J biliūnas
5 (100%) 1 vote

J biliūnas

Jonas Biliūnas. „Liūdna pasaka“ Jonas Biliūnas „Liūdna pasaka“ 1. Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą. 2. „Liūdną pasaką“ sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis – tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo. Antrosios dalies ekspozicija – jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių atskleidimas. Veiksmo užuomazga – Petro rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius. Nerimo nuotaika dar labiau sustiprėja slapta išėjus Baniui. Nerimą keliačią laiko tėkmę J. Biliūnas pateikia keliais epizodais: baisus Juozapotos sapnas, kampininkės Urbonienės atnešta žinia, apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos atėjimas, Juozapotos kelionė į miestą, skaudus susidūrimas su mylimo vyro mirtim miesto kartuvėse. Toliau seka epilogas – Juozapotos atsigavimas, žiaurios ligos pasekmės. 3. Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. Biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą. Juozapota 1. Graži: „Akys kaip dvi gražios žvaigždelės…“ 2. Mėgstanti svajoti: „Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų…“ 3. Mylinti savo vyrą: „Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo.“ 4. Darbšti : „Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį.“ 5. Pamaldi: „Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti.“ 6. Pasižyminti intuicija : „-Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia baimė ima…“ 7. Nemėgstanti apkalbų ir melo: „Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus.“ 8. Tikinti šviesia ateitimi: „Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..“ 9. Gailestinga : „Padavė jai valgyti, atnešė ir mėsos kąsnelį…“ 10. Ryškus išvaizdos pasikeitimas: „Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savi išdžiūvusį kūną prisidengusi…“ Petras 1. Mylintis žmoną : „Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo.“ 2. Laukiantis kūdikio: „Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas.“ 3. Jautrus : „Buvo užsimastęs ir susirūpinęs, o jo akyse degė nesuprantama, ypatinga liepsna.“ 4. Tikįs sava pergale: „Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svjojimais tikėjo,- tikėjo tvirtai, be abejonių.“ 5. Ugningo būdo: „Dar jaunas žmogus, jautrus ir ūmus, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti.“ 6. Žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs. 7. Darbštus: „…dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas,…“ 8. Tikintis : „…pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas…“ 9. Drąsus: „…vergo širdis sudrebėdavo ir užsidegdavo keršto ugnimi.“ Meilė Lukšienė – „Liūdna pasaka“ 1. Autorius užsibrėžia apimti ne vien atskiro asmens vidinį pasaulį, o gyvais, reljefiškais ir nepakartojamais gyvenimo ragmentais atskleisti visą epochą. 2. Tai nėra tipiška apysaka: jai trūksta išvystytų charakterių ar plačiai nušviestų pačios epochos bruožų. Albertas Zalatorius – „J. Biliūno prozos pasaulis“ 1. Dvasingumas – svarbiausias J. Biliūno žmogaus vertinimo matas, bet jis ėnra vienintelis ir galutinis. Kiekvienas žmogus dar turi netikėto poelgio potenciją. 2. J. Biliūno novelistikoje pasaulio pilnumo ir monomentalumo iliuzija išnyksta. 3. Kūrybai nesvetimas temų bei motyvų įvairumas. 4. Rašytojas visiškai nesistengia kurti iliuzijos, kad aprašomus dalykus matome patys, netransformuotus. 5. J. Biliūno kūryboje viskas sukasi apie vieną tašką – patį autorių, viskas iš jo išsirutulioja. 6. Gamta neiškyla kaip savarankiškas pažinimo ir pasigėrėjimo objektas. Ji suvokiama kaip pasakotojo apmąstytas objektas. Juozas Stonys – „Nuo išorės į vidaus pasaulio analizę“ 1. J. Biliūno proza pasižymi bendra didelio jautrumo atmosfera. 2. Jautrumas dažname kūrinyje reflektyviai išsilieja kaip plati autoriaus pasakotojo emocijų ir minčių srovė, sukelta stebint tikrovės šiurkštumo atvejus. 3. J. Bilūno veikėjas stipriai reaguoja ir į balso intonaciją, ir į žmogaus išvaizdą. 4. Išorės bruožai yra tik atspirties taškai psichologinei visumai. „Liūdna pasaka“ 1. Vaizdelyje „Baltasai šešėlis“ poetizuojama meilė, kaip žmogų taurinantis, daug dvasinių jėgų teikiantis jausmas. 2. Petras Banys – vienas pirmųjų valstiečio kovotojo paveikslų l…

Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas; 1882 m. balandžio 7 d. – 1957 m. rugpjūčio 11 d.) — vienas iš stambiausių realistinės prozos meistrų. Savo kūrybinį kelią jis pradėjo XX a. pradžioje, o baigė jo viduryje — mūsų literatūroje darbavosi gerą pusšimtį metų. Vienuolis savo kūryba sujungė net tris svarbiausius
istorinius periodus: ikirevoliucinio periodo literatūrą, pažangiąją buržuazinės Lietuvos literatūrą ir lietuvių tarybinę literatūrą. Geriausieji jo kūriniai tvirtai ir amžiams įėjo į mūsų literatūros aukso lobyną.

[taisyti]

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 848 žodžiai iš 2461 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.