ČIURLIONIO TAPYBA
Meno istorijoje nuo pat senovės iki šių dienų yra
žinoma dailininkų, kurie bandė savo jėgas, kurdami muziką, ir muzikų, kurie
norėjo išsakyti save piešiniu, tapyba. Tačiau dailininkai likdavo
dailininkais, muzikai – muzikais.Geriausiu atveju tai būdavo polinkis į
dvi skirtingas, nors ir artimas kūrybines profesijas.
“ Vienintelė stebinanti ir jaudinanti išimtis
Čiurlionio kūryba. Čiurlionis nuostabiai sugebėjo įkūnyti savyje tai, kas
iki jo, jo laikais ir po jo egzistavo atskirai: dailininką ir
kompozitorių. Reikėtų manyti jog, jis girdėjo regimąjį pasaulį, o visa kita
kas skambėjo jį supančiame pasaulyje, sugebėjo suvokti vaizdais. Ir
pirmiausia jis “išgirdo” nuostabią gimtosios Lietuvos gamtą ir “pamatė”
gražiąsias savo tėviškės dainas”. (2;p.12)
Garsus “Meno pasaulio” grupės atstovas M.Dobužinis
pateikia Čiurlionio kūrybos charakteristiką: Čiurlionis kai kuriuose savo
kūriniuose visiškai ne “meisteris”, o kartais nedrąsus ir techniškai
bejėgis, tas mūsų akyse nebuvo jo darbų neigiamoji savybė. Priešingai, jo
pastelės ir temperos, padarytos lengva ir muziko ranka, kartais lyg
vaikiškai naiviai, be kokio nors “recepto” ir be jokio manieriškumo,
“kartais nežinia” kaip, lyg pačios savaime gimę savo grakštumu ir trapumu,
kolorito gamomis ir kompozicija rodėsi mums kažkokiomis brangenybėmis.
Čiurlionis kaip dailininkas reiškėsi vos šešerius
metus, bet per tą trumpą kūrybinio gyvenimo atkarpą nutapė kūrinius,
kupinus poetinės šviesos, savotiškai aštriai atspindėjusius jo epochą.
M.K.Čiurlionio tapytojo kelio pradžia datuojama 1903m. Jo
pasukimas į tapybą buvo jau paruoštas jo muzikinės kūrybos. Dailininko
kūriniai nuosekliai pratęsė kompozitoriaus kūrybą. Pradedantis tapytojas
jau buvo subrendęs kūrėjas, turįs pakankamai aiškius tikslus ir orginalią
meninių principų programą..
Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius
meninės raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902 -1906 metus ir brandujį
– 1906 antroji pusė – 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiai
išskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiški
piešiniai, 2)kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus kolorito
peizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai;
brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) perspektyvinė, 3) ornamentinė
dailė.
Iš ankstyvųjų jo darbų išsiskiria ciklinis kūrinys “Laidotuvių
simfonija” ( vėliau pavadinta “Laidotuvių ciklu” ) Eidama iš paveikslo į
paveikslą, laidotuvių procesija tampa fantastine gedulinga kosminių mastų
eisena. Dar 1904m. tapytais reikėtų laikyti “Tvano” ciklą ir triptiką “Rex”
paveikslai “Rytas”, “Užburtas miestas” diptikas “Jehova”. Dalies kūrinių
siužetiniai motyvai turi sąsajų su Biblijos legendomis. Iš Biblijos
Čiurlionis pasiėmė būties lemtingumo, viršgamtinių jėgų viešpatavimo
pojūtį. Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąji pradą.
Tačiau kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose
pasigendame nuoseklios vaizdų sekos.
Kitą ankstyvųjų kurinių grupę sudaro paveikslai: “Vakaras” (
šviesi figūra laivelyje), “Naktis – sala” ( mėlynoje tamsoje skandinti
sala su rankos pavidalą primenančiais medžiais ), “Profiliai”, “Tiltai”,
“Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje ),
“Regėjimas” ( žaltys ant kryžiaus ). Šiai grupei artimi ir vadinamasis
“Marso pasaulis”, “Debesys”, “Dūdorius”, “Ramybė” (žalsvai oranžinėje
vakaro tyloje iš vandens iškilusi sala – būtybė su dviem slėpiningais
žiburiais). Visi šie paveikslai buvo sukurti ne vėliau kaip iki 1905m.
vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais,
bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Šiuose darbuose akcentuojama gamtos
slėpingumas, blausios ir nostalgiškos vakaro ir nakties sutemų būsenos.
Juose vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų
formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos šviesa ir duslūs
nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika. Dailininkas išgauna
jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose atsiranda dažų
nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti balzganos,
vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas koloritas ir nauja,
jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose “Kompozicija”, “Dūdorius”,
“Angelas”. Šiuose paveiksluose atsiranda Čiurlionio dailei būdingos
lyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų kolorito
aitrumas, jautresnė tampa pastelės technika. Jie šiek tiek primena
neoromantikų kompozicijas su mitinėmis figūromis.
Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jis
anaiptol neniekino
techninių įgūdžių, pastoviai ir atkakliai ugdė profesinį
meistriškumą. Gal trejų – trejų su puse metų laikotarpį, lankydamas
Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo profesiniu ir
kūrybiniu požiūriu.
Antrajame – individualaus stiliaus formavimosi –
laikotarpyje ( 1906 – 1909 ) Čiurlionis intensyviai ieškojo naujų plastinės
išraiškos ir kompozicijos priemonių, kuriomis galėtų išreikšti harmoningo,
pagal grožio principus sukurto pasaulio supratimą. Mėgindamas suteikti
tapybai naujas laiko ir erdvės charakteristikas, išryškinti joje tai, kas
artima muzikai, Čiurlionis įvedė dinamiškas vertikalias linijas ir
dematerializavo savo paveikslų simboliką, įjungė į paveikslus savotišką
kontrapunktą, tuo palaipsniui įvesdamas į tapybą ir laiko charakteristiką.
Tuo laikotarpiu dailininkas lygegriačiai dirbo dviem technikom – piešė
pastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta temperos
ir guašo technika.
“Pasaulio sutvėrimas” yra tarsi pereinamoji pakopa iš
ankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklo
momentai ir aukštesniųjų jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklo
paveiksluose, priklauso dar ankstyvąjai menininko kūrybos fazei. “Pasaulio
sutvėrimo paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos motyvų –
augalų, medžių gėlių – dekoratyvinė stilizacija, jų formų suritminimas.
Šiam kūrybos etapui būdingas laisvas spontaniškas kūrėjo požiūris į ciklo
visumą atspindi ir 1905m. rašytame laiške, kuriame Čiurlionis sako:
“Paskutinis ciklas “Pasaulio sutvėrimo” tebūnie nebaigtas, turiu sumanymą
jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, kiek toliau turėsiu minčių.” (;p.180)
Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 -1907m. dažniausiai matome
plačių filosofinių ir patriotinių minčių bei išgyvenimų meninius
įvaizdžius. Tokios yra “Tiesa”, “Bičiulystė”, “Žinia”, “Praeitis”,
“Saulėtekis”, “Laivelis” ir kiti. Palyginus su ankstyvesniais dailiniko
darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau kondensuotos, jų vaizdai
sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių motyvų ir jų
sugertinimų. Ypač būdinga jautrioms šviesumo ir intensyvumo gradacijomis
pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių tonų koloritas.
Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir šešėlių kontrastai,