Ištvermės ugdymas mokykliniame amžiuje ir rekomendacijos jai ugdyti
5 (100%) 1 vote

Ištvermės ugdymas mokykliniame amžiuje ir rekomendacijos jai ugdyti

ĮVADAS

Fizine veikla ne tik skatinamas poreikis judėti, teikiama žinių, įtvirtina¬mi mokėjimai ir įgūdžiai, bet ir žadinamos teigiamos emocijos, ugdomos dorovinės nuostatos ir dorovingas elgesys, teigiami charakterio bruožai. Taip pat skatinama vaiko biologinė branda, bendras organizmo tonusas, proto galių raida. Fizinė veikla labai artima vaiko prigimčiai. Tinkamai naudojama ugdymo tikslams, ji tampa galinga visapusiškos asmenybės ugdymo prie¬monė. Fiziniu ugdymu daugiausia siekiama gerinti vaiko fizinę būklę, todėl pedagogai, atsižvelgdami į vaikų amžiaus ypatumus ir sveikatą, nuosekliai, sistemingai ugdo jų motorinius įgūdžius, tobulina fizines ypatybes, treniruoja organizmo funkcijas ir sistemas.

Gera fizine bukle reikia rupintis nuolat, sistemingai ir nuosekliai. Todėl pedagogas turi nuolat kelti savo kvalifikaciją, mokytis kūrybiškai organizuoti fizinio ugdymo procesą. Tiktai turint pakankamai pedagogikos, psichologijos, kūno kultūros teorijos ir metodikos žinių, pažįstant kiekvieno ugdytinio sveikatos būklę, psichofizinius ypatumus, galima tinkamai organizuoti vaikų fizinį ugdymą. Pedagogas privalo skatinti auklėtinius domėtis savo fizine būkle ir sveikata, ugdyti poreikį perimti kūno kultūros ir sporto vertybes. Aukštos kvalifikacijos pedagogai, pasižymintys mokslumu, dvasine ir kūno kultūra, nuoširdžiai ir kūrybingai dirbantys, daro didesnį poveikį ugdytiniui ir gali duoti jam gerus pradmenis.

Per kūno kultūros pamokas įgyvendinami sveikatos stiprinimo, moky¬mo, lavinimo bei auklėjimo uždaviniai. Lavinant fizines ypatybes, šie uždaviniai sprendžiami kompleksiškai. Harmoningai lavinamos fizinės ypatybės didina vaiko judėjimo galias, tobulina koordinacijos mechanizmus, sudaro palankias sąlygas išmokti vis daugiau naujų judesių.

Žmogaus judesiai skiriasi kiekybiniais ir tam tikrais kokybiniais rodikliais. Beveik nėra tokių judesių, kurie būtų apibūdinami tik viena kuria nors ypatybe. Visos fizinės ypatybės yra labai įvairiai tarp savęs susijusios ir dėl to sunku išskirti vieną gryną. Todėl dažnai vartojamos tokios fizinių ypatybių sąvokos, kaip greitumo jėga, staigioji jėga, jėgos ištvermė ir kt. Viena žmogaus fizinė ypatybė skiriasi nuo kitos tik tada, kai skiriasi ir jų fiziologinis turinys. Įvairūs judesiai tik tuomet rodo tam tikrą fizinę ypatybę, kai jie realizuojami pačiomis didžiausiomis valios pastangomis. Jeigu, pavyzdžiui, raumuo nesusitraukia visu greičiu (nes sportininkas to nenori), tai aišku, kad toks judesys nebus apibūdinamas kaip raumens susitraukimo greičio ypatybė.

Lavinant fizines ypatybes, negalima pamiršti, kad:

1)vienų fizinių ypatybių lavinimas veikia kitas fizines ypatybes ir į tai reikia atsižvelgti parenkant fizinius pratimus;

2) vaikų biologinis amžius ne visada sutampa su pasiniu, todėl reikia atsižvelgti į vaiko biologinį brendimą;

3) daug dėmesio skirtina pratimų saugumui ir traumų prevencijai

4) jos priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties ir fizinio pajėgumo, todėl turi būti lavinamos individualiai;

5) . visos fizinės ypatybės turi būti lavinamos kompleksiškai, siekiant optimalaus jų lygio;

Harmoningas fizinių ypatybių lavinimas padeda atskleisti vaiko gebėji¬mus, ugdyti dorines vaiko savybes, stiprinti sveikatą, formuoti asmeninės kū¬no kultūros motyvus ir tikslus. Kadangi kiekvienas žmogus yra labai savita ir sudėtinga asmenybė, o fizinės ypatybės yra artimai tarpusavyje susijusios, sporto pedagogui būtina numatyti kiekvieno vaiko fizinio ugdymo perspektyvas, tikslą bei priemones tam tikslui įgyvendinti, pamokoje individualizuoti fizinio krūvio apimtį ir intensyvumą, tinkamai parinkti fizinius pratimus ir juos metodiškai suderinti tarpusavyje. Kadangi fizinės ypatybės per kūno kultūros pamokas dažniausiai lavinamos estafetėmis, sportiniais bei judriaisiais žaidimais, kurie didina pamokų emocionalumą, vaikų aktyvumą pamokoje, galima daryti prielaidą, kad fizinių ypatybių lavinimas padės moksleiviui formuoti asmeninės kūno kultūros motyvus bei tikslus, įtvirtinti savarankiškumą kūno kultūros veikloje. Toks ir yra pagrindinis kūno kultūros mokytojo tikslas.

IŠTVERMĖS SAMPRATA IR PAGRINDINĖS RŪŠYS

Visa žmogaus veikla susideda iš dviejų dalių: protinio ir fizinio darbo. Tačiau skirstymas labai sąlygiškas. Dirbdamas fizinį darbą žmogus mąsto, kaip racionaliau jį atlikti, ir priešingai, dirbdamas protinį darbą, naudoja tam tikras raumenų grupes. Kiekvieno žmogaus darbingumas priklauso nuo daugelio fizinių ir psichinių ypatybių. Viena svarbiausių žmogaus fizinių ypatybių yra išvetmė.

Tyrėjai įvairiai apibūdina išvermę. Skiriama bendroji ir specialioji išvermė. Dauguma autorių bendrąja ištverme vadina pajėgumą ilgai dirbti bet kokį nelabai intensyvų fizinį darbą, o specialiąja ištverme – gebėjimą ilgai dirbti kokį nors specifinį darbą. Kitų autorių manymu, ištverme reikėtų laikyti organizmo gebėjimą atitolinti nuovargį ir išlaikyti darbingumą, esant fizinio ir psichinio nuovargio būsenai.

Ištvermė – tai žmogaus atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams: deguonies trūkumui, karščiui, smūgiui, didžiuliems emociniams dirgikliams ir kt. Fizinio darbo ištvermė – žmogaus funkcijų sugebėjimas kuo ilgiau aprūpinti dirbančius raumenis energetinėmis
medžiagomis, nervų ir humoralinis sistemų segebėjimas valdyti raumenyse vykstančius sudėtingus fizinius, cheminius procesus, koordinuoti atskirų organų ir sistemų veiklą, raumenų sugebėjimą kuo ilgiau dirbti tam tikru intensyvumu.

Ištvermė klasifikuojama :

Pagal trukme;

Pagal judamuju gebejimu israiska;

Pagal atliekamo darbo mechanines energijos gamybos budus;

Pagal darbo intensyvuma ir trukme;

Pagal nuovargio pobudi.

Pagal gebėjimą nugalėti nuovargį atliekant įvairios trukmės ir pobūdžio pratimus skiriama:

1) greitumo ištvermė – gebėjimas įveikti nuovargį atliekant didžiausio jėgos ištvermė – gebėjimas įveikti nuovargį nugalint didelį pasipriešinimą;

2) ilgo darbo ištvermė – gebėjimas įveikti nuovargį dirginant ilgiau kaip 8 min;

3) intensyvumo darbą;

4) koordinacinė išvermė – gebėjimas nepavargti veikloje, kurioje labiausiai ugdomi koordinaciniai gebėjimai;

5) sprinterinė išvermė;

6) statinė ištvermė;

Pagal fizines ir sportines ypatybes skiriamos šios ištvermės rūšys:

1) ciklinio ar aciklinio greitumo;

2) jėgos arba specifinės jėgos;

3) techninė;

4) psichologinė.

Pagal įsitraukusių į darbą raumenų grupių kiekį galima skirti dar tris ištvermės rūšis:

1) totalinė – kai į darbą įsitraukia 2/3 ir daugiau raumenų grupių (pvz., slidinėjimas, pritūpimai su dideliu svoriu);

2) regioninė – kai dirba 1/3 – 2/3 raumenų grupių (pvz., atsilenkimai);

3) lokalinė – kai į darbą įsitraukia mažiau nei 1/3 raumenų grupių (pvz., pečių lanko judesiai).

Bendroji ištvermė visada yra totalinė, o specialioji – gali būti totalinė, regioninė ir lokalinė.

Ištvermė priklauso nuo šių veiksnių:

1) medžiagų apykaitos energetinių procesų organizme;

2) organizmo gebėjimas pasisavinti deguonį;

3) morfofunkcijų rodiklių (fizinis išsivystymas);

4) raumenų kompozicijos;

5) valios ir įgimtų genetinių gabėjimų;

6) judesių technikos;

7) judėjimo veiklos ekonomiškumo.

Norint suprasti fizinio darbo ištvermės reiškimosi ir jos lavinimo įvairiais amžiaus tarpsniais ypatumus, reikai gerai pažinti raumenų sandarą, mechaninės energijos gamybos būdus, raumenų aprūpinimo energinėmis medžiagomis mechanizmus ir jų funkcijas.

Pagrindinė raumenų susitraukimo energinė madžiaga yra adenozintrifosfatas (ATF), o jo greito papildymo medžiaga – kreatinfosfatas (KF). Fizinio darbo metu ATF kiekis raumenyse yra beveik pastovus arba iš pradžių truputį sumažėja, o vėliau išsilygina. Kai raumenys atlieka darbą, ATF nuolat resintetinamas iš raumenyse arba krajyje esančių medžiagų, nes sumažėjus ATF kiekiui iki kritinės ribos, raumenys susitraukinėti negali.

Darbo metu suvartotas ATF kiekis papildomas trimis būdais:

1) ATF resintezės iš KF būdas – pats efektyviausias. Atliekant didžiausio intensyvumo darbą, ATF resintezė iš KF gali vykti tik 6 sek.;

2) Anaerobinės glikolizės gaminimasis iš glikogeno be deguonies. Toks energijos gamybos būdas trukti ilgai negali, nes intensyviai dirbančiuose raumenyse mažėja glikogeno, o daugėja pieno rūgšties, kuri rūgština organizmą. Tokia anaerobinė glokolizė gali trukti iki 40-60 sek.;

3) ATF papildymo būdas – vartojant deguonį, kuris oksiduoja glikogeną, riebalus ir aminorūgštis. Dirbant iki 60 min., didžioji dalis energijos gaminama iš angliavandenių, o dirbant toliau – iš riebalų. Aminorūgštys vartojamos, kai trūksta angliavadenių ir riebalų.

Taigi ATF (adenozintrifosfato) resintezė raumenyse vyksta dviejomis sąlygomis:

1) anaerobinėmis, kai energijos gamyboje nedalyvauja deguonis;

2) aerobinėmis, kai energijos gamyboje dalyvauja deguonis.

IŠTVERMĖS LAVINIMO UŽDAVINIAI,

PRIEMONĖS METODAI

Pagrindinis mokyklinio amžiaus vaikų uždavinys yra gerinti bendrąją aerobinę ištvermę įvairiomis veiklos rūšimis, nurodytomis kūno kultūros programoje. Be to, bendroji ištvermė yra specialiosios ištvermės pagrindas. Vienas svarbiausių uždavinių yra greitumo, jėgos ir kordinacinės ištvermės lavinimas, t.y. visapusiškas ir harmoningas fizinių gebėjimų ugdymas. Dar vienas ištvermės lavinimo uždavinys išplaukia iš vaikų pasirinktos sporto šakos specifinės ištvermės poreikio.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1382 žodžiai iš 4419 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.