TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………………….3
1.ŠIUOLAIKINĖS MIGRACIJOS TENDENCIJOS IR STRUKTŪRA……………………4
1.1. Nedarbo esmė ir lygis……………………………………………………………………….5
1.2. Darbo užmokesčio įtaka nedarbui………………………………………………………6
1.3. Nedarbo rodikliai………………………………………………………………………..6
2. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖ – LANKSČIOS DARBO ORGANIZAVIMO FORMOS……………………………………………………………………………………………………………..8
3. NEDARBO DRAUDIMAS – VIENA IŠ PRIEMONIŲ NEDARBUI ŠVELNINTI………………………………………………………………………………………………………….9
4. JAUNIMO SOCIALINĖS – UŽIMTUMO PROBLEMOS LIETUVOJE…………………12
5. LAISVAS DARBUOTOJŲ JUDĖJIMAS……………………………………………………………17
IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………..19
NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………………………….21
ĮVADAS
Gyvename dinamišku rinkos ekonomikos laikotarpiu. Tvarkomos gatvės, kyla nauji namai, daugėja transporto, ūkinę veiklą vis pradeda naujos įmonės. Vieni įsidarbina, o kiti tampa bedarbiais. Viena iš svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Netekęs darbo žmogus praranda pajamų šaltinį, psichologinį diskomfortą, rytdienos neužtikrintumą. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas.
Darbo praradimas daugeliui mūsų yra skausmingas, ypač psichologiškai tam nepasiruošusiems asmenims. O iš tiesų daugumai turimos darbo vietos praradimas atveria naujų galimybių, kurių kitokiu būdu niekada nebūtų atsiradę. Sąstingis – tai mirtis, o permainos – tai gyvenimas.
Gamyba niekada nestovi vietoje, ir kiekvienas turi būti pasirengęs kelis kartus per gyvenimą pakeisti profesiją. Reikiamų žinių lygis, kurio reikalauja iš dirbančiųjų, nuolat auga. Patys savaime darbininkai darbdaviui yra didelis nepanaudotų, bet potencialių galimybių rezervas. Jeigu norime, kad ūkio subjekto uždarymas neigiamai neatsilieptų dirbantiems, turime pasiekti, kad jie nustotų nuolat galvoti apie buvusį savo gyvenimą ir darbą. Tol, kol žmonės gyvena praeitimi, jie nėra pasirengę gyvenimo permainoms. Visada reikia būti pasirengusiems priimti nemalonius, bet būtinus sprendimus.
Vienas iš pagrindinių uždavinių, keliamų Europos Sąjungos šalių vyriausybei – iki 2010 metų kiekvienas norintis ir galintis dirbti žmogus gautų darbą.
Paskutiniuosius dešimtmečius pradėjo formuotis naujas, visiškai kitas, požiūris į nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik tam tikrą trumpą laiką. Be to, daugelis žmonių ieško darbo pirmą kartą arba geresnio, palyginti su tuo, kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirikti, jo kurį laiką ieško, t.y. būna bedarbiais. Tuo remiantis teigiama, kad nedarbas atsispindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesą opi problema.
Pokyčius į nedarbą kaip problemą lėmė tai, kad pokario laikotarpiu jis niekada nepriartėjo prie Didžiosios depresijos lygio, kuris, pavyzdžiui JAV sudarė 25 procentus. Nors nedarbas buvo išaugęs ir 8 – o dešimtmečio viduryje bei 9 – o dešimtmečio pradžioje, bet jo lygis JAV 1982 m. tesudarė 10,6 proc., tai yra mažiau negu pusę 1933 m. nedarbo lygio (V. Snieška ir kt. „Makroekonomika“ KTU technologija, 2003).
Nedarbas gali būti laikinas (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Šio kursinio darbo tikslas išsiaiškinti laikinojo (migracinio) nedarbo, kuris atsiranda normaliame darbo paieškos procese tendencijas ir struktūrą.
1.ŠIUOLAIKINĖS MIGRACIJOS TENDENCIJOS IR STRUKTŪRA
Gamybai ir verslui reikalinga ne aplamai darbo jėga, o tam tikros struktūros, turinti požymius ir savybes, todėl viena iš nedarbo priežasčių – reikalingas laikotarpis per kurį susiderintų darbo jėgos struktūra su laisvų darbo vietų struktūra. Rinkos pusiausvyros modelis numato šių struktūrų atitikimą – bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai darbo jėgai, taip tariama. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus. Informacijai apie darbo vietas ir į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio. Nedarbas atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas migraciniu nedarbu. Migracinis (frikcinis) nedarbas yra laikinas nedarbas, kurį sąlygoja ekonomikos pokyčiai, dinamiškumas. Pavyzdžiui, jaunimas ne iš karto randa tinkamą darbą, kai kurie darbuotojai ieško geresnių darbo vietų, kiti nedirba laikinai (pavyzdžiui, užimti sezoniniuose darbuose, arba dėl gamyklos remonto).
Tam tikras migracinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes ekonomika kinta. Svyruoja D, darbo jėgai. Kinta ne tik D ir S kiekiai, bet ir ekonomikos struktūra. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja, keičiasi gamybos struktūra : įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Vienos ūkio šakos plečiasi, kitos mažėja. Jei kuri nors firma subankrutuoja, tai jos vietą dažnai užima kita ir darbingi žmonės joje gali rasti sau darbo. Toks pereinamasis nedarbas taip pat priskiriamas migraciniam. Kadangi, migracinis (laikinasis) nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Pagal tai keičiasi darbo jėga. D’os struktūriniai pokyčiai darbo jėgai vyksta nepaliaujamai, todėl migracinis nedarbas pastoviai egzistuoja (jis yra natūralus). Jo būtų galima išvengti, jeigu žmonės būtų verčiami dirbti pirmoje pasitaikiusioje darbo vietoje. Tačiau tam tikras migracinio nedarbo lygis yra net pageidautinas. Pavyzdžiui, žmonės paprastai neskuba susirasti bet kokį darbą. Mat, pirma pasitaikiusi darbo vieta nebūtinai yra geriausia. Kai žmonės ieško rimto, bei gerai apmokamo darbo, tai naudinga ne tik jiems. Visa tai sąlygoja ir ekonomikos efektyvumo augimą.
Kalbant apie du nedarbo tipus migracinį ir struktūrinį, nėra aiškios ribos. Migracinį nedarbą atskirti nuo struktūrinio sudėtinga. Esminis skirtumas tas, kad prie migracinio nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Pavyzdžiui, jei užsidaro automobilių dalių gamykla, o netoliese pradeda veikti dviračių gamykla, tai darbininkams ne sunku įsidarbinti. Šiuo atveju laikinas nedarbas bus migracinis. Tačiau jei atleistiems darbuotojams tenka ieškoti naujų darbo vietų kitame mieste, jiems bus būtina išsikelti. Šiuo atveju esamą nedarbą galime laikyti struktūriniu. Dar kitas atvejis, jeigu jie važinės š tą darbą, bus ne aiškus. Mat skirtumas tarp migracinio ir struktūrinio nedarbo nėra aiškiai apibrėžtas. Tegalime pasakyti, kad struktūrinis nedarbas skiriasi nuo migracinio savo trukme. Struktūrinis nedarbas tęsiasi ilgiau, nes reikalauja gyvenamosios vietos pakeitimo arba kvalifikacijos įgijimo, kas, savo ruožtu, trunka ilgiau, o migracinis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis.
Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valst. darbuotojų perkvalifikavimo struktūros – padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės efektyvios, nedarbas mažėja. Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio rezultatas – migracinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina migracinį nedarbą ir natūralų nedarbo lygį.
1.1. Nedarbo esmė ir lygis
Kuriant produktą ir plečiantis ekonomikoje dalyvauja visi darbingi žmonės. Tikrovėje taip nėra. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje. L – visuminė darbo jėga; E – dirbančių žmonių skaičius; U – neturinčių darbo žmonių skaičius.
L = E + U; U/L = nedarbo lygis (%)
Tariama L yra pastovi. Atmetamas natūralus gyventojų skaičiaus prieaugis.
S – užimtųjų dalis, kuri kiekvieną mėnesį netenka darbo.
f – bedarbių dalis, kuri kiekvieną mėnesį įsidarbina.
Jei jie pastovūs, tai lems nedarbo lygį, įdarbintų skaičius turi atitikti įdarbintų skaičių.
fU = SE ; Pastovus nedarbo lygis nustatomas :
E = L – U;
fU = S(L – U) /:L
F(U/L) = S(1 – U/L)
U/L = S/(S + f)
Nedarbo lygis priklauso nuo S (atleidimo iš darbo lygio) ir f (įdarbinimo lygio). Kuo didesnis S, tuo didesnis nedarbas. Tokia natūrali užimtumo ir nedarbo priklausomybė.
1.2. Darbo užmokesčio įtaka nedarbui
Tiesioginę įtaką nedarbui turi darbo užmokestis, kuris negali greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie darbo jėgos D ir S pokyčių. Teoriškai pagal rinkos modelį darbo D ir S turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį). Tačiau realusis darbo užmokestis taip greit kaip D ir S nekinta. Neretai jis yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra.
Realus darbo užmokestis yra virš pusiausvyros lygio. Darbo D viršija darbo S. Realus darbo užmokestis nemažėja ir įmonėms tenka mažinti darbuotojų skaičių. Kuo W/P bus didesnis, tuo aukštesnis nedarbo lygis. Nedarbas, kurį iššaukia realaus darbo užmokesčio nesugebėjimas prisitaikyti prie darbo D ir S pusiausvyros lygių pokyčių, vadinamas laukimo nedarbu. Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį. Faktinis darbo užmokesčio lygis viršija darbo D ir S pusiausvyros lygį. Kodėl darbo
rinka ne pusiausvyroje ? Darbdaviai gali sumažinti darbo užmokestį ir susidarytų darbo jėgos D ir S pusiausvyra, bet įmonė to padaryti negali, nes :