Islamo plėtra
5 (100%) 1 vote

Islamo plėtra

11

Islamo plėtra

Muhammado mirtis jaunai bendruomenei sukėlė didelių sunkumų. Pranašauti nebeliko kam nes apreiškimas Muhammadą buvo paskelbęs paskutiniuoju pranašu. Jo įpėdiniai, kalifai, paveldėjo tik teisę vadovauti bendruomenės maldai ir karo žygiams bei vykdyti teisingumą remiantis apreiškimu.

Abū Bakras, Pranašo žmonos Aišos tėvas ir pirmasis įpėdinis , pajėgė nuslopinti netrukus po Muhammado mirties įsiplieskusius maištus, kuriuos mėgindami atgauti nepriklausomybę ėmė kelti laisvę mylintys beduinai, nė už ką nenorėję pripažinti islamo mokesčių sistemos. Per trumpą Abū Bakro valdymo laikotarpį kuris truko du metus nuo 632- ųjų iki 634- ųjų musulmonų armijos pasiekė pietinį Iraką ir Palestiną. Kodėl musulmonai leidosi į šiuos žygius, galima suprasti prisiminus , kad 628 metais pagal tradiciją Pranašas pasiuntė Bizantijos, Irano ir Egipto valdovams laiškus, raginančius atsiversti į islamą. Veikiai įvyko pirmieji susidūrimai su Bizantija. Tai atvėrė kelią Pranašo įpėdinaims tęsti uzkariavimus ir valdant rūsčiajam Abū Bakro įpėdiniui Omarui per dešimt jo valdymo metų musulmonai laimėjo stulbinamų karinių pergalių. Damaskas buvo nukariautas 635 metais, o Egiptas per 639 – 644 metus, ir didžiuma Persijos per

640 – 644 metus. Valdant Omejadams, musulmonų žemės išsiplėtė iki Atlanto ( 691) ir pasiekė Bizantijos sienas ir jau 711 metais jų armijos, vadovaujamos karvedžio Tariko ibn Zijado, persilėlė per Gibraltaro sąsiaurį. Tais pačiais metais jie įsismelkė į Transoksaniją ir nukariavo Sindhą, žemutinį Indo slėnį ( dabar pietinė Pakistano dalis).

Paskutinis Omejadas pabėgo į Andalūziją ( Ispanijos dalis). Šis Ispanijos Omejadų emyratas ypač suklestėjo valdant Abd ar Rahmanui III. Šiame emyrate, gyvavusiame iki 1031 metų, buvo uzsimezgęs unikalus musulmonų, krikščionių ir judėjų kultūrinis bendradarbiavimas. Persijos šiitų Būjidų dinastijos pradininkas Muizzas ad Daula 932 metais pirmasis pasivadino sultonu. Netrukus 945 metais, Būjidai įsiviešpatavo Bagdade. Egipte 969 metais šalį užėmė iš Šiaurės Afrikos atsikraustę šiitai nušalino vietinę turkų valdžią ir įkūrė Kairą.

Rytuose turkų sultonas Mahmudas Gaznietis savo valdžią ėmė stiprinti Indijos subkontinente, o 1026 metais Lahoras tapo Gaznevidų Indijos provincijos sostine.

Turkų grupės iš Vidurinės Azijos ėmė plūsti į Iraną ir Iraką, o 1055 metais Seldžiukų sultonas Tugrul bekas I tapo silpno Abasidų kalifo globėju. Griežti sunitai Seldžiukai įkūrė vieną reikšmingiausių imperijų Artymuosiuose Rytuose. 1071 metais jie nugalėjo bizantiečius ir atvėrė musulmonams kelią į Anatoliją kur jų valdos driekėsi iki Anatolijos jūros pietinės pakrantės.

Klestinčią islamo civilizaciją beveik nušlavė mongolų antplūdis, prasidėjęs 1220 metais Vidurinėje Azijoje ir padaręs galą Abasidų imperijai. Neatlaikiusi mongolų spaudimo, Anatolijoje suiro Rūmo Seldžiukų imperija. Iš daugybės nepriklausomų sultonatų lyderiais tapo Osmanų šeima. Valdant Orchanui ibn Osmanui 1326 metais buvo užkariauta Bursa. Šis Anatolijos šiaurės vakarų pakraštyje įsikūręs miestas tapo pirmuoju kultūriniu gimstančios Osmanų imperijos centru. Po 1389 metų Kosovo mūšio Jugoslavijoje Osmanai prie savo valdų prisijungė didžiules Balkanų teritorijas. Naujaja sostine tapo Edirnė (Adrianapolis). Tačiau 1453 metais Osmanai užėmė Konstantinopolį (Stambulą), ir buvusi Bizantijos sostinė tapo jų imperijos širdimi.

Po pergalingo mongolų antplūdžio Irane susikūrė keliolika sultonatų, kurių daugėlį netrukus užkariavo Timūras – turkų užkariautojas iš Vidurinės Azijos. Šiaurės vakarų Indijoje jam pavyko pasistūmėti iki Delio (1398), o centrinėje Anatolijoje 1402 metais jis pasiekė Ankarą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 562 žodžiai iš 1094 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.