Ištvermės ugdymas mokykliniame amžiuje ir rekomendacijos jai ugdyti
5 (100%) 1 vote

Ištvermės ugdymas mokykliniame amžiuje ir rekomendacijos jai ugdyti

11213141

ĮVADAS

Fizine veikla ne tik skatinamas poreikis judėti, teikiama žinių, įtvirtina¬mi mokėjimai ir įgūdžiai, bet ir žadinamos teigiamos emocijos, ugdomos dorovinės nuostatos ir dorovingas elgesys, teigiami charakterio bruožai. Taip pat skatinama vaiko biologinė branda, bendras organizmo tonusas, proto galių raida. Fizinė veikla labai artima vaiko prigimčiai. Tinkamai naudojama ugdymo tikslams, ji tampa galinga visapusiškos asmenybės ugdymo prie¬monė. Fiziniu ugdymu daugiausia siekiama gerinti vaiko fizinę būklę, todėl pedagogai, atsižvelgdami į vaikų amžiaus ypatumus ir sveikatą, nuosekliai, sistemingai ugdo jų motorinius įgūdžius, tobulina fizines ypatybes, treniruoja organizmo funkcijas ir sistemas.

Gera fizine bukle reikia rupintis nuolat, sistemingai ir nuosekliai. Todėl pedagogas turi nuolat kelti savo kvalifikaciją, mokytis kūrybiškai organizuoti fizinio ugdymo procesą. Tiktai turint pakankamai pedagogikos, psichologijos, kūno kultūros teorijos ir metodikos žinių, pažįstant kiekvieno ugdytinio sveikatos būklę, psichofizinius ypatumus, galima tinkamai organizuoti vaikų fizinį ugdymą. Pedagogas privalo skatinti auklėtinius domėtis savo fizine būkle ir sveikata, ugdyti poreikį perimti kūno kultūros ir sporto vertybes. Aukštos kvalifikacijos pedagogai, pasižymintys mokslumu, dvasine ir kūno kultūra, nuoširdžiai ir kūrybingai dirbantys, daro didesnį poveikį ugdytiniui ir gali duoti jam gerus pradmenis.

Per kūno kultūros pamokas įgyvendinami sveikatos stiprinimo, moky¬mo, lavinimo bei auklėjimo uždaviniai. Lavinant fizines ypatybes, šie uždaviniai sprendžiami kompleksiškai. Harmoningai lavinamos fizinės ypatybės didina vaiko judėjimo galias, tobulina koordinacijos mechanizmus, sudaro palankias sąlygas išmokti vis daugiau naujų judesių.

Žmogaus judesiai skiriasi kiekybiniais ir tam tikrais kokybiniais rodikliais. Beveik nėra tokių judesių, kurie būtų apibūdinami tik viena kuria nors ypatybe. Visos fizinės ypatybės yra labai įvairiai tarp savęs susijusios ir dėl to sunku išskirti vieną gryną. Todėl dažnai vartojamos tokios fizinių ypatybių sąvokos, kaip greitumo jėga, staigioji jėga, jėgos ištvermė ir kt. Viena žmogaus fizinė ypatybė skiriasi nuo kitos tik tada, kai skiriasi ir jų fiziologinis turinys. Įvairūs judesiai tik tuomet rodo tam tikrą fizinę ypatybę, kai jie realizuojami pačiomis didžiausiomis valios pastangomis. Jeigu, pavyzdžiui, raumuo nesusitraukia visu greičiu (nes sportininkas to nenori), tai aišku, kad toks judesys nebus apibūdinamas kaip raumens susitraukimo greičio ypatybė.

Lavinant fizines ypatybes, negalima pamiršti, kad:

1)vienų fizinių ypatybių lavinimas veikia kitas fizines ypatybes ir į tai reikia atsižvelgti parenkant fizinius pratimus;

2) vaikų biologinis amžius ne visada sutampa su pasiniu, todėl reikia atsižvelgti į vaiko biologinį brendimą;

3) daug dėmesio skirtina pratimų saugumui ir traumų prevencijai

4) jos priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties ir fizinio pajėgumo, todėl turi būti lavinamos individualiai;

5) . visos fizinės ypatybės turi būti lavinamos kompleksiškai, siekiant optimalaus jų lygio;

Harmoningas fizinių ypatybių lavinimas padeda atskleisti vaiko gebėji¬mus, ugdyti dorines vaiko savybes, stiprinti sveikatą, formuoti asmeninės kū¬no kultūros motyvus ir tikslus. Kadangi kiekvienas žmogus yra labai savita ir sudėtinga asmenybė, o fizinės ypatybės yra artimai tarpusavyje susijusios, sporto pedagogui būtina numatyti kiekvieno vaiko fizinio ugdymo perspektyvas, tikslą bei priemones tam tikslui įgyvendinti, pamokoje individualizuoti fizinio krūvio apimtį ir intensyvumą, tinkamai parinkti fizinius pratimus ir juos metodiškai suderinti tarpusavyje. Kadangi fizinės ypatybės per kūno kultūros pamokas dažniausiai lavinamos estafetėmis, sportiniais bei judriaisiais žaidimais, kurie didina pamokų emocionalumą, vaikų aktyvumą pamokoje, galima daryti prielaidą, kad fizinių ypatybių lavinimas padės moksleiviui formuoti asmeninės kūno kultūros motyvus bei tikslus, įtvirtinti savarankiškumą kūno kultūros veikloje. Toks ir yra pagrindinis kūno kultūros mokytojo tikslas.

IŠTVERMĖS SAMPRATA IR PAGRINDINĖS RŪŠYS

Visa žmogaus veikla susideda iš dviejų dalių: protinio ir fizinio darbo. Tačiau skirstymas labai sąlygiškas. Dirbdamas fizinį darbą žmogus mąsto, kaip racionaliau jį atlikti, ir priešingai, dirbdamas protinį darbą, naudoja tam tikras raumenų grupes. Kiekvieno žmogaus darbingumas priklauso nuo daugelio fizinių ir psichinių ypatybių. Viena svarbiausių žmogaus fizinių ypatybių yra išvetmė.

Tyrėjai įvairiai apibūdina išvermę. Skiriama bendroji ir specialioji išvermė. Dauguma autorių bendrąja ištverme vadina pajėgumą ilgai dirbti bet kokį nelabai intensyvų fizinį darbą, o specialiąja ištverme – gebėjimą ilgai dirbti kokį nors specifinį darbą. Kitų autorių manymu, ištverme reikėtų laikyti organizmo gebėjimą atitolinti nuovargį ir išlaikyti darbingumą, esant fizinio ir psichinio nuovargio būsenai.

Ištvermė – tai žmogaus atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams: deguonies trūkumui, karščiui, smūgiui, didžiuliems emociniams dirgikliams ir kt. Fizinio darbo ištvermė – žmogaus funkcijų sugebėjimas kuo ilgiau aprūpinti dirbančius raumenis energetinėmis
medžiagomis, nervų ir humoralinis sistemų segebėjimas valdyti raumenyse vykstančius sudėtingus fizinius, cheminius procesus, koordinuoti atskirų organų ir sistemų veiklą, raumenų sugebėjimą kuo ilgiau dirbti tam tikru intensyvumu.

Ištvermė klasifikuojama :

Pagal trukme;

Pagal judamuju gebejimu israiska;

Pagal atliekamo darbo mechanines energijos gamybos budus;

Pagal darbo intensyvuma ir trukme;

Pagal nuovargio pobudi.

Pagal gebėjimą nugalėti nuovargį atliekant įvairios trukmės ir pobūdžio pratimus skiriama:

1) greitumo ištvermė – gebėjimas įveikti nuovargį atliekant didžiausio jėgos ištvermė – gebėjimas įveikti nuovargį nugalint didelį pasipriešinimą;

2) ilgo darbo ištvermė – gebėjimas įveikti nuovargį dirginant ilgiau kaip 8 min;

3) intensyvumo darbą;

4) koordinacinė išvermė – gebėjimas nepavargti veikloje, kurioje labiausiai ugdomi koordinaciniai gebėjimai;

5) sprinterinė išvermė;

6) statinė ištvermė;

Pagal fizines ir sportines ypatybes skiriamos šios ištvermės rūšys:

1) ciklinio ar aciklinio greitumo;

2) jėgos arba specifinės jėgos;

3) techninė;

4) psichologinė.

Pagal įsitraukusių į darbą raumenų grupių kiekį galima skirti dar tris ištvermės rūšis:

1) totalinė – kai į darbą įsitraukia 2/3 ir daugiau raumenų grupių (pvz., slidinėjimas, pritūpimai su dideliu svoriu);

2) regioninė – kai dirba 1/3 – 2/3 raumenų grupių (pvz., atsilenkimai);

3) lokalinė – kai į darbą įsitraukia mažiau nei 1/3 raumenų grupių (pvz., pečių lanko judesiai).

Bendroji ištvermė visada yra totalinė, o specialioji – gali būti totalinė, regioninė ir lokalinė.

Ištvermė priklauso nuo šių veiksnių:

1) medžiagų apykaitos energetinių procesų organizme;

2) organizmo gebėjimas pasisavinti deguonį;

3) morfofunkcijų rodiklių (fizinis išsivystymas);

4) raumenų kompozicijos;

5) valios ir įgimtų genetinių gabėjimų;

6) judesių technikos;

7) judėjimo veiklos ekonomiškumo.

Norint suprasti fizinio darbo ištvermės reiškimosi ir jos lavinimo įvairiais amžiaus tarpsniais ypatumus, reikai gerai pažinti raumenų sandarą, mechaninės energijos gamybos būdus, raumenų aprūpinimo energinėmis medžiagomis mechanizmus ir jų funkcijas.

Pagrindinė raumenų susitraukimo energinė madžiaga yra adenozintrifosfatas (ATF), o jo greito papildymo medžiaga – kreatinfosfatas (KF). Fizinio darbo metu ATF kiekis raumenyse yra beveik pastovus arba iš pradžių truputį sumažėja, o vėliau išsilygina. Kai raumenys atlieka darbą, ATF nuolat resintetinamas iš raumenyse arba krajyje esančių medžiagų, nes sumažėjus ATF kiekiui iki kritinės ribos, raumenys susitraukinėti negali.

Darbo metu suvartotas ATF kiekis papildomas trimis būdais:

1) ATF resintezės iš KF būdas – pats efektyviausias. Atliekant didžiausio intensyvumo darbą, ATF resintezė iš KF gali vykti tik 6 sek.;

2) Anaerobinės glikolizės gaminimasis iš glikogeno be deguonies. Toks energijos gamybos būdas trukti ilgai negali, nes intensyviai dirbančiuose raumenyse mažėja glikogeno, o daugėja pieno rūgšties, kuri rūgština organizmą. Tokia anaerobinė glokolizė gali trukti iki 40-60 sek.;

3) ATF papildymo būdas – vartojant deguonį, kuris oksiduoja glikogeną, riebalus ir aminorūgštis. Dirbant iki 60 min., didžioji dalis energijos gaminama iš angliavandenių, o dirbant toliau – iš riebalų. Aminorūgštys vartojamos, kai trūksta angliavadenių ir riebalų.

Taigi ATF (adenozintrifosfato) resintezė raumenyse vyksta dviejomis sąlygomis:

1) anaerobinėmis, kai energijos gamyboje nedalyvauja deguonis;

2) aerobinėmis, kai energijos gamyboje dalyvauja deguonis.

IŠTVERMĖS LAVINIMO UŽDAVINIAI,

PRIEMONĖS METODAI

Pagrindinis mokyklinio amžiaus vaikų uždavinys yra gerinti bendrąją aerobinę ištvermę įvairiomis veiklos rūšimis, nurodytomis kūno kultūros programoje. Be to, bendroji ištvermė yra specialiosios ištvermės pagrindas. Vienas svarbiausių uždavinių yra greitumo, jėgos ir kordinacinės ištvermės lavinimas, t.y. visapusiškas ir harmoningas fizinių gebėjimų ugdymas. Dar vienas ištvermės lavinimo uždavinys išplaukia iš vaikų pasirinktos sporto šakos specifinės ištvermės poreikio.

Bendrajai ištvermei lavinti dažniausiai naudojami cikliniai vidutinio, didesnio ir kintamo intensyvumo pratimai (bėgimas, slidinėjimas, plaukimas ir pan.). Gali būti naudojami acikliniai, gimnastikos, žaidimų ir kiti pratimai. Svarbu yra tai, kad aerobinę ištvermę lemiantys veiksniai yra nedidelio specifiškumo, todėl teigiamai perkeliami į kitus, visai kitokio pobūdžio pratimus. Svarbiausia, kad pratimai būtų atliekami analogiškoje fiziologinio galingumo zonoje.

Rekomenduo¬jamos šios aerobinio darbingumo lavinimo priemonės:

1. Sportiniai žaidimai. Tinka vaikams, sveikiems, jauniems žmonėms. Jie emocionalūs, patrauklūs, tačiau jų metu iš dalies ribojamas fizinis ir fiziologinis krūvis. Emocijų apimtas žmogus gali nepajusti organizmo siunčiamų signalų. Susidaro pavojingos situacijos, galimos judėjimo aparato traumos.

2. Cikliniai pratimai, kurių metu krūvį sudaro kūno svorio ir gravitacijos jėgų sąveika: vaikščiojimas, ėjimas, bėgimas, plaukimas, slidinėjimas, važiavimas dviračiu. Šiais pratimais galima tiksliai dozuoti fiziologinį krūvį
organizmui.

3. Jėgos pratimai padeda lavinti aerobinę ištvermę, jei jie dažnai kartojami, dalyvaujant pagrindinėms raumenų grupėms.

4. Cikliniai pratimai su prietaisais, lengvinančiais judėjimą erdvėje: veloergometrai, bėgtakiai, prietaisai, primenantys laiptelius, irklavimo treni¬ruokliai.

5. Pratimai, atliekami su muzika: ėjimo, bėgimo, šokio žingsniai. Šie emocionalūs, patrauklūs, ugdantys judesių koordinaciją bei muzikalumą pratimai patinka daugeliui žmonių, tačiau jų metu sunku reguliuoti fizinį krūvį.

Ištvermės lavinimo metodai skiriami į dvi dideles grupes:

1) ištisinis darbas:

a) tolygusis – vienodas intensyvumas, patartinas deguonies suvartojimas

60% ;

b) pakaitinis – krūvis atliekamas be pertraukų, bet tai mažinant, tai didinant kruvi;

c) tempo – vienodas krūvio intensyvumas, kuris vyksta virš anaerobinio

slenksčio ribos. Šis metodas lygus suaktuvintam tolygiajam metodui;

d) varžybų – kontrolinis – treniruotes vykdyti taip kaip viskas vyktų

varžybose, psichologiniu ir fiziniu požiūriu.

2) darbas su poilsiu:

a) varžybų – kontrolinis – treniruotes vykdyti taip kaip viskas vyktų

varžybose, psichologiniu ir fiziniu požiūriu;

b) intervalinis – tiksliai apibrėžtas darbo intensyvumas, trukmė ir

atsistatymo laikas. Pulsas – 180 tv/min, atsigavimo

pulsas – 120 tv/min;

c) kartotinis – tarp krūvių poilsio intervalai tokie, kad organizmas daugmaž atsistatytų, nėra nustatyto konkretaus laiko ir pulso tikslumo.Jais lavinami skirtingi ištvermės mechanizmai. Sporto praktikoje tikslinga taikyti įvairius metodus, kadangi jie specifiškai veikia atskirus ištvermę ribojančius mechanizmus.

Bendrosios ištvermės lavinimo metodai:

1. Standartinio ir kintamojo nenutrūkstamo kartojimo metodai. Jais lavinamas aerobinis organizmo pajėgumas, sudarantis bendrosios ištvermės pagrindą. Krūviui būdingi šie požymiai:

a) judesių (plaukimo, bėgimo ir kt.) greitis neviršija kritinio, kuriam esant deguonies pareikalavimas darbo metu pasiekia organizmo pajėgumą atitinkantį dydį. Moksleivio pulsas svyruoja tarp 120 ir 170 tv/min.;

b) pratimų trukmė parenkama pagal fizinio pratimo, sporto šakos specifiką — ji svyruoja nuo 5—10 min. pradinukams iki kelių valandų vyresniems ir gerai fiziškai pasirengusiems vaikams.

2. Intervalinio kartojimo metodai. Lavinant bendrąją ištvermę, jie nėra tokie svarbūs, kaip nenutrūkstamojo kartojimo metodai (intervalinio karto¬jimo metodais paprastai lavinama specialioji ištvermė). Bendroji ištvermė lavinama intervalinio kartojimo metodu, taikant nevisiško poilsio pertraukas (lėtasis intervalinis metodas).

3. Treniruotė ratu kompleksiškai lavina bendrąją ištvermę acikliniais ir kombinuotaisiais pratimais. Fiziniai pratimai tokiai treniruotei ratu parenka¬mi, atsižvelgiant į mokinio fizinį parengtumą, treniruotės etapą, sporto šakos specifiką. Todėl įvairiais treniruotės ratu kompleksais įgyvendinami tiek bendrosios, tiek specialiosios ištvermės lavinimo uždaviniai.

4. Žaidimo ir varžybų metodai.

5. Pradiniu aerobinės ištvermės lavinimo etapu, nesvarbu koks mokinių amžius, reikia nuosekliai didinti krūvį nenutrūkstamojo kartojimo metodu, pvz., pirmose pamokose bėgimo greitis 140—200 m/min. (1 km per 6—8 min.), o po kelių mėnesių bėgimo greitis 210—300 m/min. (1 km per 4—4,5 min.). Pradiniu ištvermės lavinimo etapu intervalinio kartojimo metodų geriau netaikyti. Lavinant bendrąją ištvermę, labai svarbu mokyti taisyklingai kvėpuoti.

1 lentelė. Moksleivių aerobinės ištvermės lavinimo metodai ir krūvio parametrai.

Eil. Metodas Krūvis Poilsis Pratimai,

Nr. Kar-tojimų skaič Trukmė Intensy-vumas priemonės

1. Standartinio nenutrūksta-mo kartojimo metodas 1 Ne mažiau kaip

5-10 min

(I-IV klasė), 10-15 min (V-IX klasė),

15-25 min (X-XII klasė) Optimalus ir kintamas, ŠSD nuo 120-130 iki

160-170 tv/min Be poilsio Ėjimas, bėgimas, slidinėjimas, važiavimas dviračiu, šokinėjimas per virvutę ir kt.

2. Intervalinio kartojimo metodas 3 – 4 1-2 min pradžioje,

3-4 min pasitrenira-vus Submax, ŠSD nuo 120-140 tv/min iki

170-180 tv/min Aktyvus nevisiš-kas poilsis Ėjimas, bėgimas, slidinėjimas, važiavimas dviračiu, šokinėjimas per virvutę ir kt.

3. Treniruotė ratu ilgu nenutrūksta-mu režimu 1 – 3 ratai Ratas apeinamas per 5-10 min. Darbas vienoje stotelėje

30-60 sek Didelis arba optimalus Be poilsio ½ – 1/3 didžiausio krūvio pradžioje, o po kelių mėnesių 2/3 – ¾ didžiausio krūvio

4. Treniruotė ratu intervaliniu režimu 1 – 2 ratai 5-12 min, darbas vienoje stotelėje

30-45 sek Submax, kintamas Poilsis tarp stotelių 30-60 se, tarp ratų –

3 min Bėgimas, daugiašuoliai, atsispaudimai, prisitraukimai, pratimai su kimštiniu kamuoliu, ant gimnastikos sienelės ir kt.

5. Žaidimo metodas 1 Ne mažiau kaip 5-10 min Kintamas Be poilsio Judrieji ir sportiniai žaidimai

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2219 žodžiai iš 4419 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.