Islamas4
5 (100%) 1 vote

Islamas4

112131

TURINYS

Įvadas 3

Kas yra islamas? 3

Penki islamo principai 3

Pagrindinės tikėjimo dogmos 4

Pranašas Muhametas 5

Kalifai: Muhameto įpėdiniai 6

Šventosios knygos ir Koranas 6

Islamo kultūra ir Vakarų valstybės 7

Išvados 9

Literatūra 10



ĮVADAS

Suprasti islamą nėra lengva. Galbūt todėl kalbant apie jo doktriną, jo išpažinėjų veiklą vyrauja tokia didelė nuomonių įvairovė. Labai pastebimas pastaruoju metu kai kuriuose Vakarų kraštuose (visų pirma – žiniasklaidoje) nenoras nuoširdžiai įsiklausyti į kitą bei sąmoningas siekimas parodyti tik vieną šio reiškinio pusę.

Todėl šiuo savo referatu noriu giliau supažindinti kitus bei labiau suprasti pati apie pranašą Muhametą, šventąją knygą Koraną, islamo Dievo sampratą, musulmonų gyvenimą, islamo tikėjimo tiesas.

KAS YRA ISLAMAS?

Meka. Kaabos šventykla

Islamas – ne tik jauniausia religija, bet ir išskirtinis reiškinys lemtingoje Žemės gyventojų susitikimo su Dievu istorinėje panoramoje. Patys musulmonai tiki, kad islamas yra tikrosios žmonijos religijos sklaidos per visą jos istoriją rezultatas, t.y. ką Dievas įkvėpė Abraomui, Mozei, Jėzui, „užantspaudavo“ per Muhametą.

Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Alacho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Alachas dievas vienas ir Muhametas yra jo pranašas.

610 metais vieną naktį Muhametui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kuria Muhametas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną jis teis žmoniją. Tai buvo nauja žinia: Judaizmas ir Krikščionybė tuo metu buvo plačiai paplitusios ir teigė vieno Dievo idėją. Muhametas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su Judaizmu ar Krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Muhametas, yra surašyti Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Muhametas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano.

PENKI ISLAMO PRINCIPAI

Jie yra privalomi visiems musulmonams, nors sunitų ir šiitų sektose jie tuputėlį skiriasi. Islamo principai („pilioriai“) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai yra:

1.Šahada (Liudijimas)

2.Salat (Malda)

3.Zakat (Išmalda)

4.Saum arba Siyam (Pasninkavimas)

5.Hadž (Piligrimystė)

ŠAHADA (Liudijimas)

Šahada yra: arabiškai „La ilah ha il al-lah, muham-madar rasul – ul-laH“. Vertimas: „Nėra kitų dievų išskyrus Alachą ir Muhametas yra jo pranašas“. Islamas – viena iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su Judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Žodis „Alachas“ reiškia „Dievas“. Antroji Šahados frazė teigia, kad Muhametas yra Dievo pasiuntinys žmonijai. Didele dalimi priimdami Judėją – krikščioniškąją Biblijos tradiciją, musulmonai tiki, kad Dievas siuntė pranašus ir kitoms tautoms su ta pačia žinia, kurią Muhametas skelbė arabams. Muhametas savo misija atnešė paskutinę žinią dieviškosios tiesos, štai kodėl jis yra laikomas paskutiniuoju pranašu.

SALAT (Malda)

Kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams ir prieš pradedant melstis reikia tapti švariu (t.y. nusiplauti tam tikras kūno vietas). Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Melstis reikia atsisukus į Mekos pusę. Taipogi yra privaloma kongregacinė penktadienio popietės malda, kuri turi būti atliekama mečetėje. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis.

ZAKAT (Išmalda)

Zakat yra pinigų dalijimas beturčiams. Kiekvienam musulmonui privaloma atiduoti 2,5 % savo metinių pajamų vargstantiems. Tai yra daroma prieš prasidedant Muharram mėnesiui, kuris yra pats pirmasis naujųjų metų mėnuo. Dalinti Zakat yra laikoma viena iš Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad tokiu būdu yra išreiškiama padėka Dievui už tai, kad jis suteikė materialinę gerovę.

SAUM arba SIYAM (Pasninkavimas)

Dar vienas padėkos Dievui būdas yra pasninkavimas. Tai yra privaloma visiems musulmonams devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Šio mėnesio metu musulmonai atsisako maisto ir gėrimo šviesos metu, išskyrus tuos, kurie yra blogos sveikatos, nėščios moterys, ir tie, kurie keliauja. Jie turi pasninkauti vėliau. Pasninkavimo metas yra nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas. Saum per visą Ramadano mėnesį reikalauja daug fizinių pastangų, bet atlygina dvasiškai.

HADŽ (Piligrimystė)

Piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje, ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio Dhu al – Hidžo vidurio. Būtent šis
penktasis principas reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Šią piligrimystę ir Kaabos pastatymą musulmonai sieja su pranašu Abraomu. Per metus apytiksliai apie du milijonai musulmonų atlieka šią piligrimystę. PAGRINDINĖS TIKĖJIMO DOGMOS

Islamas moko, kad yra tik vienas Dievas Alachas, pasaulio ir visatos kūrėjas. Alachas yra gailestingas ir teisingas. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Dėl savo teisingumo jis bus tas, kuris teis žmones Paskutiniąją Teismo Dieną pagal kiekvieno mūsų darbus. Teismo Dieną visi mirusieji prisikels ir bus jiems atlyginti dangumi arba pragaru – pagal jų nuopelnus. Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link Jo. Žmonijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Alachą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės. Musulmonų bendruomenė yra bendruomenė tikinčiųjų, kurie vieni kitus laiko broliais tuo tikslu, kad galėtų džiaugtis gėriu ir naikinti blogį. Už bendruomenės ribų musulmonai turi įsteigti socialinę ir ekonominę lygybę. Taipogi jiems reikia nešti savo tikėjimo žinią pasauliui bei supažindinti kitus su Islamo tiesomis.

PRANAŠAS MUHAMETAS

Medeina. Pranašo Muhameto šventykla.

Muhametas gimė apie 570 m. vargingoje Ibn Adbula ir Amina šeimoje, Banu Hašymo klane, kuris priklausė Kureišo genčiai . Kai būsimasis pranašas atėjo į pasaulį, jo tėvas buvo miręs (jis mirė pakeliui į Siriją). Motina, sekdama vietos papročiu, atidavė savo kūdikį auginti vienai beduinei dykumoje. Kai Muhametui sukako šešeri mirė jo motina, dar po poros metų mirė ir jį globojęs senelis Adb al Mutalibas. Tada jį įsisūnijo ir augino dėdė, tėvo brolis Abu Talibas. Suaugęs Muhametas vedė turtingą Mekos prekybininkę Khadydža.

Kadangi jis labai mėgo vienatvę, dažnai pasitraukdavo iš kasdieninio šurmulio į nuošalias vietas pamąstyti. 610m. Hyros kalno oloje jam buvo duotas apreiškimas, – Muhametas girdėjo balsą ir patyrė regėjimą, – kuris visiškai pakeitė jo gyvenimą. Pradžioje šis regėjimas jam kėlė nerimą, baimę ir neviltį. Khadžyra, sužinojusi apie Muhameto regėjimą, jį guodė ir drąsino. Be to, ji skubiai kreipėsi į vieną savo giminaitį – Hanifą, norėdama sužinoti jo nuomonę. Hanifas jai užtikrino, kad Muhametas gavo apreiškimą iš to paties šaltinio kaip ir žydų Mozė. Todėl Muhametas yra skirtas būti saviesiems pranašu.

Ilgą laiką po pirmojo regėjimo Hyros oloje Muhametas naujų apreiškimų negavo. Savo misiją pradėjo tik po antrojo regėjimo 613 m., kai jam buvo liepta „keltis ir įspėti“ Mekos gyventojus. Jis skelbė, kad Dievas yra vienas, vienintelis ir amžinas visatos Viešpats ir Kūrėjas, prisikėlimo Viešpats – tas, kuris Teismo dieną teis visus žmones; žmonės už viską privalo būti dėkingi Dievui ir tik jį nuoširdžiai garbinti. Be to, visi žmonės yra lygūs prieš Dievą; turtingieji turi dalintis savo turtu su vargšais.

Muhametas davė arabams naują tikėjimą ir viltį. Išlikusios senosios arabų religijos detalės leidžia daryti prielaidą, kad nebuvo tikima pomirtiniu gyvenimu. Pagal Muhametą, kiekvienas žmogus po mirties turės atsakyti už visus savo darbus. Tai buvo stulbinantis teiginys, paneigiantis įsitikinimą, kad sėkmės matas gyvenime yra sukrauti turtai. Musulmonai – atsidavusieji tikėjimu Dievui, skelbė Muhametas, sulauks atpildo šiame pasaulyje, o po mirties – garbingo gyvenimo anapus. Dievas neteis pagal genčių giminystės ryšius, bet pagal tikėjimą ir atsidavimą Dievui. Tų, kurie neatsiduoda Dievui, laukia pragaro ugnis ir baisios kančios.

KALIFAI: MUHAMETO ĮPĖDINIAI

Muhameto įpėdiniai save vadino kalifais (arabiškai žodis khalīfa apima ir įgaliotinio, ir įpėdinio sąvokas). Pirmuosius keturis kalifus sunitai vadina rašidūnais – „teisėtai valdžiusiais“. Pirmieji du – Abu Bakras ir Umaras buvo kilę iš priešislaminės Mekos visuomenės nereikšmingų klanų, o trečiasis – Usmanas – buvo turtingojo omejadų klano narys. Mirus Usmanui prasidėjo islamo valstybės skilimas. Mat ketvirtasis kalifas – Alis, Muhameto pusbrolis ir žentas, panūdo sumažinti omejadų įtaką. Tačiau įvyko visai kitaip. Omejadai sukūrė iškilų kalifą Sirijoje, o Alio pasekėjai, jam tragiškai žuvus, davė pradžią naujam poslinkiui islame. Taip islame atsirado jau minėtos dvi pagrindinės šakos: sunitai ir šiitai – „ortodoksai“ ir „Alio sekėjai“ .

Omejadai plėtė islamo imperiją rytuose – Indijoje bei Kinijoje – ir vakaruose. Omejadų armija persikėlė per Gibraltarą ir, perėjusi Pirėnų kalnus,
pietinę Prancūziją. Netikėtai omejadus pakeitė naujas dinastinis kalifatas – abasidai, sostinę iš Damasko perkėlę į Bagdadą. Islamo pavojus Vakarų Europai sumažėjo. Abasidų dinastija viešpatavo ilgai, tačiau ypač galinga buvo tik pirmajame savo valdymo amžiuje, nes rytuose – Persijoje ir Vidurinėje Azijoje – pradėjo telktis vietinės dinastijos. Be to, X-XI a. į Artimuosius Rytus, prie Kaspijos ir Juodosios jūros, pradėjo veržtis turkai, vedami seldžiukų karvedžių. Turkai, priėmę sunitiškąjį islamą, yra trečia svarbi islamo valstybės tautybė .

XVIII a. mongolai sunaikino abasidų kalifatą. Ilgainiui mongolai suislamėjo, o islamo pasaulyje susitelkė penki židiniai:

1.Otomanų imperija. 1453 m. užėmus Konstantinopolį, otomanų imperija tapo pačia didžiausia musulmoniško pasaulio jėga, kuri gan sparčiai veržėsi į Europą.

2.Mamlukų sultonatas Egipte, Palestinoje ir Sirijoje. Kurį laiką mamlukų sultonatas buvo išlikusiojo arabiškojo islamo citadelė. Otomanų imperija jį paėmė į savo globą 1517 metais.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1826 žodžiai iš 3639 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.