Jautrus ir tyras J.Biliūno žmogus
Kaip trūksta šių dienų žmonėms jautrumo, tyrumo. Atrodo, pamiršome, kad reikia guosti, raminti.
Šiandien užuojauta išliko tik pasakose, ir ją supranta tik maži vaikai. Užaugę pamiršta, tampa bejaus-
miai, skuba amžinu gyvenimo ratu. Jie nebemato, koks mėlynas dangus, kokia skaisti saulė, kaip nuos-
tabiai čiulba paukščiai ankstų rytą. Ir tik J.Biliūno kūriniuose aš radau tai, ko taip troško mano siela:
jautrumą, užuojautą, gailestį.
J.Biliūnui buvo svarbu gilintis į žmogaus dvasią, jo vidinį pasaulį, jausmus. Rašytojas sakė: “Tu-
rėk jautrią širdį ir žvelk į kito žmogaus sielą.” Autorius norėjo, kad būtent tai atsispindėtų jo kūryboje.
J.Biliūno pasakotojas – ne pašalinis stebėtojas, o jautrus žmogus, kuris visas skriaudas ir nelaimes iš-
gyvena savyje. J.Biliūnas stengėsi, kad jo kūryba pasiektų jautriausias žmogaus sielos stygas, suvirpin-
tų jas, priverstų susimąstyti. “Tai buvo nedidelė balta katytė. Jos plaukai lietaus sušlapinti – purvais aps-
kretę, visi kabėjo sustirę ir pasišiaušę”,- kiek čia skausmo, užuojautos. Juk tai mažas, bejėgis padarėlis,
drebantis nuo šalčio, netekęs šilumos ir meilės. Kaip galėjo prieš jį pakilti žmogaus ranka? Kaip žmogus
galėjo mažučiam padarėliui padaryti ką nors blogo? Ne veltui J.Biliūno žmogus jautrus ir tyras, jis su-
pranta blogus poelgius ir atgailauja: “…tai buvo pirmas ir paskutinis šūvis mano gyvenime”.
J.Biliūnas – rašytijas humanistas, jo žmogus – taip pat humanistas. Jis sugebaužjausti, paguosti, su-
teikti pagalbą nuskriaustam, pažemintam, paliktam likimo valiai. Novelėje “ Lazda” išaukštinamas papras-
tas artojas, dvasingas liaudies žmogus, turintis jautrią, kilnią širdį. Į svetimą nelaimę jis reaguoja kaip į
savąją. Valstietis – baudžiauninkas parodo užuojautąir suteikia pagalbą darbo netekusiam tijūnui. J.Bi-
liūnas mus moko, jog žmogus turi būti lautrios sielos, mokėti užjausti kenčiančius ir nuskriaustus, vargs-
tančius, pažemintus žmones, juos nuraminti, paguosti.
Jautrus pasakotojas išlieka ir novelėje “Joniukas”. Šešerių metų Joniukas jau samdinys. Argi tai nor-
malu? Mažą vaiką, kuriam dar rūpi tik žaidimai, žiaurus gyvenimas išmeta į platų pasaulį. Mažylis pri-
verstas dirbtipas turtingą, tačiau negailestingą ūkininką. Mažasis Joniukas jaučiasi vienišas, visų apleistas
rūsčiame, tamsiame pasaulyje, kuriame tiek blogio. Jo jautriai, tyriai širdelei tenka pajusti vienatvės skonį