Feodalinis susiskaldymas 5
Senjorai ir vasalai 5
Karolio Didžiojo užkariavimai 5
Karolio imperijos paskelbimas 6
Feodalinis dvaras IX–XI a. 6
Feodalų buitis IX–XI a. 6
Feodalinis ūkis IX–XI a. 6
Feodalinė hierarchija XI a. 6
Feodas XI a. 7
Kijevo Rusia X–XIIa. 7
Kijevo Rusios kultūra 7
Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa. 8
Kryžiaus karai 8
Kryžiaus karų pasekmės 8
Centralizacijos procesai XII a. 8
Prancūzijos suvienijimas 9
Anglijos suvienijimas 9
Mongolų–totorių jungas Rusioje 9
Maskvos iškilimas 9
Didieji geografiniai atradimai 10
Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją 10
Kolumbas atranda Ameriką 10
Magelanas apkeliauja pasaulį 11
Didžiųjų geografinių atradimų reikšmė 11
Renesansas 11
Renesanso mokslas 12
Renesanso menas ir architektūra 12
Viljamas Šekspyras 12
Migelis de Servantesas 12
Archtektūra 12
Reformacija 13
Reformacijos plitimas 13
Reformacijos reikšmė 13
Kontrreformacija 14
Kapitalistinių santykių formavimasis 14
Nyderlandų revoliucija 14
Rusia Ivano IV valdymo laikai 15
Ivano IV užsienio politika 16
Livonijos karas 16
Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa. 16
Anglijos revoliucija XVII a. 17
Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m. 18
Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a. 18
Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymai 19
Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metu 19
Pirmasis Anglijos parlamento valymas 19
Antrasis Anglijos pilietinis karas 19
Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m. 20
Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m. 20
Monarchijos restauravimas Anglijoje 20
Anglijos revoliucijos XVII a. išdavos 21
Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr. 21
Petras I 21
Politinės Petro I reformos 22
Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas 22
1. Agrarinė problema 22
2. Prekybinės ekonominės problemos 22
3. Administracinė metropolijos politika 23
Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais 23
Prancūzijos paskelbimas Imperija 24
Administracinė Prancūzijos sistema 24
Ekonominė Prancūzijos raida 24
Napoleono kodeksai 24
Napoleono karai 25
Antroji antibonopartiška koalicija 25
Trečioji antibonopartiška koalicija 25
Ketvirtoji antibonopartiška koalicija 25
Kontinentinė blokada 25
Penktoji antibonopartiška koalicija 26
Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys 26
Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizė 26
Napoleono žygis į Rusiją 26
Šeštoji antibonopartiška koalicija 27
Napoleono pralaimėjimo priežastys 27
„Šimtas dienų” 27
Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucija 27
Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas 28
Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10) 28
Steigiamojo Susirinkimo nutarimai 28
1791 m. konstitucija 29
Visuomeninis politinis judėjimas 29
Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas 29
Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla 30
Revoliucinis karas 30
Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02) 30
Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimas 31
Žirondistų nuvertimas 31
Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27) 32
Respublikos padėtis 32
Jakobinų diktatūros susiformavimas 33
Politika kultūros ir buities srityje 33
Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuose 33
Kova jakobinų bloke 33
Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimas 34
Istorinė revoliucijos reikšmė 34
1848 m. revoliucijos Vakarų Europje 34
1848 m. revoliucija Prancūzijoje 35
1848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje 35
1848 m. revoliucija Austrijos Imperijoje 35
1848 m. revoliucija Vengrijoje 36
1848 m. revoliucija Italijoje 36
Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a. 36
Karinių blokų formavimasis Europoje 38
1905–1907 m. revoliucija Rusijoje 38
Revoliucijos uždaviniai 38
II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 38
III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 39
Stolypino reforma Rusijoje 39
Pirmasis pasaulinis karas 39
I Pasaulinio karo pasekmės 40
Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys 40
Europos perdalijimas po Versalio taikos 40
Vasario revoliucijos Rusijoje 40
Dvivaldystė Rusijoje 41
Vasario revoliucijos pasekmės 41
1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje 41
Pilietinis karas Rusijoje 42
Karinis komunizmas Rusijoje 42
NEP’as ir jo esmė 43
Paskutinių
Lenino straipsnių idėjos 43
Stalino valdžia 43
SSRS industrializacija 44
SSRS kolektyvizacija 44
Badas SSRS 44
Reparacijų klausimas po Versalio taikos 45
Lokarno susitarimai 45
Tautų Sąjunga 45
Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS 45
Fašistinių diktatūrų susikūrimas Europoje 46
Fašizmas Italijoje 46
Fašizmas Vokietijoje 46
Dviejų karo židinių susidarymas 46
Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karo 47
Europa II Pasaulinio karo išvakarėse 47
Antrasis pasaulinis karas 47
Antrojo Pasaulinio karo pradžia 48
Vokietijos–SSRS karas 48
Antihitlerinės koalicijos sudarymas 48
Antrojo pasaulinio karo pabaiga 49
II Pasaulinio karo pasekmės 49
Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karo 49
Komunistinių valstybių sukūrimas 50
Jungtinių tautų organizacija 51
JTO organai: 51
Šaltasis karas 51
Karinių blokų įkūrimas 51
JAV po II Pasaulinio karo 52
SSRS 1945–1953 metais 52
SSRS: atšilimas ir sąstingis 53
Vakarų Europa po II Pasaulinio karo 53
Socialistinė Europa 1953–1985 metais 54
Kinija po II Pasaulinio karo 54
Japonija po II Pasaulinio karo 55
Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karo 55
Kolonijinės sistemos pabaiga 56
Korėjos karas 56
Arabų ir Izraelio konfliktas 56
1956 m. sukilimas Vengrijoje 57
Kubos revoliucija 57
Berlyno krizė 57
Karibų krizė 58
„Prahos pavasaris“ 58
Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūros 58
Vietnamo karas 58
Karas Afganistane 59
Helsinkio taikos konferencija 59
Europos sąjunga 59
Pertvarka SSRS 59
SSRS suirimas 60
Socialistinės sistemos Europoje žlugimas 60
Vokietijos suvienijimas 60
Rytai ir Vakarai po 1985 metų 61
Postsocialistinės šalys XX a. pabaigoje 61
Jugoslavijos suirimas 61
Persijos įlankos konfliktas 61
Mokslo ir technikos revoliucija 62
Feodalinis susiskaldymas
Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė
Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko
išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami
vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris
dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar
suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti
susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir
ūkio struktūroje.
Svarbiausia susiskaldymo priežastis buvo ta, kad feodalinės valstybės
būdavo „klijuojamos” ginklu. Todėl daugelio tautų, kurių nesiejo nei kalba,
nei tradicijos, santykiai nebuvo geri. Jei karalius buvo stipri asmenybė,
valstybę jis išlaikydavo.
Kita priežastis–feodalų savarankiškumas. Kiekvienas feodalas turėjo
savo kariauną, įstatymus, todėl stipri centrinė valdžia jam nebuvo
reikalinga. Kol valdovas vesdavo feodalus užkariauti naujų žemių, feodalaai
jį remdavo ir vienydavosi, nes tai jiems būdavo naudinga. O kai nebūdavo
kariaujama, feodalai tvarkėsi savarankiškai.
Trečia priežastis–natūrinis ūkis, kuris jokiais ekonominiais ryšiais
nesiejo feodalo su kitomis vastybės sritimis.
Tačiau ir susiskaldžiusioje valstybėje karalius išlikdavo kaip asmuo,
organizuojantis šalies gynybą užpuolimo atveju.
Senjorai ir vasalai
Susiskaldžiusioje valstybėje karalius buvo laikomas lygiu tarp
lygiųjų. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau,
negu karalius. Karalius neleido visai šaliai bendrų įstatymų, nerinko
mokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visa
tai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna.
Susiskaldžiusią valstybę pavojaus atveju vienydavo feodalinė
organizacija „feodaliniai laiptai”. Tai–senjorų ir vasalų sistema. Laiptų
viršuje buvo karalius–senjoras grafams ir hercogams. Šie buvo senjorai
baronams, kurie savo ruožtu buvo senjorai riteriams. Riteriai vasalų
neturėjo (išskyrus tuos atvejus, kai jų ginklanešiai tapdavo
jaunesniaisiais riteriais).
Vasalą senjoras turėjo aprūpinti žeme. Į vasalo pareigas įėjo
dalyvavimas žygiuose su senjoru, patarimai, senjoro išpirkimas, šiam
patekus į nelaisvę. Senjoras galėjo įsakinėti tik tiesioginiams savo
vasalams, savo vasalo vasalui jis įsakinėti negalėjo.
Organizacija buvo reikalinga tam, kad karo atveju būtų galima sudaryti
kariuomenę. Tada karalius šaukdavo savo vasalus, kad jie atvyktų pas jį su
savo kariaunomis. Pamažu, grandinėle, ir susirinkdavo.
Karolio Didžiojo užkariavimai
Karolis Didysis buvo pats žymiausias Karolingų dinastijos atstovas
(nuo jo vardo ši dinastija taip ir pavadinta). Frankų Karalystę jis valdė
46 metus–nuo 768 iki 814 m. Jis
buvo karvedys ir užkariautojas. Jam
valdant, besiformuojanti Frankų valstybė tapo itin agresyvi. Po begalės
karų Karolis Didysis tapo milžiniškos valstybės valdovu. Tokios didelės
valstybės dar nebuvo nuo Romos Imperijos žlugimo.
Karolis Didysis asmeniškai dalyvavo daugiau kaip 50–yje mūšių. Jis
kariavo įvairiausiose Europos dalyse. Iš pradžių didžiausią dėmesį jis
skyrė langobardams. 773–774 m. Karolis atnaujino frankų karą su
langobardais, užgrobė jų sostinę Paviją ir nuvertė karalių Deziderijų.
Langobardija neteko nepriklausomybės ir buvo prijungta prie Frankų
Karalystės.
778 m. Karolis persikėlė per Pirėnus ir pabandė užimti arabų valdomą
Saragosą. Tačiau žygis buvo nesėkmingas ir Saragosos paimti nepavyko. Vis
dėlto kiek vėliau frankams pavyko prisijungti nemažą Pirėnų sritį, kurioje
vėliau įsikūrė Barselonos grafystė.
Tačiau didžioji Karolio Didžiojo karų dalis vyko Rytuose–Centrinėje
Europoje. Itin daug pastangų buvo skirta kovoms su saksais. Tai buvo ilgas
karas, trukęs 30 metų (nuo 772 iki 804 m.). Saksai buvo didžiausia po
frankų genčių grupė, gyvenusi Vakarinėje Vokietijos dalyje. Frankai norėjo
užkariauti saksų žemes, o juos paversti baudžiauninkais. Be to, Karolis
Didysis veržėsi prie Baltijos jūros, kuri tuo metu tapo svarbiu prekybos
centru.
Pirmiausia buvo pavergti vakariniai saksai–vestfalai, gyvenę tarp
Reino ir Vėzerio. Toks pat likimas ištiko ir ostfalus, gyvenusius į Rytus
nuo Vėzerio. 777 m. daugumos saksų genčių vadai prisiekė Karoliui
Didžiajam. Karolio įsakymu jie turėjo priimti krikščionybę. 778 m.
prasidėjo saksų sukilimai, tačiau ypatingai žiauriomis priemonėmis jie buvo
numalšinti.
Tuo pat metu Karolis kariavo ir kitose Centrinės Europos dalyse.
Duoklę jam ėmė mokėti kai kurios slavų gentys, avarai, gyvenę prie Dunojaus
vidurupio. Galutinai buvo nukariauta Bavarijos Karalystė, anksčiau frankams
mokėjusi tik nereguliarius mokesčius. Buvo nukariautos ir chorvatų žemės
Šiaurės Rytų Balkanuose. Faktinėje Frankų priklausomybėje buvo ir neseniai
susikūrusi popiežiaus valstybė.
Po grobikiškų karų Frankų Karalystė Rytuose ribojosi su Atlanto
vandenynu, o Vakaruose–su Adrijos jūra, Šaurėje–su Baltijos jūra, o
Pietuose–su pietine Italija.
Karolio imperijos paskelbimas
Toks valstybės žemių išsiplėtimas Karoliui ir jo patarėjams piršo
mintį apie titulo pakeitimą. 800 m. pabaigoje, Karoliui viešint Romoje,
popiežius jį karūnavo kaip „romėnų imperatorių”. Įdomu tai, kad Karolis
buvo paskelbtas ne frankų, o romėnų (kurie jau senokai nebeegzistavo)
imperatoriumi–tai rodo, kokia stipri dar buvo Romos tradicija.
Kad ir kaip priešinosi, Karolį Didįjį imperatoriumi turėjo pripažinti
Bizantijos imperatorius. Karolį pripažino ir Bagdado kalifas Harunas al
Rašidas.
Feodalinis dvaras IX–XI a.
IX–XI a. feodalinis dvaras–tėvonija (senjorija), paprastai sutapdavusi
su vienu ar keliais kaimais, rečiau su kaimo dalimi–buvo pagrindinė ūkinė,
visuomeninė ir politinė ląstelė. Valstiečiai turėjo skirtinius sklypus, už
kuriuos turėdavo atidirbti senjoro laukuose arba mokėti senjorui rentą
(produktais arba pinigais). Tačiau X–XI amžiuose, palyginti su IX ir
ankstesniais amžiais, senjoro žemių (domeno) plotas sumažėjo–senjorui
darėsi vis naudingiau dalinti savo žemes skirtiniais sklypais, didinant
rentą. Jau XI a. lažas ir natūrinės duoklės nyko, užleisdami vietą
piniginei rentai.
Pasikeitė ir valstiečių padėtis. Iki IX a. vergai, priklausomi
valstiečiai ir buvę laisvi žmonės susiliejo į vieną baudžiauninkų sluoksnį.
Tačiau skirtumai išliko dar ilgai (antai, Prancūzijoje X–XI a. buvo dvi
baudžiauninkų kategorijos: servai ir vilanai. Servai be šeimininko sutikimo
negalėjo vesti, jie mokėjo pagalvės mokestį, neturėjo teisės palikti ir
gauti palikimą–po mirties jo turtas atitekdavo senjorui. Vilanai buvo
laikomi laisvais, tačiau pririštais prie žemės valstiečiais.). Vis dėlto
baudžiauninkai labai skyrėsi nuo klasikinių vergų: jie savarankiškai
ūkininkavo, turėjo šeimą, kiemą, gyvulių ir nesudėtingų žemės ūkio padargų.
Feodalų buitis IX–XI a.
IX–XI a. Vakarų Europa vis labiau apaugo pilimis. Pilis buvo kartu ir
feodalo namai ir jo tvirtovė. IX a. tai daugiausia buvo paprastas medinis
bokštas. Viršutiniame (antrame) aukšte gyvendavo feodalas su savo šeima, o
apatiniame–tarnai ir įvairūs maisto ir prekių sandėliai. Pilį supo griovys,
per kurį galima būdavo persikelti pakeliamu tiltu. Pavojaus metu tiltas
būdavo pakeliamas.
X a. pilys jau būdavo statomos iš akmens. Parinkta vietovė paprastai
būdavo aukšta, apsupta uolų. Dabar pilis būdavo daugiaaukštė (5,6 aukštai),
ją supdavo viena ar daugiau akmeninių sienų. Sudėtingesnė pasidarė ir
griovių bei tiltų sistema. Tokios pilys paprastai būdavo imamos apgultimi
ir marinimu badu.
Feodalinis ūkis IX–XI a.
IX–XI a. Vakarų Europos ūkis gerokai sustiprėjo. Vienas
svarbiausių
technikos augimo požymių–trilaukio atsiradimas. Labai išaugo sodininkystė,
daržininkystė. Tobulėjo žemės apdirbimas. Tuo metu agronomija tapo rimtu
mokslu, yra išlikę Anglijos, Prancūzijos, Italijos agronomų veikalų. Žemė
būdavo trešiama mėšlu, mineralinėmis trąšomis. Žymiai išsiplėtė ir pasėlių
plotas.
Tačiau platūs prekybiniai ryšiai nebuvo susidarę, senjorų dvarų
produkcija paprastai būdavo skirta asmeninėms reikmėms tenkinti. Todėl
IX–XI a. ūkis dar buvo natūrinis.
Feodalinė hierarchija XI a.
XI a. buvo Vakarų Europos persilaužimo metas. Šiame šimtmetyje
daugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai. Netgi
tose šalyse, kuriose feodalizmas formavosi lėtai (Anglija, Vokietija,
skandinavų ir vakarinių slavų šalys) XI a. feodalizacijos procesas sukėlė
svarbius visuomeninio gyvenimo poslinkius. Ir šiose šalyse įsitvirtino
feodalinis gamybos būdas, visuomenės pasidalijimas į feodalus ir
įbaudžiavintus (arba pusiau įbaudžiavintus) valstiečius. XI a. prasidėjo ir
kitas svarbus feodalinės Europos vystymosi procesas–miestų vystymasis ir
suklestėjimas.
Tėvonija–senjorija buvo lyg maža valstybėlė. Feodalas senjoras buvo
tėvonijos savininkas, teisęs ir baudęs valstiečius, kariavęs su kitais
feodalais. Tačiau paprastai jis priklausė nuo kito, stambesnio feodalo,
buvo jo vasalas. Šis vyresnysis senjoras savo ruožtu taip pat galėjo
priklausyti nuo dar galingesnio feodalo. Tokia pavaldumo grandinė sudarė
feodalinius laiptus, feodalinę hierarchiją. Aukščiausiose šių laiptų
pakopose stovėjo karaliai, stambūs sritiniai kunigaikščiai, hercogai ir
grafai („karūnuotieji feodalai”). Jie turėjo teisę kariauti, kaldinti savas
monetas, jiems priklausė teismai ir įstatymdavystė. Žemiau stovėjo
baronai–kelių ar net keliolikos dvarų savininkai. Kai kuriose šalyse
(Anglijoje) baronai taip pat turėdavo hercogų ar grafų titulus. Dar žemiau
stovėjo riteriai, turėję ginklanešius. Kartais ginklanešiai tapdavo
jaunesniaisiais riteriais–žemiausia feodalinių laiptų pakopa. Visi šie
laip–
tai sudarė aukštąjį visuomenės sluoksnį, pakilusį virš valstietijos.
Feodas XI a.
Feodalo valdoma žemė–feodas arba lenas–galėjo būti dvaras, dvarų
grupė, netgi ištisa kunigaikštystė. Kiekvienam feodui buvo būdingos šios
savybės:
1. Feodas–tai visų pirma dvarininkinė, „kilnioji” žemė, priešingai
„paprastai” valstiečių skirtinei žemei.
2. Feodas yra susijęs su tam tikromis prievolėmis, visų pirma–karo
tarnyba.
3. Feodas–subordinuota nuosavybė, vasališkai priklausoma nuo aukščiau
stovinčio senjoro (priešingai alodui, kurio X–XI a. praktiškai neliko).
4. Feodas–paveldima nuosavybė. Tuo jis skyrėsi nuo beneficijų, kurios
negalėjo būti paveldimos.Svarbiausioji vasalų pareiga buvo karinė tarnyba. Be to, vasalas
turėjo ir civilinių pareigų–dalyvavo senjoro teisme, kartais tarnavo jo
dvare. Senjorui jis mokėdavo ir tam tikrą sumą pinigų (pavyzdžiui,
paveldėjimo mokestį–reljefą).
Kijevo Rusia X–XIIa.
X–XII a. Kijevo Rusia buvo didžiausia Rytų Europos valstybė. Vakaruose
jos sienos lietė Baltijos jūrą, Šiaurėje–Baltąją jūrą, Rytuose–Oką,
Pietuose–Juodąją jūrą. Čia gyveno daug genčių. Kijevo Rusia buvo ankstyvojo
feodalizmo valstybė. Tą rodė silpni feodaliniai santykiai ir stiprios
gimininės gentinės liekanos bei silpna kunigaikščio valdžia, daugiausiai
pasireiškusi tik mokesčių rinkime.
Pagrindiniai šios valstybės uždaviniai buvo šie:1. Gintis nuo užpuolimų, nes Kijevo Rusią supo daug pavojingų kaimynų
klajoklių genčių (variagai, pečenegai, polovcai, chazarai).
2. Organizuoti grobiamuosius žygius. Ypač tokiais žygiais pasižymėjo X
a. pradžia, kai Rusią valdė Sviatoslavas. Tuomet būdavo įsiveržiama net į
Bizantiją.Nuo antrosios X a. pusės Rusios užsienio politikos kryptis iš esmės
pasikeitė. Ji ėmė kariauti tik su tais, kurie buvo pavojingi, daugiau
pradėta rūpintis gynyba, o ne puolimu. Tada buvo nukariauti chazarai. XI a.
prie pietinės sienos buvo pastatyta ištisa tvirtovių sistema.
X–XII a. galutinai susiformavo feodalinis dvaras–tėvonija. Valstiečiai
gyveno kaimynine bendruomene. Ūkio pobūdis buvo natūrinis, todėl ryšiai
tarp atskirų Rusios sričių būdavo silpni. Rusioje buvo pastatyta daug
miestų, kuriuose vyko gyva prekyba, vystėsi amatai. Didžulę reikšmę Rusiai
turėjo krikščionybės įvedimas 988 m. Iki tol Kijevo Rusia buvo pagoniška
šalis. Kaip ir kitose pagoniškuose kraštuose čia būdavo garbinamos gamtos
jėgos.
Rusią krikštijo kunigaikštis Vladimiras, o pats krikštas buvo paimtas
iš Bizantijos. Bažnyčiai vadovavo metropolitas, jo skiriami vyskupai.
Krikštas priartino Rusią prie Europos valstybių. Krikščionybė ėmė stiprinti