1. Švietimo epocha. Pagrindinės švietėjų idėjos
18 am Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasireiškė intelektualinis sąjūdis, davęs Švietimo vardą.
Pirmą kartą istorijoj itin susidomėta mokslu bei švietimu. Tokiai pažiūrai davė pagrindą nauji mokslo atradimai ir technikos patobulinimai. Humanizmo idėjos vėl atgimė, tik jau pasikeitusios, visapusiškesnės. Esminis švietėjų bruožas – gyvas domėjimasis visuomeniniais klausimais. Svarbiausias švietėjų bruožas – laisvamanybė, suprantama kaip visų žmonių teisė svarstyti įvairius visuomeninius klausimus, nesibijant griauti senų tradicijų ir ilgus šimtmečius visuotinai pripažįstamų tiesų. Jie smerkė religinį nepakankamumą, neteisingus ir žiaurius įstatymus, luomų privilegijas, reikalavo žmonių lygybės prieš įstatymus. Švietimo amžių galima vadinti ir kosmopolitizmo amžiumi, nes įvairių tautybių žmonės skaitė, rašė ir kalbėjo viena kalba – prancūzų, juos vienijo masonų draugijos.
Dž. Lokas manė, kad reikia atskirti įstatymų leidimo ir vykdomąją valdžia, įstatymų leidimas – parlamentas. Vykdomoji valdžia – karalius su savo ministrais – valdo prižiūrimi parlamento, kuris turi teisę pašalinti ministrus ir net karalių. Š. Monteskjė irgi skirstė valdžią į įstatymų leidimo, vykdomąją ir teismų. Įstatymų leidimo valdžia turi priklausyti tautos išrinktiems atstovams, o vykdomoji – monarchui. Volteras ragino suvienyti karalius ir filosofus, nes jų priešas bendras – Katalikų bažnyčia. Puldamas katalikybę, jis kartu įrodinėjo, kad žmonės turi tikėti Dievą, nes kitaip negalima bus palaikyti tvarkos valstybėje. Švietėjai suabsoliutina proto kultą. Faktiškai švietimas – tarsi tęsinys pasaulietinio humanizmo.
Ruso smerkė ne tik teisinę, bet ir turtinę nelygybę. Valdžia turi priklausyti tautai, kuri tik viena gali nustatyti valstybės santvarkos formą. Geriausia santvarka yra respublika.
Vokietijoje paplito kosmopolitinės vieningos žmonijos, pasaulinės pilietybės idėjos.
Apskritai absoliutizmas – tai tokia monarcho valdžia, kai valstybės monarchas yra apsišvietęs ir vykdo pertvarkymus, kurie nesugriaus valdžios. “ Apšviestojo absoliutizmo“ politika reiškė atsinaujinusią monarchų valdžios kovą su feodalinėmis tradicijomis ir katalikų bažnyčia.
2.JAV nepriklausomybės deklaracija bei jos valstybės santvarka
1776 liepos 4 d. kolonijų atstovų kongresas priėmė „Nepriklausomybės deklaraciją“, kuri skelbė, kad 13 kolonijų atsiskiria nuo Anglijos ir sukuria savarankišką valstybę.
Deklaracija nustatė naujos valstybės santvarkos pagrindus: “ Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, prie kurių priklauso laisvės, gyvybės ir laimės siekimas. Šioms teisėms garantuoti žmonės sudarė vyriausybes, kurių teisėtos valdžios šaltinis yra valdomųjų sutikimas.jeigu kuri nors valdymo forma tampa pragaištinga jų tikslams, tai tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir sudaryti naują vyriausybę.
Kovai su Anglija kolonijas paskatino ne tik ekonominės ir politinės priežastys, bet ir naujos idėjos. Laisvė nebuvo pripažinta „neatimama teise“ negrams.
1787 m. buvo priimta Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija, kuri paskelbė JAV federacine respublika, sustiprino centrinę valdžią, bet valstijos išliko ir pačios galėjo spręsti vidinės reikšmės problemas, tarp jų ir vergijos panaikinimo.
Federacija – viena valstybė turinti savivaldą ir centralizuotą valdymą.
Respublikos vykdomoji valdžia priklausė prezidentui, kuris buvo renkamas 4 metams. Jis turėjo teisę tvirtinti arba atmesti kongreso sprendimus, skirti ministrus ir kitus aukštuosius pareigūnus, sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Prezidentas buvo ir vyriausias ginkluotų pajėgų vadas. Įstatymų leidimo valdžią turėjo kongresas, kurį sudarė dveji rūmai: aukštieji – senatas ir žemieji – Atstovų rūmai. Į senatą kiekviena valstija siunčia po du atstovus. Atstovų rūmų deputatai buvo renkami pagal kiekvienos valstijos gyventojų skaičių. Teisminės valdžios viršūnė – aukščiausias teismas, kurio narius iki gyvus galvos skirdavo prezidentas. Rinkimų teisę iš pradžių turėjo suaugę baltieji vyrai – nuosavybės savininkai, vėliau šias teises gavo visi suaugę JAV gyventojai.
1791 m. JAV papildė teisių bilis, kuris suteikė JAV piliečiams žodžio, spaudos, susirinkimų, sąžinės – bet kokios tikybos išpažinimo arba ne – laisvę.
1787 m, konstitucija bei Teisių bilis įtvirtino JAV demokratinę santvarką.
3. Prancūzų didžiuoji revoliucija
1789 m. prasidėjusi Prancūzų revoliucija buvo feodalinės visuomenės ir karališkojo absoliutizmo krizės atomazga.
Privilegijomis bei luomų nelygybę pagrįsta santvarka įasmenino monarchas, kurio valdžios neribojo toks atstovaujamasis organas, koks Anglijoje buvo parlamentas. Prancūzų revoliucija lėmė ne tik ūkio raida ir žmonių gyvenimo sąlygos, bet dar labiau “ sąmonė“ – pažangios švietėjų idėjos. Švietėjų – rašytojų, filosofų ir ekonomistų – valstybės ir visuomenės pertvarkos teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu.
Prancūzijos bajorai norėjo apriboti karaliaus valdžią, turėti nepriklausomus teismus, žodžio ir spaudos laisvę, išlaikyti savo privilegijas. Generaliniai luomai ėmė svarstyti
valstybės santvarkos pakeitimą. Buržuaziją siekė panaikinti absoliutizmą. Bajorija nesutiko su luominių skirtumų bei feodalini privilegijų panaikinimu. Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys – parengti konstituciją.