Izaokas niutonas2
5 (100%) 1 vote

Izaokas niutonas2

Izaokas Niutonas

(1642—1727)

Izaokas Niutonas (Isaac Newton) yra bene įtakingiausia istorinė asmenybė Vakarų moksle. Savo laikais jis buvo laikomas didžiu intelektualu; beje, mokslininkų bendruomenė vis dar tebekeliaklupsčiauja prieš jį, nors šiek tiek mažiau negu prieš tris šimtus metų. Priežastis labai paprasta: fizinis pasaulis, kai Niutonas atėjo į ji, buvo vos suprantamas, o tuo metu, kai jisai mirė, pažvelgus į jo darbus, žinota, kad gamtą valdo nepaprastai tikslūs matematiniai dėsniai. Niutonas nepradėjo mokslinės revoliucijos, nes ji jau buvo pakeliui, kai jis gimė; jo moksliniai laimėjimai greičiau suteikė formą ir pagrindinius intelektualinius įrankius šiuolaikiniam fizikos mokslui. Niutono sąskaitoje – trys pagrindiniai judėjimo dėsniai ir visuotinės traukos dėsnis, su kuriuo visas fizikos fenomenas žemėje ir danguje pasidarė prognozuojamas, paprastas ir iš principo pakluso technologijos aiškinimams ir manipuliacijai. Tiktai dvidešimtajame amžiuje, kai mokslininkai pradėjo susidurti su mažiausiais dydžiais – atomais, Niutono dėsnių reikšmė šiek tiek susvyravo.

Izaokas Niutonas gimė 1642 m. gruodžio 25 d. mažame kaimelyje Linkolnšyre, Anglijoje. Jo tėvas, smulkus žemės savininkas, mirė prieš gimstant sūnui, motina paliko jį prižiūrėti senelei, kai vaikas turėjo apie trejus metukus, o pati ištekėjo ir gyveno atskirai su antruoju vyru pamokslininku Barnabu Smitu (Barnabas Smith), patėviu, kurio Izaokas neapkentė. Nenuostabu, kad turėjęs sunkią vaikyste., Niutonas linko į paranoją ir smarkų įniršį. Bet, antra vertus, jis gebėjo tvardyti savo agresyvumą, kurį jautė, – savo jaunystės nuodėmių dienoraštyje įrašė: „Norėčiau sudeginti savo tėvą ir motiną Smitus ir stogą virš jų“. Reikėtų pažymėti, kad pirmuosius savo svarbius apskaičiavimus, kurie vedė prie integralinio ir diferencialinio skaičiavimo, Niutonas padarė mirusio patėvio užrašų knygutės tuščiuose lapeliuose.

Vaikystėje Niutonas buvo labai smalsus, turėjo, kaip sakoma, geras rankas, todėl aišku, jog neketino tapti ūkininku. 1661 m. jis buvo priimtas į Šv. Trejybės koledžą Kembridže. Universiteto programa iš esmės buvo paremta Aristotelio filosofija, tačiau per dvejus metus Niutonas prarado norą domėtis Nicomachean Ethics (nikomachine etika). Savo iniciatyva jis pradėjo skaityti ir konspektuoti Fransio Bekono (Francis Bacon), Renė Dekarto (Rene Descartes) ir kitų ankstyvųjų filosofų darbus; jaunuolis pajuto aistrą matematikai ir dangaus fenomenui. „Amicus Plato amicus Arisiolclcs įnagis ami-ca veritas“, – rašė jis savo užrašuose: – „Platonas ir Aristotelis yra mano draugai, tačiau geriausia draugė – tiesa.“

1664 m. Niutonui Šv. Trejybės koledže buvo paskirta stipendija. Ši padėtis jam leido laisvai dirbti po to, kai kitais metais gavo menų bakalauro laipsnį. Tačiau prasidėjo didysis maras. 1665 m. universitetas užvėrė savo duris, ir Niutonas grįžo pas motiną, kuri tuo metu jau buvo našlė. Čia jis gyveno dvejus metus, kuriuos vėliau apibūdino: „Tai buvo pats gražiausias mano amžius, palankus išradimams ir polinkiui į matematiką ir filosofiją; tas polinkis buvo stipresnis negu bet kada ligi tol“. Iš tikrųjų, remdamasis Dekarto geometrija, Niutonas išrado elementarų integralinį ir diferencialinį skaičiavimą – tą matematikos šaką, kuri suteikia priemones pasikeitimo normai apskaičiuoti. Niutono „diferencijavimo metodas“, išstumdamas Aristotelio fiziką, pirmą kartą per šimtmečius pasidarė būtinai reikalingas sprendžiant naujai iškilusias problemas. Šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Niutonas taip pat suformulavo, bent jau iš dalies, visuotinės traukos dėsnį ir, eksperimentuodamas su prizmėmis, ištyrė šviesos prigimtį. Nors savo užrašus rašė labai rūpestingai, beveik priverstinai kelis metus savo darbų neskelbė. Šiuolaikinio mokslo kūrėjas dažnai keitė savo duomenis dėl priežasčių, kurios buvo daugiau emocinės negu fizinės, ir ilgai tylėjo.

1667 m., sugrįžęs į Šv. Trejybės koledžą, Niutonas buvo išrinktas Kembridžo universiteto garbės nariu. 1669 m. jis užėmė Izaoko Baro (Isaac Barrow) – kuris pirmasis pripažino jo genijų – fizikos ir matematikos katedros profesoriaus vietą. Naujasis profesorius sukūrė pirmąjį veidrodinį teleskopą, kuris sukėlė didelį susidomėjimą ir dėl kurio 1672 m. Niutonas buvo iSrinktas Londono karališkosios draugijos nariu. Tačiau, kai draugijai buvo pristatytas jo straipsnis „Nauja teorija apie šviesą ir spalvas“, autorių užsipuolė įžymusis Robertas Hukas (Robert Hooke). Įsižeidęs Niutonas pasitraukė ir tęsė savo tyrimus nuo visų atsiskyręs.

1684 m. Niutoną aplankė didysis astronomas ir matematikas Edmundas Halis (Edmond Halley), su kuriuo jie diskutavo ir aptarė planetų judėjimo problemą. Pavyzdžiui, Hukas manė, kad planetų judėjimą galima paaiškinti jų atstumo iki Saulės dėsniu, bet, deja, nepajėgė tinkamai argumentuoti. Atsakymą, kodėl planetos juda elipsinėmis orbitomis, Niutonas buvo atradęs jau prieš kelis metus, naudodamasis savo integraliniu ir diferencialiniu skaičiavimu. Dabar jis grįžo prie šių klausimų, 1684 m. išleisdamas „De motus corporum“ („Dangaus kūnų judėjimas“), o per kitus keletą metų dar papildė šią temą veikalu „Philosophiae naturalis principia mathematica“ („Matematiniai gamtos
filosofijos pagrindai“). Šiame veikale, remdamasis daugkartiniais stebėjimais, Niutonas suformulavo tris judėjimo ir visuotinės traukos dėsnius:

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 833 žodžiai iš 1454 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.