“O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę, važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiau suduodavo, – žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nelėktų, galvijus dabotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkazėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia, paskui paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį, žiūrėdavo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jį užmiršo…
Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša. Ir tiek tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja… “
J. Biliūno apsakymo “Brisiaus galas” pavadinimas – konkretus, apimantis ir vainikuojantis pabaigą. Gyvenimo, egzistavimo, būties pabaigą. Šuo Brisius, gyvenantis paskutines savo trumpo gyvenimo akimirkas, susiduria su nereikalingumo problema. Ir tarsi ieškodamas paguodos, pasineria į atsiminimų pasaulį…
Ištrauka pradedama jaunystės prisiminimais. Svarbiausi žodžiai: ”jaunas, stiprus, visų branginamas”. Vertybių skalėje aukščiausią vietą užima reikalingumas, ryšys su kitais žmonėmis, meilė ir supratimas.
Piešiamas laimingos vaikystės paveikslas: “su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę, važinėjo…“ Bet net ir jaunas būdamas, Brisius jau mokėjo atleisti. Išryškėja neapsakoma meilė savo artimui, supratingumas. Atpildas už tai – dėmesys, reikalingumas.
Į viską žiūrima šuns akimis. Pasaulis vaizduojamas taip, lyg žmogus būtų antrame plane, bet vis tiek šuns gyvenime užimtų svarbiausią vietą. Taip susilieja žmogaus ir šuns pasauliai: kiekvienas į viską žiūri iš savo pozicijos, todėl ir supratimas apie vertybes skiriasi…