(Mažvydas kalbasi su Kristupu)
V.Kubilius yra pasakęs; „…po Mykolaičio–Putino mirties Just. Marcinkevičius yra pirmasis poetas, kuriam pavyko sukurti iš savęs, iš savo žodžių ir darbų šitą taurumo fenomeną.“ Jau penkiasdešimt metų Justinas Marcinkevičius rašo vis naujas knygas, kuriose išlieka trys svarbiausios temos: Lietuva, lietuvių kalba, gamta. Rašytojo kūryboje gyvenimas – tai pareiga. Poetinė drama „Mažvydas“ – Just. Marcinkevičiaus draminės trilogijos („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“) antroji dalis. Dramoje veiksmas vyksta šešioliktame amžiuje, kai gimė lietuviška raštija. Veikalo centre – pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas, kurį autorius įprasmina kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją. Knyga išleista pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – keturi šimtai penkiasdešimtajai metų sukakčiai.
Dramoje dialogas yra svarbiausias kalbinio bendravimo būdas; juo atskleidžiama veikėjų istorija, mintys, tarpusavio santykiai. Šioje ištraukoje pateiktas dialogas tarp Mažvydo ir Kristupo. Juo tarsi supriešinami Dievas ir žmogus – amžinybė ir laikinumas. Mažvydas Kristupo klausia ką šis žinąs apie žmogų. Kristupo atsakymas Mažvydui nepatinka, mat jų gyvenimo patyrimai skirtingi, taigi skiriasi ir požiūriai. Kristupas žino daug, tačiau jis neturi tokios gyvenimiškos patirties kaip pagrindinis veikėjas.
Kristupui Dievas yra jo gynėjas, jo atrama. Sunkiais gyvenimo tarpsniais jis neturėjo į ką kreiptis ir kam išsipasakoti, taigi kreipėsi į Dievą. Praeityje Kristupas buvo įskaudintas žmonių, todėl jis apie juos kalba kaip apie nusidėjėlius ir laikinus žemės gyventojus: „Kad silpnas, nuodėmingas… kad mirtingas…“ Vėliau dialoge vaikinas pradeda aukštinti Dievą, tai supykdo Mažvydą, nes jis klausė apie žmogų ne apie aukščiausiąjį.