Islamas1
5 (100%) 1 vote

Islamas1

TURINYS

1. Kas yra islamas? 3 psl.

2. Penki islamo principai 4 psl.

3. Musulmonų tikėjimas 7 psl.

4. Džihadas 10psl.

5. Šariatas 10psl.

6. Nuodemės 11psl.

7. Moters teisė islame 11psl.

8. Santuoka ir šeima 13psl.

9. Apibendrinimas 14psl.

LITERATŪRA 15psl.

KAS YRA ISLAMAS?

Islamas – pati jauniausia iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Jame susilieja ir neatskiriamai sutampa trys pagrindinės žmonių gyvenimo sritys: religija, kultūra, politika bei civilizacija. Islamas yra arabų kalbos žodis ir reiškia „pasidavimas“ ir „paklusnumas“, o jo išpažinėjai vadinami musulmonais, pagal žodį muslimun, reiškiantį „tas, kuris atsidavė“ arba „tikintysis“. Kaip religija, islamas liepia visiškai pasiduoti ir paklusti Alacho valiai.

Pačia bendriausia prasme islamas yra žmogaus akistata su Dievu, kuomet žmogus yra suvokiamas ne kaip beviltiškai puolusi būtybė, kuriai išgelbėti būtinas stebuklas, bet kaip teamorfinė būtybė, apdovanota protu, gebančiu bent iš dalies pažinti Dievą absoliučios vienybės ir vienatvės požiūriu.

Islamas susiformavo Arabijos dykumose tarp klajoklių ir prekybininkų. Šios religijos įkūrėju laikomas pranašas Mahometas, gyvenęs VII amžiuje po Kristaus. 610 metais vieną naktį Mahometui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kuria Mahometas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną jis teis žmoniją. Mahometas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su judaizmu ar krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Mahometas, yra surašyti svarbiausioje šv. knygoje Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Mahometas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano ir yra vadinamos sunomis. Sunos laikomos svarbiausiomis po Korano nuorodų, kaip vienu ar kitu atveju turi elgtis musulmonas, šaltiniu. Jos komentuoja ir papildo Koraną, todėl į jas gilintis turi kiekvienas musulmonas.

Nuo 622 metų musulmonai pradėjo skaičiuoti savo naująją erą. Tačiau musulmoniškasis mėnuo yra skaičiuojamas pagal mėnulio fazes. Metuose dvylika mėnesių, tačiau kiekvienas yra tik 29 ar 30 dienų ilgumo (laikas nuo vieno jauno mėnulio ligi kito). Todėl musulmonų metai yra vienuolika dienų trumpesni negu mūsų.

Islamo teologinė ir teisinė doktrina remiasi judaizmo ir krikščionybės, sen. Rytų tautų religinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis ir elementais, graikų, ypač aristotelizmo, neoplatonizmo, filosofija. Vienas svarbiausių islamo principų – griežtas monoteizmas. Išganymo sąlyga – pareigų, kurias žmogui paskyręs Dievas, vykdymas. Musulmonų kasdienio gyvenimo normas reguliuoja ir jų teisė – šariatas, sudarytas Korano priesakų ir draudimų pagrindu. Musulmonai nepripažįsta trejybės. Atiduoda tinkamą pagarbą visiems Senajame ir Naujajame testamentuose aprašytiems pranašams. Tačiau Kristus nelaikomas Dievo sūnum, o žmogumi – pranašu, tokiu pačiu kaip Abraomas, Mozė ir kiti. Pagal islamą nukryžiuota buvo tik Jėzaus šmėkla, o ne tikrasis Jėzus ir nežinomu būdu paimta į dangų. Didelės islamo išpažinėjų pagarbos susilaukė Marija – Dievo Motina. Jinai arabiškai vadinama Miriam.

Islamą išpažįsta daugiau kaip 1200 mln. žmonių. Daugelis musulmonų priklauso sunitų sektai. Kita, kur kas mažesnė grupė yra šiitai. Trečioji mistiška sekta, vadinama sufi, daugelio musulmonų konservatorių atmetama. Trys tautos: arabai, persai (dalinai iraniečiai) ir turkai sudaro istorinį islamo branduolį. Daugiausiai jų gyvena Vidurio Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir kai kuriose Azijos dalyse. Pagal jį išpažįstančių žmonių skaičių islamas yra antroji religija po krikščionybės ir pasaulyje plinta greičiausiai.

PENKI ISLAMO PRINCIPAI

Dievas neatsiejamas nuo penkių būtinų apeiginių veiksmų, kuriuos musulmonai vadina „penkiais šulais“ (stulpais). Jie yra privalomi visiems musulmonams ir yra jų gyvenimo pagrindas. Šie principai (“pilioriai”) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai tai:

1. Šahada (Liudijimas)

2. Salat (Malda)

3. Zakiat (Išmalda)

4. Saum arba Siyam (Pasninkavimas)

5. Hadž (Piligrimystė)

ŠAHADA (liudijimas) – pamatinė viso pasaulio musulmonų pareiga – išreikšti savojo tikėjimo išpažinimą ištariant: “Nėra jokio Dievo (verto garbinti) tik Alachas, o Mahometas yra jo pranašas.” Šis pripažinimas yra vadinamas “šahada” – paprasta formuluotė, kurią ištaria visi tikintieji. Ištaręs šiuos žodžius – ir jais įtikėjęs, – žmogus ir tampa musulmonu. Šio prisipažinimo svarba yra tikėjimas, kad vienintelis gyvenimo tikslas
yra tarnauti ir paklusti Dievui, ir tai yra pasiekiama per Paskutiniojo Pranašo Mahometo pamokymus ir praktikas. Jame musulmonas randa gyvenimo gaires ir viltį, bei kartoja tai daugsyk per dieną. Šis tikėjimo išpažinimas – tai patys pirmieji žodžiai, kuriuos musulmonų šeimoje vos gimusiam kūdikiui į ausį pašnibžda tėvas.

SALAT (malda) – kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams. Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Šios penkios nurodytos maldos susideda iš eilučių, paimtų iš Šv.Korano ir yra atliekamos arabų – apreiškimo – kalba. Maldų laikas yra nustatomas pagal Saulę ir kinta priklausomai nuo metų laiko. Kad ir kur būtų, melsdamiesi musulmonai privalo atsigręžti veidu į Kabos šventovę, stovinčią Mekoje, dabartinės Saudo Arabijos karalystės teritorijoje. Prieš pradėdami melstis, tikintieji turi tam pasirengti – rituališkai apsiprausti; tai būtina padaryti kiekvienąkart prieš meldžiantis. Apsiprausę musulmonai pasitiesia maldų kilimėlį ir ima arabiškai kalbėti formules, kurias lydi griežtai reglamentuoti judesiai. Judesiai kartojami du, tris ar keturis kartus, nelygu, koks dienos metas. Tiesa, yra ir neprivalomų maldų (arab. dua), kurias galima atlikti gimtąja kalba ir bet kuriuo metu. Nors labiau pageidaujama, kad maldos būtų atliekamos kartu su kitais mečetėje, musulmonai gali melstis beveik visur, kaip, pavyzdžiui, laukuose, ofisuose, gamyklose ir universitetuose.

Sakoma, kad malda užrakina naktį ir atrakina dieną. Svabu ir kūno laikysena ir veiksmai ir tyla. Musulmonai meldžiasi bet kur, pavieniui ar kartu. Penktadienį, vidurdienį, maldos metu musulmonai renkasi į mečetę – ypatingą vietą bendruomeniniai maldai ir pamokslui. Mečetėjė nėra jokio altoriaus, paveikslų, statulų, nėra joje nei kėdžių, nei suolų; grindys išklotos kilimais. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis. Pasieniuose stovi lentynos Koranui, sienoje į Mekos pusę niša – mikrabas, į dešinę nuo mikrabo stovi pulpitas imamui (maldos vadovui).

Islame nėra hierarchinės valdžios ir nėra jokių kunigų. Maldas gali atlikti mokytas asmuo, kuris išmano Šv.Koraną, ir kuris dažniausiai išrenkamas kitų susirinkusių tikinčiųjų.

Malda sulygina visus tikinčiuosius: vargšus ir turtuolius, vadovus ir pavaldinius, baltaodžius ir juodaodžius. Visi tikintieji stoja maldai šalia vienas kito vienoje eilėje, ir nuolankiai lenkiasi Alachui. Malda stiprina tikėjimą Alachu ir kelia žmogaus moralę. Ji taipogi padeda apvalyti širdį ir atsilaikyti nuo pagundų daryti nuodėmes.

ZAKIAT (išmalda) – tai privalomas išmaldos davimas – priedermė pinigais (arba maistu) padėti tiems, kas gyvena skurde, kas kenčia nepriteklių. Apmokestinti ir gyvuliai bei žemės ūkio produkcija. Kiekvienas musulmonas, kurio grynas kasmetinis pelnas yra virš tam tikros nustatytos minimalios sumos, turi sumokėti metinį mokestį kuris sudaro 2,5% nuo savo pajamų vargšams ir skurstantiems. Šis mokestis laikomas viena Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad taip išreiškiama padėka Dievui už suteiktą materialinę gerovę. Musulmonai taip pat skatinami aukoti vargšams (duoti sadaqa). Aukoti galima tiek, kiek norisi, tik pageidautina, kad tai būtų daroma paslapčiomis, nesigiriant. Pinigus taip pat galima aukoti remiant ligoninės ar mečetės statybą arba padėti neturtingam studentui užmokėti už mokslą koledže, universitete.

Žodis “zakah” reiškia “apsivalymą” ir “augimą”. Zakiatas apvalo žmogų nuo noro kaupti turtą. Tai skatina musulmonų geraširdiškumą ir išvaduoja juos nuo savanaudiškumo ir gobšumo. Zakiatas taipogi padeda sumažinti įžeidinėjimus ir pavydą tarp visuomenės turtingųjų ir vargšų.

SAUM arba SIYAM (pasninkavimas) – dar vienas padėkos Dievui būdas. Tai yra privaloma visiems atsakingiems už savo veiksmus ir sveikiems musulmonams kartą per metus devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Šį mėnesį musulonai pažymi Korano atsiuntimą iš dangaus ir Mahometo mokymo pradžią. Prisimindami šiuos įvykius, musulmonai trisdešimt ramadano dienų nuo aušros iki sutemų pasninkauja. Visą dieną jie nevalgo, negeria, nerūko ir susilaiko nuo lytinių santykių. Dirbama kaip įprasta, bet gyvenimo tempas sulėtėja, daug meldžiamasi, stengiamasi perskaityti Koraną bei dažnai dalyvaujama mečetėje vykstančiose pamaldose. Kadangi pasninkaujama tik diena, Ramadano naktys suveda šeimas pabūti, pasižmonėti, kartu pasimelsti ar paprasčiausiai pastiprinti tinkamu maistu savo kūnus. Ligoniai, žili seneliai, nėščiosios bei maitinančos moterys, keliaujantieji ir kovotojai gali perkelti pasninko dienas vėlesniam laikui. Vaikai pasninkauti (ir melstis) pradeda nuo brendimo, tačiau dauguma pradeda ir anksčiau. Jei pasninkas sulaužomas tyčia, be jokios pateisinamos priežasties, už bausmę reikia pasninkauti 60 dienų iš eilės arba sočiai pamaitinti 60 vargšų, kartu pasninkaujant už praleistą dieną. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas.

Saumas moko nuoširdumo ir skiepija pasišventimą Dievui. Tai stiprina pasninkaujančio žmogaus sąžinę, ištvermę, savitvardą, valios jėgą ir supratimą apie tai, kaip visuomenės
skurstantieji praleidžia savo gyvenimą. Jis bent laikinai sulygina turtuolį ir vargšą, moko atjausti tuos, kurie alksta ir trokšta. Saumo pabaigą žymi Id al Fitro šventė. Ji prasideda ankstyvomis vaišėmis. Paskui visi apsirengia gražiausiais drabužiais ir eina į mečetę, kalba specialias maldas ir dalija maistą vargšams. Po pamaldų žmonės lanko gimines ir draugus, keičiasi dovanomis, atvirukais, vaišina vieni kitus saldumynais. Per šią šventę musulmonai dėkoja Alachui už pasninko metu suteiktą palaimą ir pagalbą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1686 žodžiai iš 5513 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.