Istorinė kelionė iš molėtų į giedraičius
5 (100%) 1 vote

Istorinė kelionė iš molėtų į giedraičius

ISTORINĖ KELIONĖ SENU KELIU IŠ MOLĖTŲ Į GIEDRAIČIUS

Darbo vadovas: S.Laurinavičienė

Darbą atliko: Molėtų gimnazijos

1R klasės mokinė

Aistė Kviklytė

Molėtai 2001-2002m.m.

Turinys

1. Turinys

2. Įvadas

3. Tikslas

4. Bijutiškis

5. Didžiokų koplyčia

6. Giedraičių A.Jaroševičiaus vid. m-klos muziejus

7. Giedraičiai

8. Žymūs Giedraičių giminės atstovai

9. Išvados

10.Naudota literatūra

11.Priedai:

• Žemėlapis (kelionės maršrutas)

• Nuotraukos

• Didžiokų mauzoliejinės koplyčios schema

• Ištraukos iš laikraščių

ĮVADAS

Pažvelkime į Lietuvos žemėlapį. Keliai it gyslos išraizgę visą kraštą. Pakelėse – įvairių epochų paminklai. Dauguma Lietuvos kelių eina senomis trasomis, kuriomis sėlino kryžiuočių pulkai grobti mūsų krašto. Daug vietų susiję su liaudies nacionalinio ir socialinio išsivadavimo kovomis, mūsų tautos atgimimo pakilimu XIX a. pab. – XX a. pr. Ir tarpukario nepriklausoma Lietuva. Paminklai mena komunistus pogrindininkus, Tarybinę Armiją, vadavusią Lietuvą iš hitlerinės okupacijos, žuvusius pokario maišatyje ir stalininių represijų aukas. Maga pamatyti, kaip išgražėjo, išsipuošė miestai, miesteliai, žemdirbių gyvenvietės pastaraisiais dešimtmečiais – kokių pėdsakų gimtojoje žemėje palieka mūsų karta.

Tikslas

Supažindinti su seno Molėtai – Giedraičiai kelio istorija. Paruošti medžiagą kelionei iš Molėtų iki Giedraičių senu keliu, kad aplankyti istorinius lankytinus objektus.

Bijutiškis

Bijutiškis – nedidelis bažnytkaimis šiauriniame Stirnos ežero krante. Nuo čia iki Molėtų – 13 km, iki Giedraičių – 10 km. Iki artimiausio bažnytkaimio – Dubingių – 8 km. Bijutiškis yra netoli Vilniaus – Utenos betoninio kelio, todėl jo, bažnytkaimio, geografinę situaciją reikėtų vertinti kaip neblogą: plentas čia pat, ežeras ir jo kalvotos pakrantės šiai gyvenvietei teikia savito grožio. Iš Bijutiškio vieškeliu važiuojantys į Dubingius pamato šiam kraštui būdingą gamtos įvairovę. Vingiuotas kelias, kalvos, pakalnės, iš kairės ir iš dešinės miškai. Vogiuoto kelio dešinėje pusėje Beržos ežeras – pradubęs lovinio tipo (kaip ir Stirna). Netoli Beržos ežero, tarp kalvų, įsispraudė nedidukas Suolelio ežerėlis. Iš jo į Asvejos ežerą teka Melnyčėlės upelis. Neilgas jis – vos 1,2 km, bet koks jo vandens nuolydis – jo vanduo šniokščia akmeningu dugnu ir nukrinta iš 12 metrų. Mažai tokių upokšnių yra Lietuvoje.

Markeliškių, Kliukų, Čimbarų, Sabalynės, Gribiškių kaimuose patraukliai kalvota. Čia iki 1993 metų melioratoriai nesausino pelikių, nedirbo jokių darbų, todėl kraštovaizdis natūralus, žmogaus nedaug pakeistas.

Kitoje Bijutiškio pusėje, Kreiviškių kaime, yra didelis akmuo – gamtos paminklas. Iš čia į Šiaurę – už kelių šimtų metrų yra betoninis kelias, kiek tolėliau – senasis Vilniaus – Molėtų plentas. Kalvos su aklinomis daubomis, apaugusios mišku. Dar šiauriau, ties kalvynais, ošia Pūsčios miškas su brandžiu ąžuolynu. Jame nemažai raudonlapių ąžuolų. Kelias pamažu leidžiasi žemyn, veda į Giedraičius. Baigiasi miškas, bet ne kalvų kalvelių virtinės. Ties Tumenčiznos kaimu jų lyg ir mažiau. Nuo čia iki Jasiuliškių kaimo ne daugiau kaip kilometras kelio. Jasiuliškių kaimas senas, nykstantis, kaip ir dauguma kitų. Jis dar vadinamas Kaukazu, nes šiame kaime esančios kalvos aukštos, ko gero pačios aukščiausios Molėtų rajone.

Kada pirmieji gyventojai įsikūrė Bijutiškio apylinkėse, nežinoma. Piliakalniai, senkapiai rodo, kad labai seniai. Be jau minėto Kamastos piliakalnio, Bijutiškio apylinkėse yra Didžiokų piliakalnis, dar vadinamas Šideikių piliakalniu. Jis yra už 500 m. nuo vieškelio Molėtai – Giedraičiai. Vadinamas Švedų kalnu. Apaugęs storomis pušimis ir eglėmis. Netoli Jasiuliškių yra kalva, Švedkalniu vadinama. Visi šie piliakalniai archeologų netyrinėti.

Rašytiniuose šaltiniuose Bijutiškio vardas minimas jau 1452 m., kai Povilas ir Anastazija Giedraičiai, įruošdami Dubingiuose altariją,jos išlaikymui užrašė Bijutiškio palivarką. Nuo tada Bijutiškio vardas žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ir ne kartą minimas jos dokumentuose. 1478 m. Ona Eiduravičienė čia pastatė pirmąją medinę bažnyčią; ji buvo Dubingių parapijos filija. Kaišiadorių vyskupijos metraštininkas kunigas Nikodemas Švogžlys – Milžinas apie pirmąją Bijutiškio bažnyčią pateikia šiek tiek kitokių duomenų: pirmoji Bijutiškio bažnyčia siekė Vytauto laikus – buvo Dubingių altarija. Stovėjo bažnyčia ant kalnelio atokiau Bijutiškio ežero; jos vieta dabar tenai įžiūrima; jos amžius – 1451-1789m.m.

Ona Eiduravičienė Bijutiškio bažnyčiai jie užrašė 7 baudžiauninkus, 9 vergus (šeimynykščius), 3 laukus žemės, 2 pievas, gabalą miško, dešimtinę nuo dviejų laukų
pasėlių (išskyrus linus ir daržoves), medaus duoklę, 4 karves su veršiukais, 25 avis, 7 kiaules, 4 jaučius su žagrėm.

Stambieji Lietuvos feodalai 15-ame ir vėlesniais amžiais bažnyčiai, vienuolynams užrašinėjo ne tik dvarus ar jų žemės dalį, ne tik baudžiauninkus ir padargus žemiai dirbti, bet ir smukles. Ne karta tokių dovanų gavo Bijutiškio bažnyčia. Našlė Ona Nekrašienė 1494 m. užrašė savo smuklę Bijutiškio bažnyčiai, kad kiekvienas šios bažnyčios klebonas laikytų vikarą, mokėtų per metus po 2 kapas grašių atlyginimo ir kad būtų bažnyčioje atlaikomos 2 mišios: vienerios už sveikatą, o kitos – už mirusius.

1825 m. Bijutiškyje buvo gimęs Mikalojus Giedraitis, išėjęs aukštus mokslus. 1863 m. jis buvo Vilniaus vaivada. Vadovavo 1863 m. sukilimui savo Bijutiškyje – ir nukentėjo: jį ištrėmė į Sibirą, o dvarą konfiskavo. Mirė jis 1894 m.

1789 m. Bijutiškio dvaro savininkas Juozas Valentinavičius buvo sumanęs įsteigti Bijutiškio miestą. Tam reikalui nutiesė gatvę, apsodino ją medžiais ir įrengė parką. Norėdamas pakelti prekybą, statė kai kuriuos pastatus, iš apylinkės ūkininkų supirkinėjo linus ir arkliais juos gabendavo į Rygą. O kad Bijutiškis būtų dar tikresnis miestas iš laukų į centrą perkėlė senąją bažnyčią – altariją. Bet Valentinavičiui neužteko amžiaus baigti miesto kūrimą – nesenas mirė. Po jo mirties Bijutiškis daugiau nebeaugo – nyko. 1871 m. rusai panaikino ir Bijutiškio filiją. Tai padaręs Steblinas–Kamenskis. Kamenskių senelis buvęs katalikas, lenkas, bet priėmė pravoslaviją. Bijutiškio bažnyčią sugriovė, išardė rūsius, išėmė karstus ir toje pačioje vietoje pastatė naują cerkvę. Prie cerkvės buvo stačiatikių kapinės.

Iš senųjų laikų išliko tik dvaro parkas, kuriame auga šimtamečių medžių – milžinų, iš kurių minėtina labai stota tuopa ir kelios maumedžių grupės. Parke buvo maža koplytėlė ir keletas antkapių – paminklų su įrašais Steblino-Kamenskio pavardės įrašu.

Seni žmonės apie Bijutiškio praeitį žino daug padavimų. Paskutinieji pasakojimai siekia rusų caro laikus. Pagal tuos pasakojimus čia gyvenosi kažkuri rusų didikų šeima net paties caro giminė („tikras slaptas patarėjas“) ar senatorius. Vilniaus generalgubernatorius ar kuris kitas aukštas rusų pareigūnas Bijutiškį buvo pavertęs savo vasaros rezidencija.

Tas rusas, Bijutiškio dvaro savininkas, pats žemės dirbimu nesirūpino, dvarą išnuomojo čia pat gyvenantiems ir turintiems savo ūkį Pipirams. Broliai Pipirai ilgai valdė Bijutiškio dvarą. Prasidėjus I pasauliniam karui, J. Pipiras išbėgo į Rusiją, o V. Pipiras liko Bijutiškyje ir naudojosi dvaro žeme. Po karo susikūrus Lietuvos valstybei, dvaras buvo nusisavintas, nes savininkas nesugrįžo į jį.

Apie 1930 m. Bijutiškio dvaro centrą nupirko Amerikos lietuvis Tomas Ivanauskas su savo žmona Irena Lukaševičiūte (teisininko dr. H. Lukaševičiaus seserimi). Tuo pačiu laiku į Bijutiškį atvyko tverečiškis kun. Karolis Bielinis, kuris čia įsteigė Romos katalikų parapiją, pastatė medinę bažnytėlę ir aptvarkė kitus parapijos reikalus. Kunigą Bielinį užmušė pasibaidęs arklys. Po jo klebonavo Amerikos lietuvis kun. J. Zabulionis. Buvo įsteigta pradžios mokykla, turėjusi naujus modernius pastatus. 1923 m. Bijutiškyje buvo 4 sodybos ir 53 gyventojai. Parapijos ribose dar buvo kelios pradžios mokyklos, aktyviai reiškėsi šaulių būrys ir kitos organizacijos. Apylinkės gyventojai, iki tol kiek aplenkti, greit atlietuvėjo. Okupacijos metais lietuvybę čia stiprino naujas klebonas kun. Nikodemas Švogžlys, žinomas lietuvių vertėjas, rašytojas, visuomenininkas.

Bolševikų okupacijos metais Bijutiškis priskirtas Molėtų rajonui, yra apylinkės centras. Apylinkėje yra Černiachovskio vardo ir Didžiokų kolchozai.

Bijutiškis vienas iš tų Molėtų rajono didesnių gyvenviečių, bažnytkaimių, kurių raida kiek pavėlavusi, atsilikusi. Keli rajono miesteliai prakuto greičiau negu Bijutiškis. Nauji namai juose pradėti statyti gerokai ankščiau, bet, laikui bėgant, ir Bijutiškis pajudėjo. Naujojo Vilnius – Utena kelio link. Čia ir devynmetė mokykla, ir keliolika šiuolaikinių namų, girininkija, paštas. Namų via daugiau, o ir įstaigų mažiau. Iki 1970 metų buvo Bijutiškio apylinkė. Jos raštinė – miestelio centre esančiame name, buvusioje klebonijoje. Nebėra (1993 m.) Bijutiškyje valgyklos, uždarytas vaikų darželis. Jame vieną kambariuką 1993 m. turėjo iš Giedraičių atvažiuojantis felčeris. Tarybinis ūkis nesugebėjo pastatyti administracijos pastato; jis, kaip ir kultūros namai, įsitaisė buvusio dvaro kumetyne. Žemės ūkio bendrovės administracija 1993 m. dar šiaip taip laikėsi, o iš kultūros namų liko tik iškaba prie lauko durų. Nebereikia nei valgyklos, nei vaikų darželio, nei kultūros namų. Ir Bijutiškio dvaro medinis rūmas 1992 ir 1993 metais ėmė nesulaikomai nykti. Iš jo išsikėlė paskutinė čia gyvenusi šeima, prasidėjo privatizacija, kai kurių žmonių savanaudiškai suvokiama: plėšk, grobk, nešk. Ar ne todėl pastaruoju metu taip pešiojamas dvaro „rūmas“.

1936 m. mokytojo Stasio Dievulio pastangomis Bijutiškyje pastatyta pradžios mokyklos naujas pastatas. Stasys Dievulis, 1927 m.
Ukmergės dvejų metų mokytojų kursus, mokytojavo Dubingių, pradžios mokyklose. Bijutiškio apylinkių žmonės mokytoją Stasį Dievulį atsimena kaip gerą, nuoširdų paprastų žmonių bičiulį. Mokytoją gerbė, mylėjo mokiniai. Tai žmogus be išdidumo, pasipūtimo. Stasys Dievulis papasakodavęs vaikams apie tai, kaip žmonės gyvena Tarybų Sąjungoje. Toks žodis buvo daug kam šioks toks langelis į kitą pasaulį, ne visai aiškų ir savaip suvokiamą.

Pasakojama, kad Bijutiškio savininkas T. Ivanauskas ir parapijos klebonas nenorėjo mokytojo Stasio Dievulio. Jiems nepatikęs kaimo inteligento žodis apie neturtingo žmogaus situaciją. Neilgai Stasys Dievulis dirbo jo rūpesčiu pastatytoje mokykloje: 1937 m. jį iškėlė į Utenos apskrities užkampį Antabaltę. 1940 ir 1941 metais Dievulis jau dirbo Tauragnų mokykloje. Vokiečių okupacijos metais jį nužudė „naujosios tvarkos“ šaltiniai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1739 žodžiai iš 5680 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.