Ispanijos valstybė (Estado Espano),valstybė Europos pietvakariuose, užima56 Pirėnų p-lio, Balearų salas Viduržemio j. Ir Kanarų salas Atlante, Š.rytuose ribojasi su Prancūzija ir Andora, vakaruose- su Portugalija, pietuose- su Gibraltaru, šiaurėje prieina prie Biskajos įl., š. vakaruose pietvakariuose- prie Atlanto, pietryčiuose ir rytuose- prie Viduržiemio j. Pietuose Ispaniją nuo Afrikos skiria Gibraltaro sąs. Plotas 504800 km2, 36,1 mln. gyventojų (1979).Valstybinė kalba- ispanų. Sostinė-Madridas. Administraciniu atžvilgiu Ispanija skirstoma į 50 provincijų,; iš jų 47 (esančios pusiasalyje) sudaro 13 ist. siryčių
VALSTYBINĖ SANTVARKA .Ispanija yra nuo 1939 autoritetinė korporatyvinė valstybė. Jos galva yra Caudillo (vadas) genties Francesco Franco. Jis valstybės šefas, ministras pirmininkas, gynybos tarybos savininkas ir Falangos (žr) vadas.1942 paskelbtu įstatymu įsteigta tautos atstovybė- kortezų rūmai, bet jų nutarimus valstybės šefas gali vetuoti. Kortezų rūmus sudaro: ministrai, Falangos tarybos nariai (50), gubernatoriai, provincijų sostinių burmistrai, universitetų ir kitų aukštųtų mokyklų rektoriai, 50 valstybės šefo paskirtų narių, 50 savivaldybių rinktų atstovų ir profesinių organizacijų (korporacijų) atstovai, kurie sudaro trečdalį viso kortezų narių skaičius. 1947 paskelbtas valstybės šefo įpėdinystės įstatymas, kuriuo gen. Franco paliekamas ligi mirties valstybės šefu. Jam suteikiama teisė parinkti įpėdinį, kuris turi būti karališkos kilmės katalikas ir virš 30 metų amžiaus. Jis bus Ispanijos karalius ir turės valdyti pagal falangos principus. Tuo būdu gražinama (nominaliai) monarchinė sistema.
Regentų tarybą sudaro kortezų pirmininkas, kardinolas primas ir seniausias kariuomenės generolas. Ji turi teisę išrinkti įpėdinį, jeigu to nebūtų padaręs pats gen. Franco. Nuo 1945 Falangos vaidmuo valstybės vadovavime žymiai sumažintas. Sostinė Madridas. Karinė tarnyba privaloma 2 metams. Visas kraštas padalintas į 8 karines apygardas, kuriuose yra po korpusą kariuomenės, iš vis 25 divizijos. 1943 paleista falangistų milicija. Laivyne tarnauja apie 22 tūkstančius jūreivių.
MONARCHIJOS laikotarpis pradžia laikytina 1469, kada būsimoji Bastilijos valdovė (1474) Izabelė ištekėjo už Aragonijos princo Ferdinando, tapusio valdovu 1479. Vedybos abi valstybes sujungė, ir tuo būdu susidarė Ispanijos monarchija. Bet vedybomis sąjunga nebuvo numatyta, ir kiekvienas poros narys skyrium valdė savąją dalį. Energingoji ir sumanioji Izabelė sutramdė didikus, palenkė miestus, biokratiškai suorganizavo administraciją su valstybine mokesčių sistema ir valstybiniu mastu vykdomu teisingumu. Tuo būdu ji pagrindė absoliutizmą. Tuo tarpu Aragonijos Ferdinandas buvo įsivėlęs į kivirčus su Prancūzija, ypač dėl Sicilijos ir Neapolio. Du dideli laimėjimai, pasiekti tais pačiais 1492 metais, atnešė į Ispaniją galutinę vienybę ir pasaulinį viešpatavimą, būtent Granados nukariavimas ir Amerikos atradimas. Izabelė ir Ferdinandas, gavę iš popiežiaus katalikiškų valdovų titulus, rodė ispanams būdingą fanatizmą, įkūrė valstybinių mastų inkviziciją ir trėmė iš krašto žydus ir maurus. Inkvizicija daug padėjo tikybinę vienybę išlaikyti ir būdama valstybiniu įrankiu, tapo absoliutizmo ramsčiu. Abu valdovai uoliai rūpinosi savo vaikų vedybomis. Lememos reikšmės vedybos buvo jų dukters Joanos, vadinamos Pamišėlės, su Habsburgu Pilypu, Burgubdijos ir Flandrijos valdovu. Iš šių vedybų gimęs Karolis 1 (imperatorius Karolis V) paveldėjo Izabelės ir Ferdinando kraštus (1516) ir tapo pirmuoju sujungtos Ispanijos valdovu.
Karolis 1, gimęs ir augęs Gente, buvo visai svetimas ispanams, net ispaniškai nemokėjęs. Neilgai jis pasiliko Ispanijoje, nes po senelio Maksimilijono mirties 1519 buvo išrinktas imperatoriumi ir gyveno daugiau Vokietijoj. Nuo to laiko Ispanija tapo milžiniškos Karolio imperijos dalimi ir savais kariais ir bažnyčia joje pirmavo. Karolio V gausinguose karuose, kuriuos jis vedė prieš prancūzų karalių, turkus ir Vokietijos protestantus, itin pasižymėjo ispanų pėstininkai, naudojami smogiamaisiais daliniais. Per karus su prancūzais ispanams teko, be jau turimo Neapolio, Milanas: ispanai ėmė pirmauti visame Apeninų pusiasalyje, ir jų kultūra paveikė Italijos renesansą. Kovoj su turkais Karolis nukariavo I. Tunisą. Su protestantais kovodamas ,jis rėmėsi ne tik Ispanijos kariais, bet ir jos bažnyčia, atstovaujama naujai Įsikūrusio jėzuitų ordino. Būdami pradžioj daugiausia ispanai, jėzuitai, visur plačiai skelbė ispaniškos formos katalikybę. Kontrreformacijos sąjūdyje pirmaeilį vaidmenį vaidino Ispanijos bažnyčia ir ji lėmė Tridendo susirinkimą (1545-63) bei jo nutarimus. O prašmatnūs Ispanijos kariai su vadais ir politikais įdiegė Europos valdantiems sluoksniams jų krašte kilusius subtilius etiketus su jų terminologija, don, dona, senor, majestad ir t.t. Šiuo metu prasidėjęs Ispanijos kūrimas Amerikoje, Azijoje, šiaurės Afrikoje ir jos europinė įtaka teisingai vadinama auksinio amžiaus vardu.