Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, odį pervedė per sodiečio vaizduotei būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio itakų iekojome liaudies dainose. ( Viktorija Skrupskelytė )
Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į virūnes ikėlė mūsų eleginę (eleginis – graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jai formos precizikumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį meistrikumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakikai graų Lietuvos peizaą, alia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. ( A. Vaičiulaitis )
Tai vienas didiausių lietuvių lyrikų . J. Aisčio kūryba ir jis pats priskiriamas neoromantikams, tarp kurių: S. Nėris, A. Mikinis ir B. Brazdionis. Neoromantinei pasaulėjautai būdinga :
jausmo iauktinimas; pastanga atskleisti paslaptį; į mogų iūrima kaip į maą Visatą; garbinama stipri, laisva asmenybė; gamta artima paslapčiai; lyrizmo formas atnaujino i vidaus.
Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis ( romantikas ).Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja kai asmenybė viesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir jame aktyviai dalyvauja.
J.Aistis: Groio mokėsi i gamtos. Jis- klasikinės harmonijos alininkas. Eilėratis artimas viduramių miniatiūrai.
Neniekina tikrovės. Aistis pasiekė į auktą betikslės kūrybos, į liūdną, graudų ir tylų odio aidėjimą :
LYRIKOS GRAUDUMAS KYLA I LIETUVIŲ PASAULĖJAUTOS GELMIŲ
Aisčio pasaulėjauta yra miesto mogaus pasaulėjauta.
Kaip poetas, raydamas graudulingas eiles, atveria diaugsmą ?
Visas realybės netobulumas ir pasaulio bei mogaus egzistencijos tragikumas yra gilioji Aisčio kančios prieastis.Kančią jis regi glūdint visoje pasaulio buityje, jos gelmėse. Tarytum kančia – pirmapradis visos būties principas. Visa būtis ivien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. Eilėratyje Septynios psalmės visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net saulėj – kaip atrūs kalavijai .
Septyni sopuliai , seotynios psalmės Eilėratyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdiu sukurtas meldimo, padėkos ar lovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotika giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) į skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėratyje įvardina kaip savo pirmąją meilę :
Septynis sopulius , septynias psalmes Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys igyvenimai, intensyviausias mogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neisemiama prasmė ) yra sopulys. Poetui tai aukčiausia vertybė, todėl ią kančios būseną jis įvardija kaip meilę.