ITALIJA – FAŠIZMO POLIGONAS
Fašizmo įsigalėjimo Italijoje priežastys:
• Po karo suiro šalies ekonomika, plito nedarbas, neramumus kėlė demobilizuoti kariai.
• Augo nepasitenkinimas Versalio taikos sutartimi, nes Italija negavo žadėtų žemių.
• karalius ir vyriausybė nesugebėjo palaikyti šalyje tvarkos.
• Fašistų idėjos plito tarp įvairių gyventojų sluoksnių: daugiausia juos rėmė viduriniųjų klasių atstovai, pramonininkai ir žemės savininkai, šį judėjimą vertinę kaip priešpriešą kylančiam socializmui.
„Žygis į Romą” (1922 m.) Italijos fašistai, vadovaujami Benito Musolinio išžygiavo į Romą prieš neveiklius politikus. vyriausybė nesiėmė jokių priemonių prieš šią akciją, o karalius paskyrė Musolinį vyriausybės vadovu. Įkurta Didžioji fašistų taryba.
Itališkojo fašizmo bruožai:
• Demokratijos panaikinimas. Iš valstybės valdymo išstumti fašistams nepritariantieji, įvesta spaudos ir radijo cenzūra, uždraustos kitos politinės partijos, sukurta politinė policija kovai su opozicija, panaikinta vietos savivalda ir pakeista parlamento rinkimų tvarka, griežtai kontroliuojamos profsąjungos.
• Propaganda. Fašistinės pažiūros skleidžiamos mokyklose, vaikų ir jaunimo organizacijose, per visuomenės informavimo priemones.
• Valstybės iškėlimas aukščiau už asmenį.
• Autoritarizmas – politinės aukščiausios valdžios, nerenkamos ir nekontroliuojamos, sutelkimas vienose rankose, bet kokiomis priemonėmis reikalaujantis visiško paklusnumo. Visa valdžia sukoncentruojama dučės rankose, propaguojamas vado kultas.