Seras Izaokas Niutonas (Isaac Newton)
Izaokas Niutonas gimė 1643 m. Sausio 4 d. Woolsthorpe, o mirė 1727 metų kovo 31 d. Kensingtone.
Niutonas gimė po savo tėvo mirties ir augo kartu su savo motina bei senele. Jis lankė paprastą kaimo, vėliau lotynų kalbos mokyklą kaimyniniame miestelyje. Izaoko dėdė, klebonas, pastebėjo, kad Izaokas turi neeilinių gabumų – nuo mažens jis daug eksperimentavo, statė įvairius įrenginius. Todėl po mokslų baigimo jis nutarė, jog jaunuolis ir toliau turėtų siekti mokslo aukštumų, o ne perimti tėvo ūkį ir likti kaimelyje. Taip, būdamas aštuoniolikos, Niutonas pakliuvo į Kembridžo universitetą. Ten jis kaipmat susipažino su vienu matematikos profesoriu, kuris pastebėjo Niutono gabumus ir vėliau labai jam padėjo.
Savo dėstytojo, taip pat Izaoko, paskatintas, Niutonas ėmėsi tyrinėti optiką. Jis norėjo sukonstruoti teleskopą, kuris turėtų aukštesnę skiriamąją gebą, tačiau niekaip nesugebėjo tinkamai nušlifuoti linzių. Niutonas susidomėjo spalvų išsiskaidymo problema. Norėdamas suprasti spalvų kilmę, jis pradėjo eksperimentuoti su prizmėmis. Pro nedidelę skylutę į tamsų kambarį jis leido saulės šviesos spindulį, kurį, sukoncentravęs linzėmis, leido pro prizmę. Jo nuostabai, už prizmės susidarė spalvų spektras, kurio ilgis buvo 5kart didesnis už plotį. Už pirmosios prizmės padėjus antrąją, šis fenomenas dingo. Niutonas pabandė pakartoti eksperimentą. Tarp pirmosios ir antrosios prizmės jis pastatė nedidelę lentelę su skylute, kuria praeiti galėjo tik vienos spalvos spinduliai. Taip išbandęs kiekvieną spalvą jis nustatė, kad raudona spalva l0žta silpniausiai, o violetinė smarkiausiai. Šitie duomenys sutapo su pirmuoju bandymu su viena prizmę, todėl Niutonas padarė mums visiems žinomą išvadą, kad balta šviesa sudaryta iš daugelio kitų spalvų, taip pat kad šviesos l0žis yra spalvoms būdingas reiškinys. Taigi nebuvo įmanoma pagaminti linzių, kurios nelaužytų šviesos. Todėl vietoj įprasto teleskopo jis nutarė pagaminti veidrodinį teleskopą. Norint pagaminti gerą veidrodinę medžiagą, vėl teko eksperimentuoti su įvairiomis metalais, todėl nemažai savo laiko jis skyrė būtent šiai idėjai. Po daugiau nei 3 metų jis pagaliau sugebėjo pagaminti 2 pirmuosius veidrodinius teleskopus. Po šių savo atradimų Izaokas Niutonas buvo pakviestas į Karališkąją draugiją.
Vėliau Niutonas neapleido optikos mokslo, domėjosi vaivorykščių susidarymu. Išleido veikalą „Optika“.
Tačiau didžiuosius savo atradimus Niutonas padarė astrologijoje. Jau Galilėjus teigė, kad vienąkart pastumtas kūnas juda negreitėdamas; jo judėjimas gali pakisti tik atsiradus naujoms sąveikaujančioms jėgoms. Tai paaiškino planetų judėjimą – saulės traukos jėga išlaikydavo planetas savo kelyje; priešinga jai inercijos jėga sulaikydavo planetas nuo susidūrimo su saule. Remdamasis trečiuoju Keplerio dėsniu, mokslininkas nusprendė, kad saulės traukos jėga mažėja proporcingai atstumo iki kūno kvadratui.„Remdamasis ankstesniais tyrimais aš sulyginau jėgą, reikalingą išlaikyti mėnulį savo kelyje, su žemės traukos jėga, ir atradau, kad jos beveik lygios.“
Niutonas manė, kad trauka, kuri veikia kūno kritimą Žemėje, taip pat traukia ir mėnulį, todėl jis neskrenda tiesiai pro šalį, o suka ratus aplink žemę. Kadangi atstumas tarp Žemės ir mėnulio yra lygus 60čiai Žemės spindulių, Žemės trauka ten turėtų būti 3600 kartų mažesnė negu žemės paviršiuje. Iš mėnulio kelionės aplink žemę atstumo bei laiko gavosi skaičius, kurį padauginus iš 3600 turėjo gautis atstumas, lygus atstumui, kurį žemės paviršiuje per pirmąsias sekundes įveikia krentantis kūnas. Vis dėlto šie labai sudėtingi skaičiavimai nepavyko; gautas skaičius buvo per mažas.
Tačiau 1682 metais Niutonas sužinojo, kad žemė iš tiesų yra didesnė, negu buvo manyta anksčiau. Vieno prancūzo geografo skaičiavimai buvo tikslesni už ankstesnius. Taigi mėnulis atsidūrė toliau, jo kelionės aplink žemę atstumas buvo didesnis, kritimo laikas taipogi. Pasiteisino ir Niutono hipotezė – dabar skaičiavimai sutapo. Nuo šiol planetų judėjimas galėjo būti apskaičiuotas matematiškai. Per trumpą laiką Niutonas baigė savo pagrindinį kūrinį – ‚Philosophiae naturalis principia mathematica’ (matematiniai gamtos mokslų pagrindai). Vėliau nuolatos mąstydamas (pagal legendą ant jo nukrito ižymusis obuolys) jis priėjo išvados, kad traukos jėga veikia iš planetos centro kito kūno masės centrą.