Istorijos konspektai1
5 (100%) 1 vote

Istorijos konspektai1

Feodalinis susiskaldymas 5

Senjorai ir vasalai 5

Karolio Didžiojo užkariavimai 5

Karolio imperijos paskelbimas 6

Feodalinis dvaras IX–XI a. 6

Feodalų buitis IX–XI a. 6

Feodalinis ūkis IX–XI a. 6

Feodalinė hierarchija XI a. 6

Feodas XI a. 7

Kijevo Rusia X–XIIa. 7

Kijevo Rusios kultūra 7

Romos katalikų bažnyčia XI–XIIIa. 8

Kryžiaus karai 8

Kryžiaus karų pasekmės 8

Centralizacijos procesai XII a. 8

Prancūzijos suvienijimas 9

Anglijos suvienijimas 9

Mongolų–totorių jungas Rusioje 9

Maskvos iškilimas 9

Didieji geografiniai atradimai 10

Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją 10

Kolumbas atranda Ameriką 10

Magelanas apkeliauja pasaulį 11

Didžiųjų geografinių atradimų reikšmė 11

Renesansas 11

Renesanso mokslas 12

Renesanso menas ir architektūra 12

Viljamas Šekspyras 12

Migelis de Servantesas 12

Archtektūra 12

Reformacija 13

Reformacijos plitimas 13

Reformacijos reikšmė 13

Kontrreformacija 14

Kapitalistinių santykių formavimasis 14

Nyderlandų revoliucija 14

Rusia Ivano IV valdymo laikai 15

Ivano IV užsienio politika 16

Livonijos karas 16

Absoliutinė monarchija Prancūzijoje XVII–XVIIIa. 16

Anglijos revoliucija XVII a. 17

Pradinis Anglijos revoliucijos etapas 1640–1642 m. 18

Pirmasis Anglijos pilietinis karas XVII a. 18

Pilietinio Anglijos karo metų parlamento įstatymai 19

Idėjinė kova Anglijos revoliucijos metu 19

Pirmasis Anglijos parlamento valymas 19

Antrasis Anglijos pilietinis karas 19

Anglijos independentų Respublika 1649–1653 m. 20

Protektorato režimas Anglijoje 1653–1659 m. 20

Monarchijos restauravimas Anglijoje 20

Anglijos revoliucijos XVII a. išdavos 21

Rusija XVIIa. pab.–XVIIIa. pr. 21

Petras I 21

Politinės Petro I reformos 22

Šiaurės Amerikos Nepriklausomybės karas 22

1. Agrarinė problema 22

2. Prekybinės ekonominės problemos 22

3. Administracinė metropolijos politika 23

Prancūzija Napoleono Bonaparto valdymo metais 23

Prancūzijos paskelbimas Imperija 24

Administracinė Prancūzijos sistema 24

Ekonominė Prancūzijos raida 24

Napoleono kodeksai 24

Napoleono karai 25

Antroji antibonopartiška koalicija 25

Trečioji antibonopartiška koalicija 25

Ketvirtoji antibonopartiška koalicija 25

Kontinentinė blokada 25

Penktoji antibonopartiška koalicija 26

Karinių Prancūzijos laimėjimų priežastys 26

Vidinė Pirmosios Prancūzijos Imperijos krizė 26

Napoleono žygis į Rusiją 26

Šeštoji antibonopartiška koalicija 27

Napoleono pralaimėjimo priežastys 27

„Šimtas dienų” 27

Didžioji 1789 m. prancūzų revoliucija 27

Nacionalinis Prancūzijos Susirinkimas 28

Pirmasis revoliucijos etapas (1789 07 14–1792 08 10) 28

Steigiamojo Susirinkimo nutarimai 28

1791 m. konstitucija 29

Visuomeninis politinis judėjimas 29

Varenų krizė ir trečiojo luomo skilimas 29

Įstatymų leidžiamojo susirinkimo veikla 30

Revoliucinis karas 30

Antrasis revoliucijos etapas (1792 08 10–1793 06 02) 30

Nacionalinis konventas ir Respublikos įkūrimas 31

Žirondistų nuvertimas 31

Trečiasis revoliucijos etapas (1793 06 02–1794 07 27) 32

Respublikos padėtis 32

Jakobinų diktatūros susiformavimas 33

Politika kultūros ir buities srityje 33

Gynybos organizavimas ir persilaužimas frontuose 33

Kova jakobinų bloke 33

Jakobinų diktatūros krizė ir žlugimas 34

Istorinė revoliucijos reikšmė 34

1848 m. revoliucijos Vakarų Europje 34

1848 m. revoliucija Prancūzijoje 35

1848 m. revoliucija Vokietijos sąjungoje 35

1848 m. revoliucija Austrijos Imperijoje 35

1848 m. revoliucija Vengrijoje 36

1848 m. revoliucija Italijoje 36

Vokietijos imperijos susikūrimas XIX a. 36

Karinių blokų formavimasis Europoje 38

1905–1907 m. revoliucija Rusijoje 38

Revoliucijos uždaviniai 38

II 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 38

III 1905–1907 m. Rusijos revoliucios etapas 39

Stolypino reforma Rusijoje 39

Pirmasis pasaulinis karas 39

I Pasaulinio karo pasekmės 40

Pagrindinės I Pasaulinio karo priežastys 40

Europos perdalijimas po Versalio taikos 40

Vasario revoliucijos Rusijoje 40

Dvivaldystė Rusijoje 41

Vasario revoliucijos pasekmės 41

1917 m. spalio ginkluotas bolševikų perversmas Rusijoje 41

Pilietinis karas Rusijoje 42

Karinis komunizmas Rusijoje 42

NEP’as ir jo esmė 43

Paskutinių
Lenino straipsnių idėjos 43

Stalino valdžia 43

SSRS industrializacija 44

SSRS kolektyvizacija 44

Badas SSRS 44

Reparacijų klausimas po Versalio taikos 45

Lokarno susitarimai 45

Tautų Sąjunga 45

Didžiųjų valstybių santykiai su SSRS 45

Fašistinių diktatūrų susikūrimas Europoje 46

Fašizmas Italijoje 46

Fašizmas Vokietijoje 46

Dviejų karo židinių susidarymas 46

Tarptautiniai santykiai iki II Pasaulinio karo 47

Europa II Pasaulinio karo išvakarėse 47

Antrasis pasaulinis karas 47

Antrojo Pasaulinio karo pradžia 48

Vokietijos–SSRS karas 48

Antihitlerinės koalicijos sudarymas 48

Antrojo pasaulinio karo pabaiga 49

II Pasaulinio karo pasekmės 49

Tarptautiniai pokyčiai po II Pasaulinio karo 49

Komunistinių valstybių sukūrimas 50

Jungtinių tautų organizacija 51

JTO organai: 51

Šaltasis karas 51

Karinių blokų įkūrimas 51

JAV po II Pasaulinio karo 52

SSRS 1945–1953 metais 52

SSRS: atšilimas ir sąstingis 53

Vakarų Europa po II Pasaulinio karo 53

Socialistinė Europa 1953–1985 metais 54

Kinija po II Pasaulinio karo 54

Japonija po II Pasaulinio karo 55

Trečiasis pasaulis po II Pasaulinio karo 55

Kolonijinės sistemos pabaiga 56

Korėjos karas 56

Arabų ir Izraelio konfliktas 56

1956 m. sukilimas Vengrijoje 57

Kubos revoliucija 57

Berlyno krizė 57

Karibų krizė 58

„Prahos pavasaris“ 58

Lotynų Amerikos ir Afrikos diktatūros 58

Vietnamo karas 58

Karas Afganistane 59

Helsinkio taikos konferencija 59

Europos sąjunga 59

Pertvarka SSRS 59

SSRS suirimas 60

Socialistinės sistemos Europoje žlugimas 60

Vokietijos suvienijimas 60

Rytai ir Vakarai po 1985 metų 61

Postsocialistinės šalys XX a. pabaigoje 61

Jugoslavijos suirimas 61

Persijos įlankos konfliktas 61

Mokslo ir technikos revoliucija 62

Feodalinis susiskaldymas

Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė

Frankų Imperijos suirimas. Kol Karolis Didysis buvo gyvas, jam pavyko

išlaikyti Imperiją, o po jo mirties kilo kovos dėl valdžios ir, negalėdami

vienas kito įveikti, trys jo anūkai 843 m. pasidalijo valstybę į tris

dalis: Italiją, Vokietiją ir Prancūziją. Kiekviena iš šių valstybių dar

suskilo į daug dalių, tačiau Karolio Didžiojo mirties nereikia laikyti

susiskaldymo priežastimi. Priežasčių reikia ieškoti feodalinės valstybės ir

ūkio struktūroje.

Svarbiausia susiskaldymo priežastis buvo ta, kad feodalinės valstybės

būdavo „klijuojamos” ginklu. Todėl daugelio tautų, kurių nesiejo nei kalba,

nei tradicijos, santykiai nebuvo geri. Jei karalius buvo stipri asmenybė,

valstybę jis išlaikydavo.

Kita priežastis–feodalų savarankiškumas. Kiekvienas feodalas turėjo

savo kariauną, įstatymus, todėl stipri centrinė valdžia jam nebuvo

reikalinga. Kol valdovas vesdavo feodalus užkariauti naujų žemių, feodalaai

jį remdavo ir vienydavosi, nes tai jiems būdavo naudinga. O kai nebūdavo

kariaujama, feodalai tvarkėsi savarankiškai.

Trečia priežastis–natūrinis ūkis, kuris jokiais ekonominiais ryšiais

nesiejo feodalo su kitomis vastybės sritimis.

Tačiau ir susiskaldžiusioje valstybėje karalius išlikdavo kaip asmuo,

organizuojantis šalies gynybą užpuolimo atveju.

Senjorai ir vasalai

Susiskaldžiusioje valstybėje karalius buvo laikomas lygiu tarp

lygiųjų. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau,

negu karalius. Karalius neleido visai šaliai bendrų įstatymų, nerinko

mokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visa

tai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna.

Susiskaldžiusią valstybę pavojaus atveju vienydavo feodalinė

organizacija „feodaliniai laiptai”. Tai–senjorų ir vasalų sistema. Laiptų

viršuje buvo karalius–senjoras grafams ir hercogams. Šie buvo senjorai

baronams, kurie savo ruožtu buvo senjorai riteriams. Riteriai vasalų

neturėjo (išskyrus tuos atvejus, kai jų ginklanešiai tapdavo

jaunesniaisiais riteriais).

Vasalą senjoras turėjo aprūpinti žeme. Į vasalo pareigas įėjo

dalyvavimas žygiuose su senjoru, patarimai, senjoro išpirkimas, šiam

patekus į nelaisvę. Senjoras galėjo įsakinėti tik tiesioginiams savo

vasalams, savo vasalo vasalui jis įsakinėti negalėjo.

Organizacija buvo reikalinga tam, kad karo atveju būtų galima sudaryti

kariuomenę. Tada karalius šaukdavo savo vasalus, kad jie atvyktų pas jį su

savo kariaunomis. Pamažu, grandinėle, ir susirinkdavo.

Karolio Didžiojo užkariavimai

Karolis Didysis buvo pats žymiausias Karolingų dinastijos atstovas

(nuo jo vardo ši dinastija taip ir pavadinta). Frankų Karalystę jis valdė

46 metus–nuo 768 iki 814 m. Jis
buvo karvedys ir užkariautojas. Jam

valdant, besiformuojanti Frankų valstybė tapo itin agresyvi. Po begalės

karų Karolis Didysis tapo milžiniškos valstybės valdovu. Tokios didelės

valstybės dar nebuvo nuo Romos Imperijos žlugimo.

Karolis Didysis asmeniškai dalyvavo daugiau kaip 50–yje mūšių. Jis

kariavo įvairiausiose Europos dalyse. Iš pradžių didžiausią dėmesį jis

skyrė langobardams. 773–774 m. Karolis atnaujino frankų karą su

langobardais, užgrobė jų sostinę Paviją ir nuvertė karalių Deziderijų.

Langobardija neteko nepriklausomybės ir buvo prijungta prie Frankų

Karalystės.

778 m. Karolis persikėlė per Pirėnus ir pabandė užimti arabų valdomą

Saragosą. Tačiau žygis buvo nesėkmingas ir Saragosos paimti nepavyko. Vis

dėlto kiek vėliau frankams pavyko prisijungti nemažą Pirėnų sritį, kurioje

vėliau įsikūrė Barselonos grafystė.

Tačiau didžioji Karolio Didžiojo karų dalis vyko Rytuose–Centrinėje

Europoje. Itin daug pastangų buvo skirta kovoms su saksais. Tai buvo ilgas

karas, trukęs 30 metų (nuo 772 iki 804 m.). Saksai buvo didžiausia po

frankų genčių grupė, gyvenusi Vakarinėje Vokietijos dalyje. Frankai norėjo

užkariauti saksų žemes, o juos paversti baudžiauninkais. Be to, Karolis

Didysis veržėsi prie Baltijos jūros, kuri tuo metu tapo svarbiu prekybos

centru.

Pirmiausia buvo pavergti vakariniai saksai–vestfalai, gyvenę tarp

Reino ir Vėzerio. Toks pat likimas ištiko ir ostfalus, gyvenusius į Rytus

nuo Vėzerio. 777 m. daugumos saksų genčių vadai prisiekė Karoliui

Didžiajam. Karolio įsakymu jie turėjo priimti krikščionybę. 778 m.

prasidėjo saksų sukilimai, tačiau ypatingai žiauriomis priemonėmis jie buvo

numalšinti.

Tuo pat metu Karolis kariavo ir kitose Centrinės Europos dalyse.

Duoklę jam ėmė mokėti kai kurios slavų gentys, avarai, gyvenę prie Dunojaus

vidurupio. Galutinai buvo nukariauta Bavarijos Karalystė, anksčiau frankams

mokėjusi tik nereguliarius mokesčius. Buvo nukariautos ir chorvatų žemės

Šiaurės Rytų Balkanuose. Faktinėje Frankų priklausomybėje buvo ir neseniai

susikūrusi popiežiaus valstybė.

Po grobikiškų karų Frankų Karalystė Rytuose ribojosi su Atlanto

vandenynu, o Vakaruose–su Adrijos jūra, Šaurėje–su Baltijos jūra, o

Pietuose–su pietine Italija.

Karolio imperijos paskelbimas

Toks valstybės žemių išsiplėtimas Karoliui ir jo patarėjams piršo

mintį apie titulo pakeitimą. 800 m. pabaigoje, Karoliui viešint Romoje,

popiežius jį karūnavo kaip „romėnų imperatorių”. Įdomu tai, kad Karolis

buvo paskelbtas ne frankų, o romėnų (kurie jau senokai nebeegzistavo)

imperatoriumi–tai rodo, kokia stipri dar buvo Romos tradicija.

Kad ir kaip priešinosi, Karolį Didįjį imperatoriumi turėjo pripažinti

Bizantijos imperatorius. Karolį pripažino ir Bagdado kalifas Harunas al

Rašidas.

Feodalinis dvaras IX–XI a.

IX–XI a. feodalinis dvaras–tėvonija (senjorija), paprastai sutapdavusi

su vienu ar keliais kaimais, rečiau su kaimo dalimi–buvo pagrindinė ūkinė,

visuomeninė ir politinė ląstelė. Valstiečiai turėjo skirtinius sklypus, už

kuriuos turėdavo atidirbti senjoro laukuose arba mokėti senjorui rentą

(produktais arba pinigais). Tačiau X–XI amžiuose, palyginti su IX ir

ankstesniais amžiais, senjoro žemių (domeno) plotas sumažėjo–senjorui

darėsi vis naudingiau dalinti savo žemes skirtiniais sklypais, didinant

rentą. Jau XI a. lažas ir natūrinės duoklės nyko, užleisdami vietą

piniginei rentai.

Pasikeitė ir valstiečių padėtis. Iki IX a. vergai, priklausomi

valstiečiai ir buvę laisvi žmonės susiliejo į vieną baudžiauninkų sluoksnį.

Tačiau skirtumai išliko dar ilgai (antai, Prancūzijoje X–XI a. buvo dvi

baudžiauninkų kategorijos: servai ir vilanai. Servai be šeimininko sutikimo

negalėjo vesti, jie mokėjo pagalvės mokestį, neturėjo teisės palikti ir

gauti palikimą–po mirties jo turtas atitekdavo senjorui. Vilanai buvo

laikomi laisvais, tačiau pririštais prie žemės valstiečiais.). Vis dėlto

baudžiauninkai labai skyrėsi nuo klasikinių vergų: jie savarankiškai

ūkininkavo, turėjo šeimą, kiemą, gyvulių ir nesudėtingų žemės ūkio padargų.

Feodalų buitis IX–XI a.

IX–XI a. Vakarų Europa vis labiau apaugo pilimis. Pilis buvo kartu ir

feodalo namai ir jo tvirtovė. IX a. tai daugiausia buvo paprastas medinis

bokštas. Viršutiniame (antrame) aukšte gyvendavo feodalas su savo šeima, o

apatiniame–tarnai ir įvairūs maisto ir prekių sandėliai. Pilį supo griovys,

per kurį galima būdavo persikelti pakeliamu tiltu. Pavojaus metu tiltas

būdavo pakeliamas.

X a. pilys jau būdavo statomos iš akmens. Parinkta vietovė paprastai

būdavo aukšta, apsupta uolų. Dabar pilis būdavo daugiaaukštė (5,6 aukštai),

ją supdavo viena ar daugiau akmeninių sienų. Sudėtingesnė pasidarė ir

griovių bei tiltų sistema. Tokios pilys paprastai būdavo imamos apgultimi

ir marinimu badu.

Feodalinis ūkis IX–XI a.

IX–XI a. Vakarų Europos ūkis gerokai sustiprėjo. Vienas
svarbiausių

technikos augimo požymių–trilaukio atsiradimas. Labai išaugo sodininkystė,

daržininkystė. Tobulėjo žemės apdirbimas. Tuo metu agronomija tapo rimtu

mokslu, yra išlikę Anglijos, Prancūzijos, Italijos agronomų veikalų. Žemė

būdavo trešiama mėšlu, mineralinėmis trąšomis. Žymiai išsiplėtė ir pasėlių

plotas.

Tačiau platūs prekybiniai ryšiai nebuvo susidarę, senjorų dvarų

produkcija paprastai būdavo skirta asmeninėms reikmėms tenkinti. Todėl

IX–XI a. ūkis dar buvo natūrinis.

Feodalinė hierarchija XI a.

XI a. buvo Vakarų Europos persilaužimo metas. Šiame šimtmetyje

daugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai. Netgi

tose šalyse, kuriose feodalizmas formavosi lėtai (Anglija, Vokietija,

skandinavų ir vakarinių slavų šalys) XI a. feodalizacijos procesas sukėlė

svarbius visuomeninio gyvenimo poslinkius. Ir šiose šalyse įsitvirtino

feodalinis gamybos būdas, visuomenės pasidalijimas į feodalus ir

įbaudžiavintus (arba pusiau įbaudžiavintus) valstiečius. XI a. prasidėjo ir

kitas svarbus feodalinės Europos vystymosi procesas–miestų vystymasis ir

suklestėjimas.

Tėvonija–senjorija buvo lyg maža valstybėlė. Feodalas senjoras buvo

tėvonijos savininkas, teisęs ir baudęs valstiečius, kariavęs su kitais

feodalais. Tačiau paprastai jis priklausė nuo kito, stambesnio feodalo,

buvo jo vasalas. Šis vyresnysis senjoras savo ruožtu taip pat galėjo

priklausyti nuo dar galingesnio feodalo. Tokia pavaldumo grandinė sudarė

feodalinius laiptus, feodalinę hierarchiją. Aukščiausiose šių laiptų

pakopose stovėjo karaliai, stambūs sritiniai kunigaikščiai, hercogai ir

grafai („karūnuotieji feodalai”). Jie turėjo teisę kariauti, kaldinti savas

monetas, jiems priklausė teismai ir įstatymdavystė. Žemiau stovėjo

baronai–kelių ar net keliolikos dvarų savininkai. Kai kuriose šalyse

(Anglijoje) baronai taip pat turėdavo hercogų ar grafų titulus. Dar žemiau

stovėjo riteriai, turėję ginklanešius. Kartais ginklanešiai tapdavo

jaunesniaisiais riteriais–žemiausia feodalinių laiptų pakopa. Visi šie

laip–

tai sudarė aukštąjį visuomenės sluoksnį, pakilusį virš valstietijos.

Feodas XI a.

Feodalo valdoma žemė–feodas arba lenas–galėjo būti dvaras, dvarų

grupė, netgi ištisa kunigaikštystė. Kiekvienam feodui buvo būdingos šios

savybės:

1. Feodas–tai visų pirma dvarininkinė, „kilnioji” žemė, priešingai

„paprastai” valstiečių skirtinei žemei.

2. Feodas yra susijęs su tam tikromis prievolėmis, visų pirma–karo

tarnyba.

3. Feodas–subordinuota nuosavybė, vasališkai priklausoma nuo aukščiau

stovinčio senjoro (priešingai alodui, kurio X–XI a. praktiškai neliko).

4. Feodas–paveldima nuosavybė. Tuo jis skyrėsi nuo beneficijų, kurios

negalėjo būti paveldimos.Svarbiausioji vasalų pareiga buvo karinė tarnyba. Be to, vasalas

turėjo ir civilinių pareigų–dalyvavo senjoro teisme, kartais tarnavo jo

dvare. Senjorui jis mokėdavo ir tam tikrą sumą pinigų (pavyzdžiui,

paveldėjimo mokestį–reljefą).

Kijevo Rusia X–XIIa.

X–XII a. Kijevo Rusia buvo didžiausia Rytų Europos valstybė. Vakaruose

jos sienos lietė Baltijos jūrą, Šiaurėje–Baltąją jūrą, Rytuose–Oką,

Pietuose–Juodąją jūrą. Čia gyveno daug genčių. Kijevo Rusia buvo ankstyvojo

feodalizmo valstybė. Tą rodė silpni feodaliniai santykiai ir stiprios

gimininės gentinės liekanos bei silpna kunigaikščio valdžia, daugiausiai

pasireiškusi tik mokesčių rinkime.

Pagrindiniai šios valstybės uždaviniai buvo šie:1. Gintis nuo užpuolimų, nes Kijevo Rusią supo daug pavojingų kaimynų

klajoklių genčių (variagai, pečenegai, polovcai, chazarai).

2. Organizuoti grobiamuosius žygius. Ypač tokiais žygiais pasižymėjo X

a. pradžia, kai Rusią valdė Sviatoslavas. Tuomet būdavo įsiveržiama net į

Bizantiją.Nuo antrosios X a. pusės Rusios užsienio politikos kryptis iš esmės

pasikeitė. Ji ėmė kariauti tik su tais, kurie buvo pavojingi, daugiau

pradėta rūpintis gynyba, o ne puolimu. Tada buvo nukariauti chazarai. XI a.

prie pietinės sienos buvo pastatyta ištisa tvirtovių sistema.

X–XII a. galutinai susiformavo feodalinis dvaras–tėvonija. Valstiečiai

gyveno kaimynine bendruomene. Ūkio pobūdis buvo natūrinis, todėl ryšiai

tarp atskirų Rusios sričių būdavo silpni. Rusioje buvo pastatyta daug

miestų, kuriuose vyko gyva prekyba, vystėsi amatai. Didžulę reikšmę Rusiai

turėjo krikščionybės įvedimas 988 m. Iki tol Kijevo Rusia buvo pagoniška

šalis. Kaip ir kitose pagoniškuose kraštuose čia būdavo garbinamos gamtos

jėgos.

Rusią krikštijo kunigaikštis Vladimiras, o pats krikštas buvo paimtas

iš Bizantijos. Bažnyčiai vadovavo metropolitas, jo skiriami vyskupai.

Krikštas priartino Rusią prie Europos valstybių. Krikščionybė ėmė stiprinti

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2630 žodžiai iš 8759 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.