TURINYS
ĮVADAS 3
1. SITUATYVINĖ TEORIJA 4
2. ORGANIZACINIO VYSTYMO IR STRATEGINIO VALDYMO TEORIJOS 6
3. MOTYVAVIMO IR VADOVAVIMO TEORIJOS 10
4. SĖKMINGŲ ORGANIZACIJŲ TEORIJOS 12
IŠVADOS 16
LITERATŪROS SĄRAŠAS 17
ĮVADAS
Valdymo būtinumas egzistavo visais laikais . Apie tai liudija gausūs senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik suderinus organizuotas žmonių pastangas. Senovės imperijų ir valstybių istorija rodo, kad ir tada buvo formalios organizacijos. Jos vystėsi ir stiprėjo, o kartu sudėtingesnis darėsi ir jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabartinio valdymo formų požymiai. Nors jų valdymo pobūdis ir stipriai skiriasi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Šiame darbe apžvelgsiu pagrindines naujausių laikų vadybos teorijas: Situatyvinę teoriją, organizacinio vystymo ir strateginio valdymo teorijas, motyvavimo ir vadovavimo teorijas, sėkmingų organizacijų teoriją.
1.SITUATYVINĖ TEORIJA
7-8 dešimtmečiuose labai išaugus organizacijų įvairovei, didėjo ir valdymo problemų ratas. Kai kurie vadybos tyrinėtojai konstatuoja, kad klasikinę sisteminę teoriją reikia pradėti taikyti “naujoviškai”- sisteminės analizės principus ir naudoti konkrečių problemų, konkrečių situacijų nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui. Šis požiūris įgavo situatyvinės teorijos pavadinimą. Kadangi konkrečios problemos įmonėse ir organizacijose dažnai būna atsitiktinio pobūdžio, tai kartais situatyvinę teoriją vadina atsitiktinumų ( kontingencine ) teorija.
Situatyvinė teorija turi vieną labai svarbų išskirtinį bruožą, skiriantį ją nuo empirinių teorijų- šios teorijos šalininkai pabrėžia, kad organizacijose dažnai pasitaiko analogiškos konkrečios situacijos, todėl būtina parengti tokių situacijų tipinius sprendimus, juos skleisti ir tokiu būdu padėti organizacijoms optimaliai tvarkyti savo reikalus.
Šios teorijos pradininkai yra P.Lourensas, Dž. Loršas, R.Mokleris. P.Lourensas ir Dž.Loršas suformulavo konkrečių situacijų organizacijose nagrinėjimo metodologinius principus, o R.Mokleris tokio nagrinėjimo loginės eigos etapus.
P.Lourenso ir Dž. Loršo manymu, nagrinėjant konkrečias problemas, būtina vadovautis dviem principais – organizacijos vidaus situacijos ir išorinės aplinkos situacijos konkrečia analize. Vidaus situacijos analizės pagrindas- organizacinės diferenciacijos ir integracios lygio nustatymas. Diferencijos charakteristika- tai atskirų posistemių įtaka konkrečiai situacijai, integracijos charakteristika- tai visų posistemių pastangų problemai spręsti suvienijimo galimybė. Išorinės aplinkos analizėje ypač svarbu nustatyti aplinkos neapibrėžtumo lygį. Kitos charakteristikos, šių tyrinėtojų manymu , ne tokios svarbios.
R.Moklerio apibūdinta situatyvinio nagrinėjimo loginė eiga yra ši:
Ų Situacios diagnozė, priežasčių nustatymas, tikslų suformulavimas ir jų įgyvendinimo generalinės krypties numatymas;
Ų Priežasčių analizė, įtakojančių veiksnių diferencijavimas, atskirų veisnių įvertinimas;
Ų Veismų alternatyvų įvertinimas;
Ų Alternatyvų įvertinimas, sprendimo priėmimas, koregavimas;
Ų Spendimo relizavimo plano sudarymas, konkrečių veiksmų apibūdinimas, efektyvumo įvertinimas
Situatyvinė teorija turėjo žymią įtaką organizacinių valdymo struktūrų sampratos vystymuisi. Situatyvinių sprendimų įgyvendinimui daugeliu atvejų geriausia sudaryti specialius organizacinius darinius- programines tikslines struktūras. Todėl akivaizdu, kad įvairių tipų programinių tikslinių struktūrų formavimasis neatsiejamas nuo situatyvinės teorijos vystymosi [1, p. 135-136].
Būtent situatyvinės teorijos įtakoje T.Bernsas ir G.Stalkeris pirmą kartą vadybos terminologijoje panaudojo mechanistinės ir organinės valdymo struktūrų apibūdinimus. Jie akcentavo, kad situatyviniame valdyme labiau tinka naudoti organinio tipo struktūras. Šios struktūros lanksčiai keičiasi priklausomai nuo vidaus ir išorės situacijų, jose nėra labai tiksliai apibrėžtos funkcijų, pareigų, atsakomybės ir teisių hierarchijos, daugeliu atvejų valdymas vyksta derinant atskirų pareigūnų tarpusavio santykius, struktūra organiškai keičiasi, besikeičiant situacijai, tikslams, uždaviniams. Tai įmanoma tik organizuojant valdymą matricinės formos struktūrų pagrindu.
Mechanistinėje struktūroje tiksliai nustatytos padalinių ribos, reglamentuotos funkcijos, pareigos, sudaryti visa tai įeisinantys dokumentai, reikalaujama griežto hierarhinio pasiskirstymo. Tokios struktūros, keičiantis situacijai, negali greitai reaguoti į pokyčius ir stabdo vystymosi procesus.
Vėliau T.Bernso ir G.Stalkerio išdėstyta struktūrų samprata buvo kritikuojama, pabrėžiant, kad negalima suabsoliutintai traktuoti nei mechanistinių, nei organinių struktūrų. Praktika parodė, kad gyvybingiausios yra struktūros, sudarytos linijinių- fukcinių ir programinių- tikslinių struktūrų simbiozės pagrindu.
Viena iš
situatyvinės teorijos atmainų- tikslinis valdymas arba valdymas tikslų pagrindu.
Tikslų svarbą, jų atitikimo organizacijos galimybėms ir išorinei aplinkai būtinumą ypač akcentuoja klasikinė sisteminė teorija.
Ankstesnėse teorijose tikslingas valdymas suprantamas kaip organizacijos tikslų nustatymas, jų įgyvendinimo mechanizmo organizavimas ir veikla, užtikrinanti šių tikslų realizavimą. Šio požiūrio logika tokia: tik tuomet, kai visuose organizacijos lygiuose visi darbuotojai žinos savo tikslus, adaptuotus prie organizacijos tikslų, organizacijos veikla bus efektyvi
Kiti menedžmento specialistai kritikavo tikslinio valdymo teoriją. Pagrindinė jų kritikos mintis- organizacijos visuminiai tikslai numatomi įvertinus globalinę išorės situaciją ir diagnozavus integruotas vidines galimybes. Todėl jie negali būti visiškai suderinti su visų organizacijos narių tikslais
Ų Dar viena situatyvinės teorijos atmaina- lyginamoji analizė ir analogų taikymas. Ši koncepcija teigia, kad valdant organizacijas, pasitaiko daug analogiškų situacijų, todėl jas reikia nagrinėti, lyginti ir, esant panašiam atvejui, pritaikyti jau naudotus ir pasiteisinusius sprendimus. Lyginamoji analizė- tai empirinio požiūrio į valdymą tęsinys. Galima išskirti šias lyginamosios analizės kryptis:
Ų Analogiškų organizacijų su skirtingais rezultatais lyginimas;
Ų Tų pačių organizacijų skirtingais jų gyvavimo laikotarpiais lyginimas;
Ų Analogiškų organizacijų, funkcionuojančių skirtingose šalyse, skirtingose socialinėse ir nacionalinėse aplinkybėse, lyginimas;
Analogiškų organizacijų, funkcionuojančių skirtingoje išorinėje aplinkoje, lyginimas.[1, p. 139-140].
2. ORGANIZACINIO VYSTYMO IR STRATEGINIO VALDYMO
TEORIJOS
Tobulėjant technologiniams procesams, greitai keičiantis produkcijos charakteristikoms, organizacijos tapo labai dinamiškos. Norint sėkmingai veikti sudėtingoje konkurencinėje aplinkoje, reikėjo nuolat tobulinti gamybos, pardavimo, technologinius ir kitus procesus.
Vadybos tyrinėtojai iškėlė mintį, kad organizacijos valdymo tobulinimas- tai ne periodiniai ar vienkartiniai veiksmai, o nuolatinis procesas. Šis procesas turi vykti kartu su kitų organizacijos posistemių keitimusi ir atitikti jų išsivystymo lygį. Tokia vadybos tobulinimo koncepcija įgavo organizacinio vystymo teorijos pavadinimą. Organizacinis vystymas- tai nuolatinis procesas, kuriam vykstant koreguojama valdymo struktūra, funkcijų pasidalijimas, pavaldumas, atsakoybė, gerinamas organizacijos psichologinis mikroklimatas, darbuotojų santykiai, tobulinamas veiklos stilius ir metodai, gerinamas tarpgrupinis bendradarbiavimas, įvedamos įvairios grupinės veiklos formos, tobulinama informacinė- komunikacinė sistema ir sprendimų parengimo bei priėmimo organizavimas, tobulinama darbuotojų kvalifikaija, sudaromos sąlygos jiems daryti karjerą.
Kad šis procesas vyktų sklandžiai, organizacioje būtina nuolatos vykdyti tokias vadybos procedūras:
Ų Sekti valdymo sistemos atitikimo organizacijos tikslams ir veiklai būseną, fiksuoti vadybines problemas jų atlikimo pirminėje stadijoje;