Jėzaus šmėkla, o ne tikrasis Jėzus ir nežinomu būdu paimta į dangų. Didelės islamo išpažinėjų pagarbos susilaukė Marija – Dievo Motina. Jinai arabiškai vadinama Miriam.

Islamą išpažįsta daugiau kaip 1200 mln. žmonių. Daugelis musulmonų priklauso sunitų sektai. Kita, kur kas mažesnė grupė yra šiitai. Trečioji mistiška sekta, vadinama sufi, daugelio musulmonų konservatorių atmetama. Trys tautos: arabai, persai (dalinai iraniečiai) ir turkai sudaro istorinį islamo branduolį. Daugiausiai jų gyvena Vidurio Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir kai kuriose Azijos dalyse. Pagal jį išpažįstančių žmonių skaičių islamas yra antroji religija po krikščionybės ir pasaulyje plinta greičiausiai.

PENKI ISLAMO PRINCIPAI

Dievas neatsiejamas nuo penkių būtinų apeiginių veiksmų, kuriuos musulmonai vadina „penkiais šulais“ (stulpais). Jie yra privalomi visiems musulmonams ir yra jų gyvenimo pagrindas. Šie principai (“pilioriai”) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai tai:

1. Šahada (Liudijimas)

2. Salat (Malda)

3. Zakiat (Išmalda)

4. Saum arba Siyam (Pasninkavimas)

5. Hadž (Piligrimystė)

ŠAHADA (liudijimas) – pamatinė viso pasaulio musulmonų pareiga – išreikšti savojo tikėjimo išpažinimą ištariant: “Nėra jokio Dievo (verto garbinti) tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas.” Šis pripažinimas yra vadinamas “šahada” – paprasta formuluotė, kurią ištaria visi tikintieji. Ištaręs šiuos žodžius – ir jais įtikėjęs, – žmogus ir tampa musulmonu. Šio prisipažinimo svarba yra tikėjimas, kad vienintelis gyvenimo tikslas
yra tarnauti ir paklusti Dievui, ir tai yra pasiekiama per Paskutiniojo Pranašo Mahometo pamokymus ir praktikas. Jame musulmonas randa gyvenimo gaires ir viltį, bei kartoja tai daugsyk per dieną. Šis tikėjimo išpažinimas – tai patys pirmieji žodžiai, kuriuos musulmonų šeimoje vos gimusiam kūdikiui į ausį pašnibžda tėvas.

SALAT (malda) – kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams. Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Šios penkios nurodytos maldos susideda iš eilučių, paimtų iš Šv.Korano ir yra atliekamos arabų – apreiškimo – kalba. Maldų laikas yra nustatomas pagal Saulę ir kinta priklausomai nuo metų laiko. Kad ir kur būtų, melsdamiesi musulmonai privalo atsigręžti veidu į Kabos šventovę, stovinčią Mekoje, dabartinės Saudo Arabijos karalystės teritorijoje. Prieš pradėdami melstis, tikintieji turi tam pasirengti – rituališkai apsiprausti; tai būtina padaryti kiekvienąkart prieš meldžiantis. Apsiprausę musulmonai pasitiesia maldų kilimėlį ir ima arabiškai kalbėti formules, kurias lydi griežtai reglamentuoti judesiai. Judesiai kartojami du, tris ar keturis kartus, nelygu, koks dienos metas. Tiesa, yra ir neprivalomų maldų (arab. dua), kurias galima atlikti gimtąja kalba ir bet kuriuo metu. Nors labiau pageidaujama, kad maldos būtų atliekamos kartu su kitais mečetėje, musulmonai gali melstis beveik visur, kaip, pavyzdžiui, laukuose, ofisuose, gamyklose ir universitetuose.

Sakoma, kad malda užrakina naktį ir atrakina dieną. Svabu ir kūno laikysena ir veiksmai ir tyla. Musulmonai meldžiasi bet kur, pavieniui ar kartu. Penktadienį, vidurdienį, maldos metu musulmonai renkasi į mečetę – ypatingą vietą bendruomeniniai maldai ir pamokslui. Mečetėjė nėra jokio altoriaus, paveikslų, statulų, nėra joje nei kėdžių, nei suolų; grindys išklotos kilimais. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis. Pasieniuose stovi lentynos Koranui, sienoje į Mekos pusę niša – mikrabas, į dešinę nuo mikrabo stovi pulpitas imamui (maldos vadovui).

Islame nėra hierarchinės valdžios ir nėra jokių kunigų. Maldas gali atlikti mokytas asmuo, kuris išmano Šv.Koraną, ir kuris dažniausiai išrenkamas kitų susirinkusių tikinčiųjų.

Malda sulygina visus tikinčiuosius: vargšus ir turtuolius, vadovus ir pavaldinius, baltaodžius ir juodaodžius. Visi tikintieji stoja maldai šalia vienas kito vienoje eilėje, ir nuolankiai lenkiasi Alachui. Malda stiprina tikėjimą Alachu ir kelia žmogaus moralę. Ji taipogi padeda apvalyti širdį ir atsilaikyti nuo pagundų daryti nuodėmes.

ZAKIAT (išmalda) – tai privalomas išmaldos davimas – priedermė pinigais (arba maistu) padėti tiems, kas gyvena skurde, kas kenčia nepriteklių. Apmokestinti ir gyvuliai bei žemės ūkio produkcija. Kiekvienas musulmonas, kurio grynas kasmetinis pelnas yra virš tam tikros nustatytos minimalios sumos, turi sumokėti metinį mokestį kuris sudaro 2,5% nuo savo pajamų vargšams ir skurstantiems. Šis mokestis laikomas viena Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad taip išreiškiama padėka Dievui už suteiktą materialinę gerovę. Musulmonai taip pat skatinami aukoti vargšams (duoti sadaqa). Aukoti galima tiek, kiek norisi, tik pageidautina, kad tai būtų daroma paslapčiomis, nesigiriant. Pinigus taip pat galima aukoti remiant ligoninės ar mečetės statybą arba padėti neturtingam studentui užmokėti už mokslą koledže, universitete.

Žodis “zakah” reiškia “apsivalymą” ir “augimą”. Zakiatas apvalo žmogų nuo noro kaupti turtą. Tai skatina musulmonų geraširdiškumą ir išvaduoja juos nuo savanaudiškumo ir gobšumo. Zakiatas taipogi padeda sumažinti įžeidinėjimus ir pavydą tarp visuomenės turtingųjų ir vargšų.

SAUM arba SIYAM (pasninkavimas) – dar vienas padėkos Dievui būdas. Tai yra privaloma visiems atsakingiems už savo veiksmus ir sveikiems musulmonams kartą per metus devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Šį mėnesį musulonai pažymi Korano atsiuntimą iš dangaus ir Mahometo mokymo pradžią. Prisimindami šiuos įvykius, musulmonai trisdešimt ramadano dienų nuo aušros iki sutemų pasninkauja. Visą dieną jie nevalgo, negeria, nerūko ir susilaiko nuo lytinių santykių. Dirbama kaip įprasta, bet gyvenimo tempas sulėtėja, daug meldžiamasi, stengiamasi perskaityti Koraną bei dažnai dalyvaujama mečetėje vykstančiose pamaldose. Kadangi pasninkaujama tik diena, Ramadano naktys suveda šeimas pabūti, pasižmonėti, kartu pasimelsti ar paprasčiausiai pastiprinti tinkamu maistu savo kūnus. Ligoniai, žili seneliai, nėščiosios bei maitinančos moterys, keliaujantieji ir kovotojai gali perkelti pasninko dienas vėlesniam laikui. Vaikai pasninkauti (ir melstis) pradeda nuo brendimo, tačiau dauguma pradeda ir anksčiau. Jei pasninkas sulaužomas tyčia, be jokios pateisinamos priežasties, už bausmę reikia pasninkauti 60 dienų iš eilės arba sočiai pamaitinti 60 vargšų, kartu pasninkaujant už praleistą dieną. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas.

Saumas moko nuoširdumo ir skiepija pasišventimą Dievui. Tai stiprina pasninkaujančio žmogaus sąžinę, ištvermę, savitvardą, valios jėgą ir supratimą apie tai, kaip visuomenės
skurstantieji praleidžia savo gyvenimą. Jis bent laikinai sulygina turtuolį ir vargšą, moko atjausti tuos, kurie alksta ir trokšta. Saumo pabaigą žymi Id al Fitro šventė. Ji prasideda ankstyvomis vaišėmis. Paskui visi apsirengia gražiausiais drabužiais ir eina į mečetę, kalba specialias maldas ir dalija maistą vargšams. Po pamaldų žmonės lanko gimines ir draugus, keičiasi dovanomis, atvirukais, vaišina vieni kitus saldumynais. Per šią šventę musulmonai dėkoja Alachui už pasninko metu suteiktą palaimą ir pagalbą.

HADŽ (piligrimystė) – piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio dhu al – hidža vidurio. Būtent šis penktasis principas – hadžas, kuris reiškia „leistis į kelią su tikslu“, reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekos miestas yra dabartinės Saudo Arabijos teritorijoje. Tai Mahometo gimtinė. Tačiau musulmonai tiki, jog Mekos miestas buvo šventas dar iki pranašo gimimo. Čia buvę pirmieji „Dievo namai“; čia Vienatinį Dievą pirmąsyk pagarbino žmogus, jų vadinamas Abraomu. Dabar ši šventykla žinoma Kaabos vardu. Tai kubo pavidalo akmeninis statinys, stovintys Didžiosios mečetės kieme. Kaaba aptraukta juodo šilko ir medvilnės audeklu – kisva, ant jo auksu išsiuvinėti Korano žodžiai. Rytiniame jos kampe yra įmūrytas Juodasis akmuo, kurį apėję septynis kartus aplink Kaabą maldininkai pabučiuoja ar bent paliečia ranka. Viduje Kaaba kukli, ją puošia tik auksiniai ir sidabriniai žibintai. Paprasti maldininkai į ją netuti teisės įeiti: ji atidaroma tik keletą kartų per metus ypatingiems lankytojams. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Piligrimai vyrai apsijuosia dviem baltos drobės juostomis – per juosmenį ir per kairį petį. Toks apdaras panaikina klasių, geografinius ir kultūrų skirtumus – tai stiprina tikėjimą, kad Dievo akivaizdoje visi yra lygūs. Hadžo metu susitinka viso pasaulio musulmonai ir meldžiasi vieninteliam Dievui Alachui. Taigi virš dviejų milijonų žmonių kiekvienais metais suvažiuoja į Meką iš kiekvieno pasaulio kampelio, suteikdami unikalią galimybę susitikti skirtingoms tautoms.

Hadžo pabaigą žymi festivalis, Id al Adha, kuris švenčiamas maldomis ir dovanų pasikeitimu visose musulmonų bendruomenėse.

MUSULMONŲ TIKĖJIMAS

Musulmonas privalo laikytis šešių pagrindinių tikėjimo kanonų:

• tikėti Alachu,

• tikėti angelais,

• tikėti šventomis knygomis,

• tikėti pranašais,

• tikėti Paskutiniuoju teismu ir pomirtiniu gyvenimu,

• tikėti lemtimi.

TIKĖJIMAS ALACHU.

Niekas neatsirado be autoriaus ir kūrėjo. Visata, žemė, gyvybė neatsirado pačios savaime – pirmoji viso ko priežastis yra kūrėjas, Alachas arba Dievas. Alachas sukūrė gyvenimą ir mirtį. Jis yra nepriklausomas nuo mirties, amžinojo gyvenimo arba amžinybės. Alachas sukūrė vyrus ir moteris, kad žmonės daugintųsi. Pats jis belytis. Viską ką jis sukūrė jis žino, todėl yra visažinis. Taip pat jis yra viską matantis, viską girdintis, geraširdiškiausias, išmintingiausias, gailestingiausias, atlaidžiausias ir pan. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Jo atributai arba vardai nėra abstrakcijos, bet yra svarbūs kiekvieno musulmono gyvenime. Musulmonai sako, kad Alachas turi devyniasdešimt devynis vardus, kurie rodo jo šlovę. Dievas Islame suvokiamas kaip Islamo pagrindo davėjas.

TIKĖJIMAS ANGELAIS.

Dar vienas Alacho kūrinys, išsisklaidę po visatą ir atliekantys jo pavedimus – angelai. Aukščiausią vietą angelų hierarchijoje užima Gabrielius dar vadinamas Džibrailu arba Šventąja Dvasia, kuris atnešė Alachui kvietimą tapti pranašu. Tačiau iš visų angelų ir dvasinių galybių pats siaubingiausias ir šiurpiausias Azrailas – mirties angelas. Kai Dieviškųjų įvykių lentelėje atsiranda įrašas apie kieno nors mirtį, jis pagrobia tų žmonių sielą ir išplėšia iš kūno. Su netikinčiais elgiasi negailestingai, o tikintiesiems yra rūpestingas. Palaidotas žmogus kape susidūria su dviem angelais kvotėjais – Munkaru ir Nakyru, kurie apklausia mirusįjį ir esant reikalui nubaudžia. Todėl mirštančiam ar merdinčiam žmogui į ausį paprastai šmabždamas tikėjimo išpažinimas, kad velionis ar velionė nesuklystų atsakinėdami į šių dviejų angelų klausimus. Pamaldūs musulmonai tiki, kad tarp juos supančių ir nuo gyvenimo iki mirties lydinčių angelų yra ir angelų sargų. Tikima, kad žmones gali globoti du, kartais keturi ar net visas pulkas tokių angelų sargų. Du angelai yra įsitaisę ant pečių: ant dešiniojo peties sėdintis angelas rašos tikinčiojo gerus darbus, o ant kairiojo – blogus. Tačiau kairiosios pusės angelas šiek tiek delsia užsirašyti, tad nusidėjėlio paklydimai ir nuodėmės gali būti ir neįtraukti įrašų knygon, jeigu šis ima atgailauti.

Be angelų sargų musulmonai dar tiki egzistuojant džinus, migloto būdo dvasines būtybes, kurios pajėgia pripažinti ar priimti pozityvias vertybes, o kartais net ir atsiversti į islamą. Kad jų esama oficialiai patvirtina ir Koranas, tad mokslininkai net leisdavo svarstyti džinų ir žmonių tuoktuvių galimybę.

TIKĖJIMAS ŠVENTOMIS KNYGOMIS.

Musulmonai tiki šventuoju raštu, tai
Evangelijomis ir musulmonų šventraščiu – Koranu. Koranas musulmonui yra ypatinga knyga, nes pačia savo esme yra Dievo žodis – Dievo duotas mokymas, saugomas danguje ir atskleistas per angelą Gabrielių. Muhametas – Dievo pasirinktas įrankis savo žodžiui paskelbti. Koranas, kaip teigia islamo istorikai, buvo apreikštas per 22 metus, 2 mėnesius ir 20 dienų. Jame yra 114 sūrų – skyrių. Sūros dalijamos į ajatus – posmelius, jų Korane yra 6239. Savo dydžiu Koranas tolygus Naujajam Testamentui. Neįsigilinus i Koraną sunku rasti jo pradžią ir pabaigą. Jo puslapiuose yra teologijos, teisėtvarkos, įstatymų, mokslo ir panašiai. Tad nenuostabu, kad Koranas per amžius buvo ir musulmonų mokykliniu vadovėliu, tikros išminties ir visapusiško žinojimo ištaka bei pagrindinis ir svarbiausias Dievo žodis. Pagrindiė jo tema – dieviškoji tikrovės samprata. Dėmesio centre – žmogus. Temos siekis – šaukti žmogų priimti apreiškimus kaip tiesų kelią į tikrą gyvenimą. Koranas išverstas į kitą kalbą jau laikomas ne Koranu, o viso labo interpretacija, kadangi arabiškoji Korano forma svarbesnė už paties teksto reikšmę. Musulmonams nėra kilnesnės ir prasmingesnės veiklos už Korano recitavimą net ir tuo atveju, jeigu jis ar ji nesupranta skaitomų žodžių. Musulmonai dažnai susiduria su šia problema, nes tik šeštadalis pasaulio musulmonų yra arabai. Po kelias Korano sūras jie išmoksta mintinai, o kai kas iš jų mėgina prisiminti net ir visą knygą. Tuomet kiekvienoje gyvenimo situacijoje jie gali prisiminti savo tikėjimo pamokymus.

TIKĖJIMAS PRANAŠAIS.

Tik Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link jo. Žmonijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Alachą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2797 žodžiai iš 5513 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.