Istorinė mokesčių apžvalga
5 (100%) 1 vote

Istorinė mokesčių apžvalga

TURINYS

Įvadas 1

Valstybės mokesčių sistema 2

Istorinė mokesčių apžvalga 2

Naudota literatūra 14

ĮVADAS

Apmokestinimas praktikuotas jau prieš šešis tūkstančius metų. Tuo laiku vyko karai – reikėjo daug pinigų, o jų valdžia sukaupdavo, imdama mokesčius. Karams pasibaigus, mokesčių ėmimas paprastai nenutrūkdavo. Tačiau ankstesniais laikais nebuvo vientisos valstybės mokesčių sistemos. Senovėje dažniausiai buvo imamos duoklės natūra ar pinigais. Pavyzdžiui, pirmykštėje bendruomenėje duoklę imdavo laimėjusios karą gentys iš nugalėtųjų genčių. Feodalinėse valstybėse taip pat buvo imamos duoklės, virtusios valstybinių mokesčių (pagalvės, žemės) ir feodaline renta. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė viduramžiais, suteikus Europos stambiesiems žemvaldžiams privilegijas (atleidimą nuo prievolės). Šiuo atveju duokles imdavo žemvaldžiai iš savo pavaldinių, o mokesčiai buvo mokami į valstybės iždą. Iš pradžių tai buvo daroma natūrine forma, kuri vėliau, plėtojantis piniginiams santykiams, įgavo piniginę formą .

1. Valstybės mokesčių sistema

Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Todėl pravartu trumpai apžvelgti istorinę mokesčių raidą.

2. Istorinė mokesčių apžvalga

Mokesčių klausimas tapo aktualus 15-16 a., kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs didelių išlaidų karalių rūmams, valstybiniam aparatui bei kariuomenei išlaikyti. Feodaliniai monarchai nepajėgė šių išlaidų padengti iš tokių pajamų kaip domenai (karaliui ir valstybei priklausančio turto) ir regalijos (monopolinių pajamų iš monetų kalimo, turgaviečių rinkliavų, baudų). Siekiant minėtąsias išlaidas padengti, buvo ieškoma naujų valstybės pajamų šaltinių ir mėginama tai teoriškai pagrįsti. Kartu kito ir žmonių pažiūros į mokesčius. Viduramžiais daugeliui žmonių atrodė, kad mokesčiai – tai parama valdovui, kuris nepajėgia išsiversti iš savų pajamų. Žlugus feodalinei santvarkai, mokesčiai jau tapo suprantami kaip:

• teikiamas valstybei atlyginimas už politinę ir teisinę piliečio bei jo turto globą;

• draudimo premija, kurią pilietis sumoka valdžiai, kad galėtų naudotis savo turimais turtais;

• piliečio išsipirkimas nuo tolimesnio valstybės „kėsinimosi“ į jo turtą.

Hobbes mokesčius dar vadino piktosios ramybės, arba taikos, kaina. Nuo 17 a. antrosios pusės iki 18 a. pabaigos buvo intensyviai kuriami apmokestinimo principai. Prancūzijos, Vokietijos,Anglijos, Italijos ir kitų šalių mokslininkai bei valstybės ar kiti veikėjai (Ž. Bodenas, A. Rišeljė, M. Sulis, A.Monkretjenas, V. Petis, F. Kcnė ir kiti) plėtojo apmokestinimo teisingumo idėjas. Pavyzdžiui, Ž. Bodenas kėlė reikalavimus panaikinti mokesčių visuotinumą ir mokestinį valdančiųjų sluoksnių imunitetą (privilegijas). Prancūzijos valstybės veikėjo A. Rišeljė (1585-1642) suformuluotos apmokestinimo taisyklės bei principai aktualūs ir šiomis dienomis. A.Rišeljė manė, jog „būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktų jų mokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau negu reikalinga valstybei“. A. Rišeljė analizavo du alternatyvius biudžetinės reformos projektus ir pasirinko tą, kuriame mažinamos valstybės išlaidos (keičiamos paskolų sąlygos ir reguliuojamas tarnautojų užmokestis), t.y. kuriame taikomi valstybės finansų sanavimo metodai. Prancūzijos finansų ūkio valdytojas M. Sulis nagrinėjo valstybės fiskalinius interesus ir smerkė didelius mokesčius. A. Monkretjenas „Politinės ekonomijos traktate“ (1615 m.) pirmą kartą nagrinėjo mokesčių reformos projektą, atsižvelgiantį į valstybės ūkio ir mokesčių mokėtojų interesus, ir mėgino įtikinti šalies vyriausybę globoti Prancūzijos pramonininkus ir pirklius kaip šalies turtų kūrėjus, nes šie, už tai mokėdami mokesčius, gausina valstybės iždą.

V. Petis (1623-1687) nagrinėjo ir pagrindė valstybės išlaidų ribojimą kariuomenei, rūmams bei administraciniam aparatui, teismui, bažnyčiai ir jų didinimą našlaičių namams, ligoninėms, prieglaudoms bei kitiems socialiniams poreikiams. V. Petis rašė, jog Airija yra šalis, kurioje didelės kariuomenės išlaikymas pareikalauja iš vargingos liaudies didelių ir sunkių mokesčių, o tai skurdina šalį. V. Petis gvildeno ir mokesčių naštos perkėlimo teorijos elementus, kai stambūs žemvaldžiai savo mokesčius už rentą perkeldavo fermeriams (mokėjo nuomos mokestį) ir žemės ūkio produktų – pirkėjams (padidindavo kainas). Vertingi bei aktualūs ir mūsų dienomis yra V. Petis samprotavimai apie mokesčių mokėtojų nepasitenkinimo priežastis bei priemones joms susilpninti. Kadangi priemonės daugiau tinka 17 a. socialinei ekonominei aplinkai, tai pateiksime tik nepasitenkinimo priežastis, kurias V. Petis formuluoja taip:

1. Gyventojai mano, kad valstybė reikalauja daugiau piniginių lėšų nei jai reikia.

2. Žmonės labai nepakantūs, mokėdami didesnius mokesčius nei
jų kaimynai (turima galvoje kitas šalis).

3. Žmonės dažnai mano, kad surinkti pinigai bus panaudoti didingiems renginiams bei pasilinksminimams, triumfo arkoms ir pan.

4. Žmonėms dažnai atrodo, kad karalius iš gyventojų surinktus pinigus išdalija savo numylėtiniams. V. Petis mano, kad tai kyla iš pavydo, nes palankumas dažnai yra nepastovus ir apgaulingas.

5. „Vulgarūs protai“ piktavališkai nemoka mokesčių ir todėl priverčia valstybę taikyti griežtas priemones. Pastarosios pritaikytos vargingam asmeniui (kūdikio laukianti žmona, daug vaikų) – leidžia „išpūsti“ lengvabūdžių žmonių nepasitenkinimą valstybe.

6. Valstybė, tiksliai nežinodama gyventojų skaičiaus, jų amatų ir turto, apmokestina tuos pačius objektus dvigubai ir sukelia žmonių priešiškumą, kai galima būtų imti vieną mokestį (taip atsitiko su pagalvės mokesčiu). Nežinodama gyventojų luito, valstybė nesiorientuoja, kokią dalį turto (mokesčių) galėtų paimti, o nežinodama krašto amatų, negali žinoti, kokiu metų laiku geriausia paimti savo dalį.

7. Pinigų stygius yra svarbi mokesčių nemokėjimo priežastis (turimi galvoje dideles pajamas gaunantys asmenys, kurie vienu metu negali sumokėti didelės pinigų sumos, o nesumokėjus gresia didelės baudos). Visi mokesčiai mokami pinigais, bet, pavyzdžiui, fermeriai duoną, gyvulius gali paversti pinigais tik už daugelio mylių ir tik po to sumokėti karaliui mokesčius.

8. Jeigu mokesčių pinigai panaudojami savo krašto prekėms pirkti, tai apskritai šalies gyventojams nėra skriaudos, nes dėl lėšų perskirstymo pasikeičia tik atskirų žmonių turtinė padėtis.

Ir kitų 18 a. prancūzų švietėjų darbuose dažnai buvo keliamos mokesčių visuotinumo ir proporcingumo idėjos (mokesčių priklausymas nuo mokėtojų turto arba pajamų) ir tai, kad įvairius mokesčius derėtų sujungti į mokesčių sistemą. Tuo metu bajorija ir dvasininkija praktiškai mokesčių nemokėjo, o miesto buržuazija nebuvo stipri ir dažnai išsisukdavo nuo mokesčių. Pagrindinė mokesčių mokėtoja buvo valstietija. Ji mokėjo rentą ir vykdė įvairias feodalines prievoles, bažnyčiai atiduodavo dešimtąją pajamų dalį, mokėjo mokesčius karaliui. Ekonomistai ir kiti autoriai pastebėjo, kad tokia mokesčių politika neskatino valstiečių nei geriau dirbti žemę, nei plėtoti savo veiklą, ir siūlė įvairius apmokestinimo projektus. Tokiu būdu kartu formavosi ir mokesčių teorijos pagrindai, įdomi ir šiems laikams gali būti vienintelio mokesčio teorija. (Lietuvoje diskutuojama dėl pridėtinės vertės mokesčio.) Pavyzdžiui, F. Kenė (1694-1774) ir kiti fiziokratai siūlė visus mokesčius pakeisti žemės mokesčiu, nes visus mokesčius galiausiai tenka sumokėti žemės ūkiui, vieninteliam duodančiam „grynąjį produktą“. Šiuo atveju mokesčius mokėtų ne tik valstiečiai, bet ir dvasininkai, dvarininkai.

Mokesčių visuotinumo bei proporcingumo principų diegimą ir ūkinę praktiką spartino plitimas klasikinės ekonominės teorijos, kurios pagrindiniai kūrėjai buvo A.Smitas (1723-1796) ir D. Rikardas (1772-1823). Jie mokesčius vadino „neišvengiama blogybe“ ir reikalavo sumažinti valstybės išlaidas, o kartu sumažinti ir mokesčius, nes šie trukdo plėtoti pramoninę gamybą. Dideli mokesčiai trukdo kaupti kapitalą ir plėtoti veiklą. A. Smitas neigiamai vertino pagalvės bei netiesioginius mokesčius (imamus už būtiniausius produktus) ir propagavo tiesioginius asmeninius mokesčius. Apmokestinimo objektu jis laikė pajamas, gaunamas iš rentos, pelno ir darbo užmokesčio, siūlė proporcinį apmokestinimą keisti progresiniu.

Svarbias mokesčių sudarymo taisykles (dar vadinamas principais), aktualias ir šiandien, yra suformulavęs A. Smitas. Šios mokestinės atskiro asmens teisės apibūdintos V. Jurgučio knygoje „Finansų mokslo pagrindai“. A. Smito mokesčių sudarymo taisyklės:

1. Visi valdiniai turi dalyvauti valdžios išlaikyme proporcingai tam pelnui, kurį kiekvienas gauna, būdamas valstybės globoje. Pagal šią taisyklę siekiama įgyvendinti praktikoje mokesčių lygybės principą. Kartu profesorius V.Jurgutis pažymi, kad ši A. Smito nuostata nepakankamai aiški ir yra sukėlusi daug ginčų. Nors lygybės sąvoka gana plati, tačiau šiuo atveju mokesčiai mokami ne pagal socialinę mokėtojo padėtį, bet pagal jo turimus turtus ir gaunamas pajamas. Pažymėtina, kad toks lygybės supratimas nepripažįsta privilegijų bei luominių skirtumų, ir mokesčių našta paskirstoma vien ekonominiais sumetimais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1510 žodžiai iš 4897 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.