Izaokas niutonas
5 (100%) 1 vote

Izaokas niutonas



Vilniaus Emilijos Plaiterytės

Pagrindinės mokyklos

8 b klasės mokinės

Grėtės Bružaitės

REFERATAS

IZAOKAS NIUTONAS

(1643 – 1727)

2003-11-24

VilniusIZAOKAS NIUTONAS

1642—1727

Izaokas Niutonas (Isaac Newton) yra bene įtakingiausia istorinė as¬menybė Vakarų moksle. Savo laikais jis buvo laikomas didžiu intelektualu; beje, mokslininkų bendruomenė vis dar tebekeliaklupsčiauja prieš jį, nors šiek tiek mažiau negu prieš tris šimtus metų. Priežastis labai paprasta: fizi¬nis pasaulis, kai Niutonas atėjo į ji, buvo vos suprantamas, o tuo metu, kai jisai mirė, pažvelgus į jo darbus, žinota, kad gamtą valdo nepaprastai tikslūs matematiniai dėsniai. Niutonas nepradėjo mokslinės revoliucijos, nes ji jau buvo pakeliui, kai jis gimė; jo moksliniai laimėjimai greičiau suteikė formą ir pagrindinius intelektualinius įrankius šiuolaikiniam fizikos mokslui. Niutono sąskaitoje — trys pagrindiniai judėjimo dėsniai, baltos šviesos skaitymo dėsniai ir visuotinės traukos dėsnis, su kuriuo visas fizikos fenomenas žemėje ir danguje pasidarė prog¬nozuojamas, paprastas ir iš principo pakluso technologijos aiškinimams ir manipuliacijai. Be to, I. Niutonas sukūrė korpuskulinę šviesos teoriją, diferencialinį ir integralinį skaičiavimą, suformulavo įkaitinto kūno atšalimo bei priešinimosi judėjimui klampiame skystyje dėsnį, sukonstravo vieną iš pirmųjų termometrų, pirmą kartą pagamino reflektorių. Tiktai dvidešimtajame amžiuje, kai mokslininkai pradėjo su¬sidurti su mažiausiais dydžiais — atomais, Niutono dėsnių reikšmė šiek tiek susvyravo.

Izaokas Niutonas gimė 1642 m. gruodžio 25 d. mažame kaimelyje Linkolnšyre, Anglijoje. Jo tėvas, smulkus žemės savininkas, mirė prieš gims¬tant sūnui, motina paliko jį prižiūrėti senelei, kai vaikas turėjo apie trejus metukus, o pati ištekėjo ir gyveno atskirai su antruoju vyru pamokslininku Barnabu Smitu (Barnabas Smith), patėviu, kurio Izaokas neapkentė. Ne¬nuostabu, kad turėjęs sunkią vaikyste., Niutonas linko į paranoją ir smarkų įniršį. Bet, antra vertus, jis gebėjo tvardyti savo agresyvumą, kurį jautė, — savo jaunystės nuodėmių dienoraštyje įrašė: „Norėčiau sudeginti savo tėvą ir motiną Smitus ir stogą virš jų“. Reikėtų pažymėti, kad pirmuosius savo svarbius apskaičiavimus, kurie vedė prie integralinio ir diferenciali¬nio skaičiavimo, Niutonas padarė mirusio patėvio užrašų knygutės tuščiuose lapeliuose.

Vaikystėje Niutonas buvo labai smalsus, turėjo, kaip sakoma, geras ran¬kas, todėl aišku, jog neketino tapti ūkininku, todėl baigęs kaimo mokyklą giminių dėka jis buvo pasiųstas į Karališkąją mokyklą Grantame. Niutoną labai sudomino Grantame pastatytas vėjo malūnas. Kai jis pagaliau suprato vėjo malūno darbo principą, tučtuojau padarė mažytį modelį, kuriame apgyvendino savo peliuką. Užsinorėjęs ėsti, peliukas turėdavo ropštis į viršų prie maišelio su grūdais ir kartu sukti malūno ratą.

1661 m. jis buvo priimtas į Šv. Trejybės koledžą Kembridže. Gyvendamas universitete Niutonas gyvena nepastebimas, vengia linksmų studentiškų kompanijų, nesilanko vakaronėse.Universiteto programa iš esmės buvo paremta Aristotelio filosofija, tačiau per dvejus metus Niutonas prarado norą domė¬tis Nicomachean Ethics (nikomachine etika). Savo iniciatyva jis pradėjo skai¬tyti ir konspektuoti Fransio Bekono (Francis Bacon), Renė Dekarto (Rene Descartes) ir kitų ankstyvųjų filosofų darbus; jaunuolis pajuto aistrą mate¬matikai ir dangaus fenomenui. „Amicus Plato amicus Arisiolclcs įnagis ami-ca veritas“, — rašė jis savo užrašuose: — „Platonas ir Aristotelis yra mano draugai, tačiau geriausia draugė — tiesa.“

1664 m. Niutonui Šv. Trejybės koledže buvo paskirta stipendija. Ši pa¬dėtis jam leido laisvai dirbti po to, kai kitais metais gavo menų bakalauro laipsnį. Studijuodamas buvo stropus, bet mažai kuo pasižymėjo. Tačiau prasidėjo didysis maras. 1665 m. universitetas užvėrė savo duris, ir Niutonas grįžo pas motiną, kuri tuo metu jau buvo našlė. Čia jis gyveno dvejus metus, kuriuos vėliau apibūdino: „Tai buvo pats gražiausias mano amžius, palankus išradimams ir polinkiui į matematiką ir filosofiją; tas polinkis buvo stipresnis negu bet kada ligi tol“. Iš tikrųjų, remdamasis Dekarto geometrija, Niutonas išrado elementarų integralinį ir diferencialinį skaičiavimą — tą matematikos šaką, kuri suteikia priemones pasikeitimo normai apskaičiuoti. Niutono „diferencijavimo metodas“, išstumdamas Aristotelio fiziką, pirmą kartą per šimtmečius pasidarė būtinai reikalingas sprendžiant naujai iškilusias problemas. Šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Niutonas taip pat suformulavo, bent jau iš dalies, visuotinės traukos dėsnį ir, eksperi¬mentuodamas su prizmėmis, ištyrė šviesos prigimtį. Nors savo užrašus rašė labai rūpestingai, beveik priverstinai kelis metus savo darbų neskelbė. Šis neskubėjimas ir nesirūpinimas publikuoti savo darbų jam brangiai kainavo . 1692 metais mažas Niutono šunelis Deimantas, kai nebuvo šeimininko, nuvertė žvakę ant šūsnies rankraščių, iš kurių teliko pelenai. Dėl šio įvykio Niutonas vos nepamišo, kurį laiką negalėjo dirbti. Šiuo¬laikinio mokslo kūrėjas dažnai keitė savo duomenis dėl priežasčių,
kurios buvo daugiau emocinės negu fizinės, ir ilgai tylėjo.

1667 m., sugrįžęs į Šv. Trejybės koledžą, Niutonas buvo išrinktas Kembridžo universiteto garbės nariu. 1669 m. jis užėmė Izaoko Baro (Isaac Barrow) — kuris pirmasis pripažino jo genijų — fizikos ir matematikos kated¬ros profesoriaus vietą. Naujasis profesorius sukūrė pirmąjį veidrodinį teles¬kopą, kuris sukėlė didelį susidomėjimą ir dėl kurio 1672 m. Niutonas buvo išrinktas Londono karališkosios draugijos nariu. Tačiau, kai draugijai buvo pristatytas jo straipsnis „Nauja teorija apie šviesą ir spalvas“, autorių užsi¬puolė įžymusis Robertas Hukas (Robert Hooke). Įsižeidęs Niutonas pasi¬traukė ir tęsė savo tyrimus nuo visų atsiskyręs.

1684 m. Niutoną aplankė didysis astronomas ir matematikas Edmundas Halis (Edmond Halley), su kuriuo jie diskutavo ir aptarė planetų judėjimo problemą. Pavyzdžiui, Hukas manė, kad planetų judėjimą galima paaiškinti jų atstumo iki Saulės dėsniu, bet, deja, nepajėgė tinkamai argumentuoti. At¬sakymą, kodėl planetos juda elipsinėmis orbitomis, Niutonas buvo atradęs jau prieš kelis metus, naudodamasis savo integraliniu ir diferencialiniu skai¬čiavimu. Dabar jis grįžo prie šių klausimų, 1684 m. išleisdamas „De motus corporum“ („Dangaus kūnų judėjimas“), o per kitus keletą metų dar papildė šią temą veikalu „Philosophiae naturalis principia mathematica“ („Matema¬tiniai gamtos filosofijos pagrindai“). Šiame veikale, remdamasis daugkarti¬niais stebėjimais, Niutonas suformulavo tris judėjimo ir visuotinės traukos dėsnius:

1. Kūnas juda tolygiai, jeigu jo nepaveikia kokia nors jėga; kūnas yra rimties būsenos, t.y. nejuda, jeigu jo nepaveikia kokia nors jėga. Tai inerci¬jos dėsnis.

2. Kūno įgytas pagreitis yra tiesiog proporcingas tą kūną veikiančiai jėgai ir atvirkščiai proporcingas kūno masei. Tai galima išreikšti lygtimi: F = ma; taigi jėga (F) lygi masės (m) ir pagreičio (d) sandaugai.

3. Kiekvienas veiksmas sukelia jam lygią ir priešingą reakciją. Niutono visuotinės traukos dėsnis sako, kad du kūnai traukia vienas kitą jėga, kuri yra tiesiog proporcinga jų masių sandaugai ir atvirkščiai propor¬cinga atstumo tarp tų kūnų kvadratui.

Šis trečiasis judėjimo dėsnis yra pripažintas pačiu garsiausiu moksliniu dėsniu – universalios gravitacijos dėsniu. Šie trys judėjimo dėsniai sudaro vieningą sistemą, kuria remiantis gali būti tyrinėjamos absoliučiai visos makroskopinės sistemos, sprendžiamos įvairios problemos.

Ar iš tikrųjų buvo legendinis obuolys, ar tai tik gražus simbolis – sunku pasakyti: labai jau daug apie tai įvairių aiškinimų. Didysis Gausas pykdavo dėl pasakymų, kad Niutono idėja apie gravitaciją kilo pamačius obuolį. Jis rašė: turbūt visa tai vyko taip: kartą pas Niutoną atėjo kvailas akiplėša ir prikibo su klausimu, kaip jis galėjo padaryti savo didį atradimą. Niutonas, pamatęs, su kuo turi reikalą ir norėdamas juo greičiau atsikratyti pasakė, kad jam ant nosies nukrito obuolys. Tačiau kiti žmonės teigia, kad pats Niutonas kalbėjęs apie obuolio pagalbą.

Edmundo Halio (Edmond Halley) 1687 m. išleisti I. Niutono „Principia“ („Pagrindai“), kuruose buvo aprašyti gravitacijos ir judėjimo dėsniai susilaukė didelio įvertinimo, — Niutono, kaip mokslininko, kar¬jera pasiekė viršūnę. Tai buvo mokslinės revoliucijos kulminacija. I. Niutonas pademonstravo , kaip naudojantis šiais dėsniais galima nustatyti planetų judėjimą aplink saulę. Dėl šios priežasties Niutonas yra laikomas didžiausiu visų laikų astronomu.

Nors Niutonas po „Pagrindų“ išleidimo labai išgarsėjo ir tapo gyvu naujojo mokslo simboliu, toliau jo karjera nestokojo prieštaravimų. Po Anglijos revoliucijos, pradedant 1689 m., jis padarė trumpą ir nereikšmingą karjerą parlamente. 1695 m. Niutonas buvo paskirtas Karališkosios pinigų kalyklos prižiūrėtoju, o po trejų metų tapo jos direktoriumi; šiame poste jis galėjo per¬sekioti pinigų klastotojus ir tai darė labai stropiai. 1703 m. jis buvo išrinktas Londono karališkosios draugijos prezidentu ir ėjo šias pareigas iki mirties — 1727 m. kovo 31 d. 1704 m., netrukus po Roberto Huko mirties, Niutonas išleido veikalą „Optics“ („Optika“). Jo autoritetas buvo toks didelis, kad korpuskulinė šviesos teorija dominavo ir kitame amžiuje nepaisant kai kurių jos trūkumų. Niutonas buvo pirmasis mokslininkas, kuriam 1705 m. karalienė Ona suteikė vieno iš aukščiausių Anglijos ordinų kavalieriaus vardą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1526 žodžiai iš 4987 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.