Italija
Italija arba Italijos Respublika yra valstybė pietų Europoje. Italija apima bato (aulinuko) formos pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės – Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje.
Italija garsi savo virtuve, madomis ir dizainu, rūbų pramone, architektūra, menu, muzika ir kaip puiki vieta turizmui. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupei G8.
Repubblica Italiana
(Detaliau) (Detaliau)
Valstybinė kalba italų. Atskiruose regionuose – vokiečių ir ladinų Pietų Tirolyje, slovėnų Friuli-Venecijoje Džiulijoje ir prancūzų Aostos Slėnyje.
Sostinė Roma
Didžiausias miestas Roma
Valstybės vadovai Giorgio Napolitano PrezidentasRomanas Prodis Premjeras
Plotas – Iš viso – % vandens 301 230 km² (69)2,4%
Gyventojų – 2006 liepa (progn.) – Tankis 58 133 509 (23)192,99 žm./km² (40)
BVP – Iš viso – BVP gyventojui 2005 (progn.)1 651,00 mlrd. $ (8)28 400 $ (23)
Valiuta Euras
Laiko juosta – Vasaros laikas UTC +1UTC +2
Nepriklausomybė Italijos suvienijimas1861 kovo 17
Valstybinis himnas Italijos himnas
Interneto kodas .it
Šalies tel. kodas 39
Istorija
Pagrindinis straipsnis: Italijos istorija
Ankstyvoji istorija ir Viduramžiai
Italijos istorija yra turbūt svarbiausia visų palei Viduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi. Po Didžiosios Graikijos, etruskų civilizacijos ir ypač Romos imperijos, kuri dominavo šioje pasaulio dalyje daugelį šimtmečių, atėjo viduramžių humanizmas ir Renesansas, toliau formavęs Europos filosofiją ir meną. Romos mieste yra bene patys įspūdingiausi baroko paminklai.
Naujieji laikai
XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtino Ispanija, o po 1701-14 Ispanijos palikimo karų – Austrijos Habsburgai. Romoje yra svarbiausi baroko epochos paminklai.
Nuo XVIII a. pab. Italijoje prasidėjo judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risordžimento). XVIII a. pab. – 1814 m. Italija buvo Napoleono Prancūzijos valdžioje. 1814-15 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines-absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavo karbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.
1859 m. Austrija neteko Lombardijos, kuri buvo prijungta prie Sardinijos. Iki 1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplink Sardinijos karalystę (nuo 1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvo Camillo Benso di Cavour, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik 1870 m. rugsėjo 20 d., galutinio Italijos susivienijimo dieną. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių apsuptas Italijos (Romos miesto).
Benito Musolinio fašistinė diktatūra (1922-43) užgrobė Etiopiją (1935-36) ir Albaniją (1939). Sudariusi karinę sąjungą su Vokietija ir Japonija, 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir jį pralaimėjo. 1945 m. pasipriešinimo judėjimo ir anglų bei amerikiečių pajėgų Italija buvo išlaisvinta. 1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu 1948 m. sausio 1 d. Karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį dėl jų ryšių su fašistiniu režimu, ir grįžti į šalį jiems leista tik 2002 m.
Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo krikščionių demokratų partija, kuri 1945-1981 ir 1987-92 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo. 1993 rugpjūčio 4 d. priimtas naujas parlamento rinkimų įstatymas.
Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. įvedė eurą.
[taisyti]
Politinė sistema
Pagrindinis straipsnis: Italijos politinė sistema
Valstybės forma – demokratinė respublika su dviejų rūmų parlamentu (Parlamento), renkamu 5 metams.
Prezidentas renkamas 7 metams ir yra valstybės vadovas. Jį renka parlamentas bendrame posėdyje su nedideliu skaičiumi regionų atstovų. Prezidentas skiria premjerą, kuri siūlo kitus ministrus (formaliai įvardinami prezidento). Ministrų taryba (daugiausiai, bet nebūtinai susidedanti iš parlamento narių) turi turėti pasitikėjimą (Fiducia) abejuose parlamento rūmuose.
Parlamento rūmai renkami visuotinuose ir tiesioginiuose rinkimuose mišria mažoritarine ir proporcine sistema. Pagal 1993 priimtus įstatymus, Italija turi vienmandates apygardas 75% vietų parlamente; likusius 25% užima propocine sistema išrinkti deputatai. Atstovų rūmai turi 630 narių. Šalia 315 renkamų narių, Senatui priklauso buvę prezidentai ir kai kurie kiti asmenys, paskirti iki gyvos galvos pagal specialias konstitucines nuostatas. Abeji rūmai renkami 5 metams, bet gali būti paleisti anksčiau termino. Įstatymų projektai gali kilti iš abejų rūmų ir turi būti priimti daugumos abejuose rūmuose.
Italijos teisinė sistema remiasi Romos teise, modifikuota Napoleono kodekso ir vėlesnių statutų. Konstitucinis teismas (Corte Costituzionale) yra sukurtas po Antrojo pasaulinio
karo.
Pagrindinės Italijos politinės partijos:
· Forza Italia (FI)
· Kairieji demokratai
Administracinis suskirstymas
Pagrindinis straipsnis: Italijos regionai
Italija dalinama į 20 regionų (5 iš jų ypatingieji), 95 provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes). Regionai (ypatingieji pažymėti žvaigždute):
Italijos miestai
· Abrucis (Abruzzo)
· Aostos slėnis (Valle d’Aosta)*
· Apulija (Puglia)
· Bazilikata (Basilicata)
· Emilija-Romanija (Emilia-Romagna)
· Friulis-Venecija-Džulija * (Friuli-Venezia-Giulia)
· Kalabrija (Calabria)
· Kampanija (Campagna)
· Lacijus (Lazio)
· Ligūrija (Liguria)
· Lombardija (Lombardia)
· Markė (Marche)
· Molizė (Molise)
· Pjemontas (Piemonte)
· Sardinija (Sardegna) *